А Моллой - X istorija

Markas pakelia mano ranką ir bučiuoja sulenktus pirštus. Trumpai žvilgteliu į tamsius jo plaukus ir baltą savo plaštaką. Prisitraukiu Marko veidą artyn, mudu karštai bučiuojamės.

Toliau apžiūrinėjame Veneciją. Aplankome Šv. Roko mokyklą ir gėrimės Tintoreto darbais. Paskui greita gondola nuplukdo mus į Ca D’ Oro – Auksinius rūmus. Iš čia atsiveria įstabus Didžiojo kanalo vaizdas. Šiuose rūmuose išvystame vieną iš trijų Andrėjo Mantenijos „Šv. Sebastijonų“. Markas man parodo užrašą po drobe: „Kas nėra dieviška, tas netikra, tik dūmai.“

Bet labiausiai mane sužavi mažas nežinomo skulptoriaus darbas „Kentauras ir Achilas“ pirmajame rūmų aukšte. Rodos, skubantieji pasigrožėti vaizdu į Didįjį kanalą į jį nekreipia dėmesio. Ilgokai stoviu prie šio kūrinio. Jis primena man mudu su Marku. Marką, benešantį mane iš Casino degli Spiriti . Nuogą ir pažeidžiamą Aleks, įvesdintą į ketvirtąją misteriją. Aš – tasai mažas berniukas, o jis – kentauras.

Svajonių dienos lekia kaip vėjas. Dodžų rūmai. Ticiano ir Tintoreto kūriniai Švč. Marijos Sveikatos bažnyčioje. Džordžonės „Aud­ra“. Veronezės sienų freskos.

Apžiūrime nuostabius Brankuzio ir Poloko darbus iš Gugenheimo muziejaus. Jie eksponuojami baltoje marmurinėje viloje, visai netoli nuo mūsų rūmų, Palazzo Dario , tad ikipiet dar lieka laiko grįžti ir pasidulkinti. Taip ir darome.

Perbėgame Dorzoduro tiltukus, tada mūsų rūmų sodą, kur auga citronelos, ir XVI amžiaus laiptais lekiame į viršų. Paskui nuplėšiame vienas nuo kito drabužius ir kvatodami krintame į plačią Napoleono laikų stiliaus lovą. Kambario langai atsiveria į Didįjį kanalą. Markas parmeta mane ant nugaros, iš apačios atrodo didingai. Tada mane paima. Turi mane, valdo ir užpildo; paskui ryžtingai apverčia ir vėl įsiskverbia iš nugaros, šiurkščiai, sugriebęs už plaukų, raudamas juos vos ne iki skausmo. Saldi kančia išspaudžia man ašaras, klykdama ir drebėdama patiriu vieną po kito kelis orgazmus. Uždususi, suprakaitavusi ir pasitenkinusi sudrimbu ant pagalvių, vis dar svaigdama klausausi beprotiško savo širdies plakimo ir plaukiančių Didžiuoju kanalu laivelių ūkavimo.

Vieną karštą Venecijos dieną Markas iškviečia vandens taksi, šis mus nuplukdo skersai lagūną į Torčelo salą. Šioje žalioje ir atokioje saloje, Marko teigimu, ankstyvaisiais viduramžiais įsikūrė pirmieji venecijiečiai.

Čia nelabai yra kuo grožėtis. Kalnai griuvėsių, viena bažnyčia ir pora brangių restoranų. Kodėl Markas čia mane atsivežė? Esu suplukusi ir bent kiek suirzusi, mat baisiai kanda uodai. Bet paskui įžengiame į vėsią senovinę Torčelo katedrą. Markas man rodo nuostabias mozaikas, ypač didelį įspūdį padaro X amžiaus freska Madonna Teotoca – „Madona su kūdikiu“, nutapyta ant priešais esančios sienos.

Didelė sidabrinė ašara šimtmečius rieda sielvartingu Madonos veidu. Tai nepaprastai jaudina. Verkianti moteris man primena misterijas. Viskas čia jas primena. Artinasi tiesa, tamsi ir bauginanti. Nujaučiu tai. Katabazė, galutinis išsilaisvinimas. Aš jo bijau, bet negaliu atsispirti didžiulei traukai. Nebegaliu žengti tolyn ir vis dėlto turiu tai padaryti.

Mažoje Torčelo salelėje daugiau nebėra ko veikti. Mudu su Marku klaidžiojame tarp apleisto miesto griuvėsių. Žiūriu į seną akmeninį krėslą – aikštėje pastatytą Atilos sostą. Netvarkingoje kavinukėje išgeriame labai brangaus martinio. Paskui atsisėdame ant žolės ir gurkšnojame atšaldytą Prosecco – bare įsigijome visą butelį. Siurbčiojame vyną iš fleitos pavidalo taurių ir žiūrime į baltas jachtas, plaukiančias tūkstantmečiu Torčelo kanalu. Vėliau apsikabinę atsigulame citrinmedžio pavėsyje ir užsnūstame. Perfetto.

