А Моллой: X istorija

Atsipeikėju: esu tikrai dulkinama jauno ir gražaus vyro. Jis apsirengęs, o aš nuoga. Mudu esame plačioje medinėje lovoje su prabangiu užtiesalu. Jis guli ant viršaus, jaučiu savyje jo kotą. Esu prievartaujama, bet kartu ir ne, juk pati pasirinkau. Sutikau dalyvauti šeštojoje misterijoje. Vyras pasitenkina. Baigęs darbuotis užsisagsto kelnes, o aš guliu nuoga. Jis nusigręžia ir išeina, žingsniams aidint po lubų skliautais.

Tįsau nejudėdama, nuo kikeono man drumsčiasi protas.

Ar tai išties nutiko?

Taip, nutiko. Gal ir kliedžiu, bet tai nutiko. Beviltiškai dairausi juodos suknelės – duris atidaro tarnaitė ir prieina prie lovos. Ji paduoda kitą puodelį kikeono. Ir įkiša pirštus man į makštį. Tikrina? Kam? Paskui ją mozaikinėmis grindimis ateina dar dvi merginos, mostu rodo, kad gulčiausi, ir sutepa makštį lubrikantu. Paskui kitas nerūpestingas gražus jaunas vyras ateina ir tylomis mane išbarškina. Aš tiesiog guliu, dėbsau į lubas ir raudu. Apraudu viską: seksą, ankstesnę save, bet labiausiai Marką.

Nenuvokiu, kas vyksta ir kodėl. Nebežinau, kas esu. Valandos virsta dienomis, nebesuskaičiuoju. Esu nuolat girdoma kvaišalais – beveik iki sąmonės netekimo. Išnyksta ribos tarp manęs ir aplinkos. Štai taip. Aš mirštu. Dabar suprantu, kaip žmonės miršta per šeštąją misteriją. Iš dalies ir trokštu numirti. Buvau pagrobta, bet tai nebesvarbu. Užvalgau vaisių su duona ir vėl įmingu. Esu visiškai išsekusi.

Nenumanau, ar išaušta rytas, bet po kelių valandų esu pažadinama tarnaičių, jos tvirtai užriša man akis ir sugirdo kikeono. Paskui iškelia iš lovos ir nuprausia vonioje. Tada vėl paguldo į lovą. Aimanuoju, verkiu, galiausiai liaujuosi. Jaučiu, kaip mane liečia kelios moterys. Jaučiu kambaryje jų buvimą, užuodžiu jų kvepalus. Jos mane laižo, liečia. Laižo be perstojo. Tada vėl sugirdo kikeono. Kvaišalas susimaišo su seksu, ir aš pasiduodu. Nebeįstengiu atsispirti, jos mane nugali. Glamonės begalinės, švelnios, tačiau beprasmės.

Galiausiai patiriu orgazmą, bet tai tik konvulsijos, refleksai, jokio jausmo. Taip reaguoja vien mano kūnas, o protas yra kažkur toli, siela tarsi išskridusi. Jos čia nėra. Ne aš esu dulkinama, masažuojama ir bučiuojama, o kažkokia kvaila amerikietė. Aleksandra Bekmen. Prisimenu ją kaip per miglą.

Bėga valandos. Daugybė valandų. Atneštą valgį nuryju užrištomis akimis. Tarnaitė mane masažuoja, įtrina odą raminančiais aliejais. Tebeguliu užrištomis akimis, nuoga. Ateina vyras; man liepiama jam pačiulpti. Paklūstu kaip robotas, nors nieko nematau. Čiulpiu ilgai. Paskui tarnaitės vėl nusiveda mane į vonią, išmaudo, apipila šiltu vandeniu ir ištrina kvapniomis putomis.

Muilas kvepia labai maloniai, primena tą, kurį man dovanojo Markas, pagamintą Florencijoje. Tada vėl pravirkstu, tiesiog raudote raudu. Merginos parveda mane užrištomis akimis atgal į lovą. Įsupa į kilpinį vonios chalatą, paskui pirmą kartą po labai ilgo laiko nuriša raištį nuo akių.

Pagaliau matau, kas dedasi aplink.

Išvystu Encą Pazelį. Tiek ilgai išbuvus tamsoje, net švelni kambario šviesa žeidžia akis. Kol jos apsipranta, matau tik juodą Enco siluetą, bet vis dėlto atpažįstu. Neaukštas, senas ir galingas vyras, nešantis pragaištį.

Senis dirsteli į mane.

– Markas Roskerikas negyvas. – Pazelis papurto galvą ir atsidūsta. – Turėjai tai žinoti. Turėjai žinoti, kad taip gali nutikti. Man gaila.

Stebeiliju į Pazelį. Nebeturiu jėgų pykti, esu galutinai išsekusi. Purtau galvą. Tikriausiai žinojau. Per tas paskutines septyniasdešimt dvi valandas supratau, kad tai tik žaidimas, šešėlių teatras, ir kad Marko nebėra.

Encas pašnairuoja į mane.

