А Моллой: X istorija

Skambinu į tolimąją Kaliforniją. Mama atsiliepia:

– Klausau.

– Sveika, mama.

– Širdele! – Jos balsas apsimestinai linksmas. – Aleksandra, brangute, kaip smagu, kad paskambinai! Kaip tau sekasi? Berniukai nuolat apie tave klausinėja, o tėtis kaip tik šįryt sakė...

Pertraukiu ją vidury sakinio:

– Mama, aš grįžtu namo.

Ji tyli. Mamos tylėjimas ramina ir guodžia. Ji tikrai žino mane šį tą nutylint, bet yra pernelyg supratinga, kad mėgintų ką nors išpešti.

– Gerai, širdele, gerai. Ar jau baigei savo darbą?

– Taip, baigiau. Noriu kuo greičiau grįžti namo. – Vos sulaikau ašaras.

– Gerai, brangute. Tik pranešk skrydžio numerį. Pasitiksim tave oro uoste. Tėtis labai apsidžiaugs, mes nepaprastai tavęs pasiilgom.

Mudvi dar kiek šnektelime, pasakau mamai norinti užsisakyti bilietą ir atsisveikinu. Paskui internetu užsisakau jį. Rytdienos popietei. Nepraėjus nė parai jau skrisiu namo ir nebegrįšiu į Neapolį.

Kitą rytą susikraunu mantą. Apsisuku greitai, brangių daiktų, dovanotų Marko, neimu. Kai Džesika ateina man padėti, pasiūlau tuos drabužius jai, bet draugė papurto galvą – puikiai suprantu, kodėl. Jausdamasi kalta ir šiek tiek sutrikusi, atsiprašau.

– X. , nebūk kvaiša, – sako Džesė. – Leisk palydėti tave į oro uostą, padėti. Man tavęs labai trūks.

Draugės veidas labai liūdnas. Liūdesys tvyro ir kiekvienoje mano buto kertelėje. Taksi veža mudvi vingiuotomis, dulkėtomis ir labai judriomis Neapolio gatvėmis. Vairuotojas išlaipina prie terminalo. Aš užsiregistruoju skrydžiui. Tada Džesika apglėbia mane taip stipriai, lyg nebesitikėtų kada nors daugiau pamatyti. Atsisveikindamos viena kitai pamojuojame. Praeinu pasų kontrolę ir parodau bilietą. Štai ir viskas , dingteli. Sudie, Neapoli. Ne iki pasimatymo, Neapoli, o sudie. Amžinai. Adieu. Sena dainelė pažadina itin skaudžius prisiminimus.

Mano skrydis po dviejų valandų. Įsitaisau ant nepatogaus metalinio suoliuko ir iš plastikinio puodelio gurkšnoju macchiato . Beprasmiškai spoksodama priešais save skaitau Taurasi vyno reklamą ant sienos. Prisimenu kiekvieną Neapolyje ragautą vyną. Patiekalus, kuriais gardžiavausi. Su kartėliu galvoju apie šį miestą: žiaurumo, prievartos, bjaurasties ir grožio, nuostabaus vyno, architektūros ir dolce vita samplaiką. Puikus maistas ir siaubingas žiaurumas.

Paskui prisimenu neapoliečių mėgstamas nedideles sraiges – babalucci. Taip jų ir neparagavau. Neprisiverčiau.

Babalucci. Babalucci!

Atsistoju perverta žaibiškos minties.

Ką aš darau? Kodėl čia sėdžiu? Ko spoksau į sieną?

Juk galiu šį tą nuveikti.

Beveik klykdama iš nekantrumo lekiu atgal pro pasų kontrolės postą. Gūžčiodami pečiais ir dūsaudami apsaugininkai išleidžia mane pro vartelius. Puolu prie registratorės ir reikalauju grąžinti bagažą. Aš nebevyksiu į Ameriką, nebeskrisiu į Kaliforniją.

Liksiu čia. Markas vis dar gyvas, kur nors slapstosi. Galbūt man pavyks jį išgelbėti.

Drebančiais pirštais renku telefono numerį. Padrikai beriu žodžius, klausiu restorano Platyje, Kalabrijoje, numerio.

Moteris kitame linijos gale apatiškai vardija skaičius.

– Du, du, šeši, penki...

Keverzoju juos ant bilieto, paskui nuspaudžiu atjungimo mygtuką ir surenku duotąjį numerį. Dabar pietų metas. Jis bus ten, jis turi ten būti.

Atsiliepia jaunas vyras. Jo balsas budrus.

– Si?

Greitakalbe aiškinu, ko man reikia. Pasisakau esanti X., Aleksandra Bekmen. Marko Roskeriko draugė. Tada prašau pakviesti prie telefono Encą Pazelį.

Trisdešimt trečias skyrius

Kitame linijos gale stoja tyla. Girdžiu tik restorano triukšmą: kalbasi padavėjai, tarška lėkštės ir stalo įrankiai.

