А Моллой - X istorija

– E’piuttosto un lungo cammino. Potrebbe essere necessario eseguire la scansione...

Laukia ilgas kelias. Gali tekti ir šliaužti. Giliai į plaučius įtraukiu sudvisusio oro ir leidžiuosi Marko vedama laiptais žemyn, į tamsą.

– Grazie.

Paskui einame, šliaužiame, spraudžiamės paskui liepsnojantį senio deglą. Klaidžiojame šimtamyliuose Neapolio požemiuose. Braunamės pro drėgnas talpyklas, slaptas koplyčias, senus laidojimo rūsius, romėnų teatro liekanas ir apsamanojusius Burbonų laikų požemius. Matome ir buvusias misterijų kulto šventvietes, vėliau paverstas Camorra kontrabandininkų sandėliais – juose buvo laikomi kvaišalai, alkoholis, tabakas ir ginklai. Daugelis misterijų kulto atmainų būdavo praktikuojamos slaptuose požemiuose, juose savo juodą verslą varydavo ir mafija.

Tinkama kaimynystė.

Oras darosi vis drėgnesnis ir sunkesnis, dvokus ir šlykštus. Imu samprotauti. Stengiuosi aprėpti visumą. Įžvelgiu sąsają tarp tolimo garsaus protėvio ir šiuolaikinio palikuonio.

– Ci siamo quasi...

Rodos, eiti nebetoli. Dar vienas vingiuotas tunelis atveda mus į didžiulę aidžią talpyklą. Pasak Marko, pastatytą senovės graikų. Jis šviečia mums kelią mobiliojo žibintuvėliu, todėl galiu apsižvalgyti. Milžiniška talpykla tuščia, be vandens. Nervingai dairausi į didžiules arkas, aukštas uolines lubas, nuostabiai išraižytas ir nepaprastai aukštas sienas. Jos man primena seniai išmirusių ateivių iš kitos planetos palikimą.

– Avanti.

Traukiame pirmyn. Oras tvankus ir tarsi išretėjęs. Man šiek tiek svaigsta galva, tarsi išgėrus kikeono. Ar ir čia jo gausim? Tikiuosi, taip. Viliuosi, ne.

Toliau stumiamės žemyn dar siauresniu koridoriumi. Jo sienos sumūrytos iš graikiškų plytų ir uolienos gabalų. Drėgnos, priplėkusios, niūrios ir šiurpios.

– Carissima, pakentėk dar kelias minutes.

Markas apglėbia mane per pečius, bet tai menka paguoda. Išties bijau. Esame labai giliai po žeme, užmirštuose Neapolio požemiuose, braunamės į Žemės gelmes.

– Čia, – angliškai sako pirma mūsų einantis senis.

Išvystu silpną šviesą. Tunelis atveda į didžiulę skliautuotą patalpą, apšviestą deglų ir mėlynų žibintų. Čia jau susirinkę daug žmonių, jie geria vyną ir šnekučiuojasi. Nuotaika visiškai kitokia nei per ankstesnes misterijas. Girdėti tyli bažnytinė muzika: grigališkasis choralas ar dar archajiškesnės graikų giesmės. Muzika liūdna ir slegianti.

Markas neramiai žvalgosi. Jis labai susirūpinęs. Draugiškai spusteliu jam ranką. Markas išspaudžia šypseną.

Mes nuvedami į didelį skliautuotą kambarį. Jo lubos išgaubtos kaip lėktuvo, tik iškaltos iš akmens. Ant siaurų akmeninių terasų stovi žmonės ir žvelgia žemyn.

Liepsnojantys deglai iki pusės apšviečia skliautą. Blykčiojančioje šviesoje išryškėja makabriški sienų raižiniai. Jų amžius, ko gero, siekia ankstyviausių misterijų Pietų Italijoje laikus – IV ar III amžių prieš Kristų. Tie akmens raižiniai atlikti kruopščiai, bet primityviai, juose vaizduojamas vyrų kankinimas. Vienam jų perpjauta gerklė. Kitas verčiamas santykiauti su gyvūnu. Trečiam į nugarą įsmeigtas peilis, jo veidas iškreiptas skausmo, iš žaizdos trykšta kraujas.

Prisimenu keistą randą Markui ant peties. Tikriausiai buvo sužalotas per misteriją. Dantytas randas, padarytas peiliu, ko gero, yra įvesdinimo į misterijas simbolis – kaip tatuiruotė man ant šlaunies.

Vėl spusteliu Markui ranką. Ji drėgna nuo prakaito. Jis labai susijaudinęs ir įsitempęs. Dar nesu tokio mačiusi. Mano pačios nervai įtempti kaip styga. Kas manęs laukia?

Muzika garsėja, pasigirsta neišlavintų, nedarnių balsų choras, panėšintis į skundą, dejonę, rėžiantis ausį. Bet skambesys labai aiškus. Svarstau, ar balsai nesklinda iš gretimo rūsio, nes čia tiek daug užkampių, požemių ir rūsių, tiek daug apleistų Dioniso šventyklų.

