А Моллой - X istorija

Kambaryje įsiviešpatauja tyla. Jis atsistoja miegamojo viduryje ir galiausiai užsisega rankogalį.

Aš nepasiduodu.

– Markai, nekvailiok. Turime bėgti ar ko nors imtis. Būtinai turime!

– Nieko nebepaveiksi.

– Negi taip paprastai leisi mudu nužudyti?

– Ne mudu. Save.

– Markai!

Jis sunkiai atsidūsta.

– Turėjau sustabdyti apeigas. Negalėjau leisti tyčiotis iš tavęs. Juk ir pati šito nenorėjai. Nenorėjai, kad taip nutiktų, tiesa? Juk žinai, kuo tai būtų baigęsi?

– Vis dėlto buvau tam pasirengusi. Aš sutikau. Nenoriu, kad dėl manęs atsisveikintum su gyvybe!

Markas vėl papurto galvą ir liūdnai šypteli, žiūrėdamas mėlynomis akimis. Susikiša marškinius į džinsus, paskui pasilenkęs užsiriša batraiščius. Toks jo ramumas ir atsainumas kelia man siaubą. Žmogus rūpestingai ruošiasi mirti.

Paskui Markas prieina prie manęs, stipriai apglėbia ir karštai bučiuoja į lūpas. Tada pirmąsyk prisipažįsta:

– Aleks, turiu tau pasakyti tiesą – nebegaliu tavimi su kuo nors dalytis. Nebūčiau ištvėręs to reginio, nebūčiau galėjęs žiūrėti į tave su kitu vyru. Per giliai įklimpau. Įkritai man į širdį. – Markas mane vėl pabučiuoja. – X. , aš tave myliu. Myliu, kaip nesu mylėjęs jokios kitos moters pasaulyje. Todėl, jeigu tu žūsi, mano gyvenimas neteks prasmės. Bet jei žūsiu aš, o tu liksi gyva, tai pasitiksiu mirtį ramiai – juk žinosiu, kad tau niekas negresia. Taigi turi išeiti.

– Ne!

– Eik, daugiau manęs nebematysi.

– Markai! – suklinku.

Kažkas mane sučiumpa. Tai Džuzepė su dviem pagalbininkais. Trys vyrai pakelia mane ir neša šalin. Tempiama klykiu, šaukiu mylimąjį, spardausi ir draskausi, kovoju mėgindama ištrūkti.

– X. , jie tau padės išvažiuoti. Būsi saugi. – Atsidusęs Markas priduria: – X., per favore, ricordati di me .

Nors laikosi šaltai ir ryžtingai, jo akys sudrėksta. Matau Marką paskutinį kartą. Žinau tai. Nujaučiu. Džuzepė su padėjėjais išvelka mane iš kambario. Apimta nevilties sušunku:

– Markai! Ne, ne, ne!

Bet miegamojo durys užsiveria. Jis dingsta man iš akių. Galvoje suskamba atsisveikinimo žodžiai. Prisimink mane.

Trisdešimt antras skyrius

Džuzepė su draugais kaip įmanydami švelniau ir gražiau išvelka mane iš rūmų. Nepaprastai atsargiai ir kantriai nuneša prie didžiųjų durų ir pastato gatvėje. Apsižliumbusią, raudonomis akimis, pakvaišusią iš sielvarto ir baisiai įniršusią.

Jie siūlosi parvežti mane namo, bet aš tik purtau galvą. Stoviu kaip įkasta. Netekusi žado, bet nelinkusi pasiduoti. Tiesiog atsisakau kur nors eiti. Ašaros teka skruostais.

Durys užsitrenkia man prieš nosį, bet aš neatlyžtu ir imu jas daužyti dideliu senoviniu belstuku – niekas neatidaro. Beldžiuosi vėl, bet vis tiek nieko nepešu. Po ketvirto penkto karto puolu klebenti žalvarinę rankeną, per šimtmečius nublizgintą lankytojų – turtuolių, kilmingųjų ir prasčiokų – rankomis. Galiausiai Džuzepė nenoriai atveria duris. Atsidusęs pažvelgia į mane su nuoširdžiu gailesčiu ir vis dėlto papurto galvą.

– X. , man labai gaila. Man išties labai gaila, bet šeimininko daugiau nebematysi. Toks jo įsakymas.

– Paklausyk, Džuzepe... Džuzepe, maldauju... – Vėl apsipilu ašaromis. Vakare pro šalį eina nemaža miestiečių su pirkiniais. Jie smalsiai spokso į amerikietę blondinę, raudančią ir klykiančią prie Roskeriko rūmų durų. O man nė motais. Tegu sau žiūri. Argi tai dabar svarbu?

Niekas nebesvarbu.

– Džuzepe, ką nors daryk! Įtikink Marką, kad apsigalvotų, noriu būti drauge su juo. Kad ir kas nutiktų, vis tiek noriu būti šalia.