Tą vakarą mudu su Marku gardžiuojamės aperityvu prie „Floriano“ kavinės lauko staliuko. Ji labai mėgstama turistų. Markas mane tikina, kad Venecijoje visi yra turistai, net patys jos gyventojai. Sakoma, kiek­vienas ją aplankęs žmogus tampa amžinu venecijiečiu. Viskas puiku.

Taigi mudu vaidiname turtingus turistus. Sėdime „Floriano“ kavinėje, o šiltas vakaras gaubia nuostabiausią Europos peizažą – erdvią Šv. Morkaus aikštę su balandžiais, varpine, didingais Dodžų rūmais ir keturiomis piestu stovinčių bronzinių žirgų statulomis virš katedros.

Markas gurkšnoja kokteilį ir žiūri į mane. Kalbamės apie penktąją misteriją. Jis abejoja, ar man verta joje dalyvauti.

– X. , niekada nesu matęs penktosios misterijos, moterų įvesdinimo. Bet esu šį tą girdėjęs... Kalbama, kad ji labai nemaloni ir sunki. Ar tikrai nori šitai patirti?

– Jei nedalyvausiu penktojoje misterijoje, prarasiu tave. Vasaros pabaigoje, gal po mėnesio.

Markas niūriai linkteli. Aš piktokai papurtau galvą.

– Tai nesąmonė, Markai. Negaliu tavęs prarasti.

– Esi tikra? Nėra įstatymo, verčiančio tave žengti toliau.

– Taip, tokio įstatymo nėra, tačiau... – Žiūriu į tobulus Marko bruožus nuostabios Venecijos aikštės fone. Ar verta atskleisti jam tiesą? Kad aš, kaip Fransuaza, tapau priklausoma nuo misterijų? Jos mane keičia, išlaisvina dvasią ir kūną. Nemoku to paaiškinti, bet negaliu ir tam atsispirti. Net jeigu negrėstų pavojus netekti Marko, ko gero, vis tiek eičiau iki galo.

– Markai, – sakau, – aš dalyvausiu penktojoje misterijoje. Ji pas­kutinė.

Jis atsilošia ir tyliai nusijuokia.

– Jeigu būčiau vulgarus, pavadinčiau tave užsispyrusia karve.

Pažiūriu į jį.

– Tua vacca, celenza , – Tavo karvė, ekscelencija.

Markas vėl nusijuokia ir purto galvą. Paskui palinksta, pakelia mano plaštaką ir pabučiuoja.

– Aleksandra, aš tave suprantu ir esu labai labai pamalonintas.

Geriame toliau, gerokai įkauštame. Kalbamės apie meną, seksą ir Venecijos gyvenimą. Paskui, gurkšnodama trečią Belini, pažvelgiu į Marką ir klausiu, nes šiam klausimui jau atėjo laikas:

– Markai... – sudvejoju, bet vis dėlto ryžtuosi. – Papasakok man apie savo žmoną.

Stoja tyla. Jo veide išvystu skausmą. Slepiamo sielvarto šešėlį, liudijantį didžiulį liūdesį. Simptomus aš jau nustačiau, dabar turiu sužinoti priežastį.

– X ...

– Markai, noriu žinoti. Tu ją vis dar prisimeni. Žinau, kad ji mirusi. Papasakok, kaip tai nutiko.

Jis gerokai trūkteli kokteilio. Paskui atsidūsta, bet linkteli. Tada ima pasakoti.

– Jos vardas buvo Serena. Buvo labai jauna, labai šauni, labai sugedusi ir labai graži. – Markas žiūri man į akis. – Be jos gyvenime esu sutikęs tik vieną tokią gražią moterį.

Išgąsdinti besivejančio vaiko, šalia mūsų stalelio suplasnoja sparnais ir pakyla keli balandžiai. Besileidžiančios saulės šviesoje žvilga varpinė.

– Gal man derėjo būti atsargesniam, – priduria Markas. Jis sukioja rankose taurę, bet negeria.

– Kodėl?

– Žinojau, kad Serena kilusi iš Camorra šeimos. Iš Forčelos, tik­rųjų camoristi gimtinės. Jos atstovai užkalė daug pinigų ir buvo gerokai susiję su mafija. Serenos tėvas skelbėsi eksportuojantis marmurą. – Markas liūdnai, karčiai nusijuokia. – Eksportuodamas marmurą tikrai nesusikrausi milijonų.

– Jis buvo tikras banditas?

– Be jokios abejonės.

– Taigi...

– Su mafija buvo susijęs ne tikSerenos tėvas. Motina irgi buvo kilusi iš Camorra šeimos. Ji mirė jauna, galbūt per vendetta . Šiaip ar taip, motina paliko Serenai daug pinigų, didelį kraitį. – Markas pažvelgia į mane, paskui vėl nudelbia akis į taurę. – Serena paveldėjo ne tik pinigų, bet ir mirties bei nusikalstamo gyvenimo troškimą. Buvo turtinga, bet slegiama kaltės. Tiesą sakant, nežinau, kodėl atrodė tokia sugedusi – gal tai lėmė kilmė, motinos mirtis, tėvo piktadarystės – viskas iškart. Galiu tik spėlioti.