– Išgerk, – sako mergina, duodama man puodelį. Šįsyk ji vilki ne baltą, o paprastą juodą tuniką, bet atrodo atliekanti tokį pat vaidmenį, kokį atlikdavo ankstesnių misterijų merginos: patarnauja.

Dirsteliu į Marką tikėdamasi pagalbos ar patarimo, bet jis griebia savo puodelį ir išlenkia vienu mauku. Paskui atpakalia ranka nusišluosto lūpas ir niekinamu mostu grąžina puodelį. Markas elgiasi keistai – ne kaip elegantiškas, gražus aristokratas, mano pažįstamas ir mylimas, o kaip visai kitas žmogus. Jis trykšta pykčiu.

– Markai, kaip tu laikaisi?

Į mano klausimą jis numoja ranka ir atsako:

– Cara mia, tiesiog žiūrėk. Imk ir tiesiog žiūrėk. Kol kas.

Atsigręžusi žiūriu. Iš minios išrenkama moteris. Fransuaza. Atpažįstu dar tris keturias merginas, savo seseris, kurios bus įšventintos per penktąją misteriją. Fransuaza pirmoji.

Stovime dideliame skliautuotame kambaryje ant akmeninių terasų, einančių palei kiekvieną sieną. Fransuaza linkteli ir klusniai žengia pirmyn. Ji vilki juoda suknele. Nulipa kelias akmenines pakopas ir eina kambario viduriu tarsi nava į patį jo galą. Ant užpakalinės sienos pamatau didžiulę primityvią freską – joje vaizduojamas žudantis bulių graikų ar romėnų karys.

Šis ne šiaip sau pjauna gyvulį, bet žiauriai perrėžia jam gerklę, kraujas plūste plūsta iš žaizdos. Žmogaus pergalė prieš žvėrį? Ar žiaurumo pergalė prieš gėrį?

Po šiurpia freska stovi vidutinio amžiaus vyras su sidabriniu varpeliu. Paskambina juo ir angliškai sako:

– Ar sutinki būti įvesdinta į penktąją misteriją?

Kiek padvejojusi Fransuaza atsako:

– Sutinku.

– Pirmasis ritualas pradedamas. Klaupkis.

Ji atsiklaupia.

– Melskis Mitrai, – paliepia vyras.

Fransuaza neryžtingai sudeda rankas ir nulenkia galvą priešais freską, vaizduojančią karį ir bulių. Meistras vėl paskambina varpeliu. Fransuaza atgręžia į jį veidą ir klauso nurodymų.

– Dabar apsigręžk ir atsigulk aukštielninka.

Išgertas skystis ima veikti. Tik ne taip, kaip vynas Kapryje ar Rogudoje, ne taip, kaip kikeonas per ketvirtąją misteriją. Jis trenkia į galvą kaip vėzdas ir labai svaigina. Pasijuntu girta, apsunkusi ir agresyvi; mielai kam nors užvožčiau. Tai blogai.

Pasižiūriu į Marką. Net deglų šešėliuose pamatau jį jaučiantis ne geriau už mane. Markas griežia dantimis, tarsi tramdydamas įsiūtį.

– Tave turi pasidalyti Mitra ir Dionisas, – sako vyras su sidabriniu varpeliu. – Pasikelk suknelę.

Fransuaza guli ant nuostabaus raštuoto persiško kilimo. Užmerkia akis, veide matyti įtampa ir suglumimas, bet ji klusniai pasikelia suknelę, apnuogindama šlaunis ir lytį. Tada prieina juodai vilkinčios tarnaitės. Atsiklaupusios prie Fransuazos jos ima ją jaudrinti šiltomis stiklinėmis varpomis. Matau, kaip reaguoja Fransuazos kūnas, nors ji mėgina priešintis. Guli tvirtai užsimerkusi. Ant akmeninės terasos virš jos stovi Danielis. Jo veido išraiškos neįžiūriu.

Niūrūs muzikos tonai skamba vis garsiau. Ši misterija persunkta tikėjimu. Prismilkytame ore aidi lotyniški ir graikiški žodžiai.

Dionysian, Bakkheia, Skiereia, Apatouria...

Ieškodama paramos, sugraibau Marko ranką. Atsiremiu į jį. Rodos, tuoj nualpsiu, nusirisiu nuo akmeninės terasos. Man šito jau per daug.

Astydromia, Theoinia, Lenaia, Dionysian.

Vis garsiau dunda būgnai. Lyra ar kitoks styginis instrumentas tuoj pasieks orgazmą. Balsai susilieja. Oras skliautuotame kambaryje tirštas – nuo smilkalų ir rūkstančių deglų. Iš šėšėlių išnyra vyras. Aukštas trisdešimtmetis neskustu smakru. Jo akis dengia kaukė. Camorrista?