– Per favore. Tai nuo sinjoro Roskeriko, kad galėtum saugiai išvykti ir gyventi toliau. – Džuzepė mėgina man įbrukti storą pluoštą banknotų. Paimu juos, niekinamai dirsteliu ir sviedžiu Džuzepei į veidą. Tarpduryje kaip oranžiniai konfeti pabyra penkiasdešimties eurų kupiūros. Jis neįsižeidžia. Pasilenkia ir pakelia vieną penkiasdešimtinę. Paskui įspraudžia man į delną ir užlenkia drebančius pirštus.

– Signorina , bent jau parvažiuokit namo taksi, – sako Džuzepė.

Tada vėl užtrenkia duris, ir vidinis balsas man kužda, kad jos nebebus atvertos. Niekada. Bent jau ne man. Vis dėlto dar kelis kartus pasibeldžiu.

Po kokio pusvalandžio ašaros išsenka, imu atsigauti po smūgio. Užgriūva niūri ir slogi nuotaika. Susistabdau pravažiuojantį taksi ir įlipu. Nurodau adresą. Širdyje atsiveria nauja begalinė tuštuma. Aš ją tyrinėju, stebiu. Kaip chirurgas rentgeno nuotrauką, kurioje matyti baisus auglys, ar kaip juvelyras, išvydęs brangakmenio įtrūkį.

Mano širdis sudaužyta, visa niokojantis skausmas nepraeis labai ilgai. Gal liks visam laikui. Eis kartu su manim į butą, grįš į namus, nuolat kartins gyvenimą, lankys bemiegėmis naktimis, pasitiks atsibudusią, nesitrauks ir užmigus. Praradus mylimą žmogų apima siaubingas niekaip nenumalšinamas sielvartas. Tas žmogus buvo kur kas svarbesnis už geriausią draugą.

Kada nors, man pabudus, liūdesys įspės: „Atėjo ta diena.“ Įsijungsiu televizorių arba nusipirksiu Corriere della Serra ir sužinosiu lemtingą naujieną: Markas Roskerikas, molto bello e scapolo lordas Roskerikas, mirė. Žuvo. Buvo nušautas samdomo žudiko Toledo gatvėje – kažkokio septyniolikmečio narkomano, vairuojančio šviesiai mėlyną motorolerį. Nusikaltėlis už tai gavo šimtą dolerių. Tada liūdesys išplis dar labiau, įsiskverbs iki kaulų smegenų, persmelks sielą.

– Grazie .

Ketinu sumokėti vairuotojui, o šis žiūri į mano užverktą veidą ir švelniai, nuoširdžiai klausia:

– Signorina? S’e persa? Sta bene? Posso aiutarla?

Žmogus norėtų man padėti. Jis susirūpinęs. Įbruku jam į saują visą penkiasdešimtinę, apsigręžiu ir traukiu namo. Užlipu laiptais, užtrenkiu duris ir vėl pratrūkstu raudoti. Gal beverkdama neteksiu skysčių ir gausiu galą.

Turbūt kūkčioju labai garsiai, nes greitai išgirstu beldimą į duris ir susijaudinusį Džesikos balsą:

– X. , kas tau atsitiko?

– Nieko.

– X. , tu baisiai verki, ar nutiko kas bloga? Atidaryk duris.

Aš sėdžiu – tiesą sakant, drybsau susmukusi – ant grindų savo sumautame bute, sumautoje Santa Lučijos gatvėje, sumautame Neapolyje. Esu apdujusi nuo sielvarto. Nežinau nei ką daryti, nei ką sakyti, nei ką galvoti. Dirstelėjusi į balkoną akimirką svarstau, kaip būtų lengva pereiti per kambarį, užsilipti ant balkono turėklų ir pasigrožėti mėnesienos nušviestu Kapriu. Paskui netyčia paslysti, ištikšti ant šaligatvio ir atsikratyti liūdesio.

Ši mintis mane pribloškia ir priverčia atsipeikėti. Taip galvoti pavojinga. Turiu susitvardyti ir su kuo nors pasikalbėti. Už durų laukia Džesė.

Atsistoju ir šluostydamasi ašarotą veidą atidarau duris. Džesika, mūvinti baltus džinsus ir vilkinti mėlyną palaidinukę, liūdnai ir atsiprašomai šypsosi. Bet pažvelgusi man į veidą aikteli:

– X. , šūdas! Triedalas!

– Džese!

Tylėdama pasitraukiu ir įleidžiu draugę vidun. Ji stipriai mane apglėbia, paskui išverda angliškos arbatos sumautoje mano virtuvėlėje, kur Markas mane bučiavo ir nurengė pirmą nuostabią mudviejų naktį.

Ne, turiu vyti tokias mintis šalin. Jos kaip apgulę pilį kariai atkakliai mėgina prasibrauti vidun. Jei įsileisiu bent vieną, būsiu užgrobta ir nugalėta. Tada žūsiu.

Džesė paduoda man puodelį arbatos ir įsitaiso šalia ant grindų. Ant puodelio nupiešta Amalfio pakrantė. Prisimenu mamą. Ji važiavo į Amalfį atostogų. Rodos, tai buvo prieš kelis dešimtmečius. Mama. Gal vertėtų jai paskambinti? Man labai trūksta mamytės. Taip plyšta širdis, kad trokštu jai išsipasakoti .