– Žinojai, kad jis pasmerktas mirti, supratai, į kokį pavojų lendi dėl menkiausios galimybės jį išgelbėti, griebeisi už šiaudo. Ar dėl Marko buvai pasirengusi atiduoti gyvybę?

Linkteliu. Tylėdama, be žodžių. Palaužta. Markas nužudytas. Žinoma, nužudytas. Visa tai buvo melas, bet man jo reikėjo. Dabar pajuntu tam tikrą palengvėjimą. Man nerūpi, ar dabar mirsiu. Viskas baigta. Apžvelgiu patalpą. Išvystu dar kelis žmones, pagyvenusius vyrus ir moteris. Tarsi liudytojus. Jie vilki teisėjų mantijas. Jie paskelbs nuosprendį. Tegu daro, ką nori. Viskas tėra dūmai.

– Tu beveik išlaikei šeštąją misteriją ir priartėjai prie išsilaisvinimo. – Pazelis spragteli pirštais – išdygsta tarnaitė. – Liko dar viena apeiga. Tada tapsi tikrai išsilaisvinusi ir galutinai įšventinta. Nedaugelis išgyvena per šeštąją misteriją. Markas tau apie ją nepasakojo. Troško tave apsaugoti nuo gresiančios tuštumos ir prievartos.

Ašaros išsenka. Iš patalpos paskui Pazelį ir tarnaitę išeina teisėjai. Lieku viena. Visiškai viena. Ką jie man padarė? Taip, padarė, nes lioviausi bijoti mirties. Kas yra mirtis? Kas ji buvo? Tiesiog laikinas pokytis. Žinau, kad mylėjau Marką, mylėjau visa širdimi, dėl savo mylimojo ketinau paaukoti gyvybę. Šito jie iš manęs negali atimti, negali ištrinti paskutinės pribloškiamai skaidrios minties. Tik ji ir liko Aleksandros Bekmen galvoje: aš mylėjau ir buvau mylima .

Viskas praeina, viskas turi išnykti, kad vėl atgimtų, bet tai tik iliuzijos atšvaitai, skirti laikui matuoti. Belaikė yra pati akimirka. Jei kada nors mylėjai, išties mylėjai ir buvai labai mylima, toji meilė išliks amžinai. Mirtis jos nenugalės.

Prisimenu San Severo koplyčią. Prisikelsiantį Kristų. Prisimenu, kokie laimingi mudu su Marku buvome Venecijoje, kaip Ca D’oro – Auksiniuose rūmuose – gėrėjomės Mantenijos tapyba. Kas nėra dieviška, tas netikra, tik dūmai.

Mintyse atgyja Pindaro žodžiai. Suprantu juos. Suprantu jų esmę.

Palaimingas tasai, kuris matė šias apeigas, kuris atrado požemio kelią. Jis žino, kada baigsis jo dienos, lygiai taip pat žino apie savo dieviškąją prigimtį.

Aš irgi atradau požemio kelią ir žinau, kada baigsis mano dienos. Bet nebijau. Nė trupučio.

Po kurio laiko durys vėl atsiveria, į patalpą įeina mergina balta suknele. Ji atneša ir tylėdama paduoda mano drabužius: džinsus, marškinėlius ir sportukus. Drabužiai išskalbti. Apsivelku. Mergina lūkuriuoja, linkteli, paskui jos rankose atsiranda akių raištis.

Vėl tas raištis.

Paklusniai ir nuolankiai atsisėdu lovūgalyje ir leidžiu merginai užrišti man akis. Turbūt tai pasirengimas egzekucijai. Tikriausiai netrukus būsiu nušauta, ir tiek. Tebūnie.

Esu išvedama iš didžiulės aidžios menės ir lydima ilgais koridoriais. Neberaudu, visos ašaros išverktos. Markas miręs, o visa kita nebesvarbu. Kas nėra dieviška, tas netikra, tik dūmai.

Palypėjame porą laiptelių. Esu įstumiama į kitą kambarį. Durys užsidaro, mergina išeina. Vis dėlto jaučiu esanti ne viena.

Be manęs, kambaryje dar kažkas yra.

Išgirstu balsą, sodrų, švelnų, tvirtą vyro balsą.

– Chi e? Chi e qui dentro? Kas čia?

Sodrus, švelnus, tvirtas vyro balsas...

Nusiplėšiu akių raištį.

Metalinėje kėdėje prirakintas prie ranktūrių sėdi Markas Roskerikas. Jo veidas apkepęs sudžiūvusiu krauju, paakiuose mėlynės. Jam irgi užrištos akys. Sėdi čia ir susijaudinęs kalba. Markas gyvas.

Puolu prie kėdės. Apkabinu jį ir imu grabalioti šilkinį raiščio mazgą. Markas trūksmingai kvėpuoja, uosdamas mano kvapą, jo veide matau nuostabą ir abejonę.

– X. , tai tu? X.! To negali būti! X.! X.! X.!

Galiausiai atlaisvinu mazgą, ir Markas pažvelgia į mane.

– X., jie man pasakė, kad tu mirusi. – Marko burnos kampučiai virpa, jis iš paskutiniųjų tramdo ašaras.