Paskui iš toli atsklinda gargždus seno vyro balsas:

– Labas, Aleksandra.

Tai Encas Pazelis. Padrikai lemenu, bet jis nutraukia mane neišklausęs. Trumpai, šaižiai nusijuokia ir sako:

– Žinau, kodėl man skambini.

– Žinote?

– Taip.

Trumpam netenku žado, nes dabar turiu užduoti baisų klausimą.

– Encai, labai prašau pasakyti, ar Markas Roskerikas dar gyvas?

Encas neatsako, tik sunkiai šnopuoja. Pro didžiulį oro uosto langą bejėgiškai spoksau į būrelį besikalbančių taksi vairuotojų. Du iš jų dėl kažko ginčijasi: sunėrę ant krūtinės rankas, atlošę galvas, atkišę smakrus – kaip Musolinis senuose dokumentiniuose filmuose.

Galiausiai išgirstu:

– Taip, manau, kad dar gyvas.

Palengvėjimas užplūsta mane kaip adrenalinas.

– Iš kur tai žinote ?

Pazelis neatsako, bet aš neatlyžtu:

– Encai, iš kur žinote, kad Markas gyvas?

– Nagi, panele Bekmen. Andai tau sakiau, kad mano darbas žinoti viską . – Pazelio balsas nutolsta, girdžiu jį su kažkuo kalbantis Kalabrijos dialektu. Arba liepia ką nors nužudyti, arba užsisako dar vieną porciją kalabriškos rikotos. Paskui senis vėl kreipiasi į mane:

– Aleksandra, ko iš manęs nori? Kad išgelbėčiau tavo draugą?

– Taip, taip. Šito ir prašau. Signor Paselli , žinau, kad jūs rengiate misterijas. Supratau, kad jūs, tai yra Camorra ir ‘ Ndrangheta, viską rikiuojate – įšventinimus, kikeono gamybą, apeigas. Dėl to ir buvote atvykęs į Rogudos pilį, ne vien dėl paliaubų su Marku.

Tikiuosi, kad mano žodžiai sutrikdys Encą Pazelį, suteiks tam tikro pranašumo, bet jis kaip visada atsako aiškiai ir ramiai:

– Aleksandra, juk žinai, ką Roskerikas iškrėtė per penktąją misteriją. Jis pažeidė taisykles. Todėl Camorra ketina netrukus jį nužudyti. Šitai žino jis, žinome ir mes. Tokios taisyklės, jų neperrašysi ir nepakeisi. Man labai gaila.

– Aš dar sykį dalyvausiu penktoje misterijoje! Leiskite man tai padaryti! Kad ir ką tektų iškęsti, Encai... – Iš paskutiniųjų slopinu beįsisiautinčius jausmus. – Darysiu, ką panorėsite, išpildysiu kiekvieną Camorra norą. Jūs galite juos paveikti, nes esate ‘ Ndrangheta capo di tutti capi , Camorra bijo jūsų kaip nieko kito.

Štai taip. Tai paskutinis mano koziris. Paskutinė viltis. Baigiamasis gambitas. Vėl įsiviešpatauja tyla. Taksi vairuotojai tebesiginčija, tvieskiant rugsėjo saulei; vasara čia niekada nesibaigia. Encas Pazelis atsikrenščia ir ramiai sako:

– Per vėlu.

– Maldauju!

– Aleksandra, tai ne tavo kaltė. Man buvo pranešta, kad buvai pasirengusi paklusti, būti įvesdinta į penktąją misteriją. Taisykles sulaužė Roskerikas. Dabar jau per vėlu.

– Bet...

Pazelis mane pertraukia:

– Kas bet, Aleksandra?

– Aš viską padarysiu! Viską, viską, viską. Prašau, maldauju man padėti.

Pazelis šnopuoja. Paskui įsakmiai kažką sako pavaldiniui. Galiausiai atsidūsta, nusikosti ir prabyla:

– Tikrai viską ?

– Taip! Taip. Padarysiu viską.

– Bet... – Pazelis dvejoja skausmingai ilgai. Paskui sako:

– Gerai, Aleksandra. Va bene, va bene... Gal ir gali padaryti vieną dalyką, galintį pakeisti nuosprendį. Pakeisti padėtį tavo naudai. Bet tam prireiks didžiulės drąsos.

– Kas manęs laukia?

– Šeštoji misterija. Turėsi dalyvauti šeštojoje.

Praėjus daugiau kaip parai, vėl sėdžiu savo bute. Mamai pranešiau, kad atidėjau grįžimą kelioms dienoms, nes „atsirado reikalų“. Ji nusiminė ir mėgino mane išklausinėti, išties nerimavo, bet aš tiesiog išsisukau nuo atsakymų. Džesika irgi apstulbo, bet aš jai primelavau visokių niekų. Ji suprato, kad meluoju, bet būdama gera draugė nesmalsavo, apsimetė tikinti.