А Моллой - X istorija

Stiklinis įnagis šiltas. Kaip šitai padaroma?

– Aleksandra...

Graži mergina vėl ištaria mano vardą, paskui ištraukia ir ima laižyti man varputę. Daro tai itin meistriškai. Žiūrint į mylinčias, bet tolimas mėlynas Marko akis, man drumsčiasi mintys. Skamba muzika. Ar jaučiu du liežuvius? Jie panašūs į katės, šiurkštūs ir švelnūs. Dabar lovoje su manimi trys merginos. Trečioji pasilenkia ir ima žaismingai kandžioti man spenelius.

Viena merginų nuoga. Žiūriu į Marką. Matau odinius jo ilgaaulius ir baltų marškinių apykaklę; jis nusiėmęs dabitišką skrybėlę, plaukai susitaršę. Trokštu suleisti pirštus į juodas garbanas. Bet Markas tik žiūri į mane. Švelniu, bet drauge geidulingu žvilgsniu. Jo veide atsispindi vos tramdoma, pavergianti aistra. Stebėdamas mane jis džiūgauja, mėgaujasi mano nuolankumu.

Tada ir aš atsiduodu malonumui. Vienai iš merginų pirmyn atgal stumdant manyje šiltą stiklinę varpą, tuo pat metu kuždant meilius itališkus žodžius mano varputei ir ją laižant, suvaitoju. Antroji mergina švelniai krimsčioja ir žnaibo man spenelius. Jos kvepalai labai subtilūs: pakeliu galvą ir bučiuoju tobulas jos krūtis. Trečioji įkiša man į išangę dar kitokį, bet irgi šiltą vibratorių. Nuostabu, šito dar nesu patyrusi. Jaudinanti muzika vis garsėja, laukiniai ritmai pinasi su giesmėmis.

– Tu atrodai nepaprastai gražiai, – sako Markas, žiūrėdamas į mane. – Pribloškiamai.

Langai atviri. Danguje spindi žvaigždės, daugybė žvaigždžių, ištisi žvaigždynai. Dunda būgnai. Mergina stumdo stiklinį įnagį. Apsupta žmonių guliu išsiskėtojusi ir nuoga ant lovos. Trokštu dar labiau apsinuoginti. Pajusti dar daugiau. Daugiau. Daugiau.

– Sanctus...

Pirmyn atgal, pirmyn atgal. Varputė. Varpa. Išangė. Bučiniai. Mano lytis laižoma, glamonėjama, vėl laižoma, pašiurpstu iš malonumo, imu drebėti, skęsti. Skęsta rūmai, permirksta kailiai ir cinamonas.

Hosanna.

Giliai manyje. Giliai manyje. Matau žvaigždes. Spiečius žvaigždžių. Markas yra mano žvaigždė. Artėja kulminacija.

Dominus.

Artinasi orgazmas. Mergina stumdo varpą, laižo man varputę, kita kandžioja spenelius. Orgazmas jau čia pat, arti, visai arti.

– Markai!

Jis ima mane už rankos. Aš vis dar prirakinta.

– Tesorina...

Visa virpu...

Trys merginos darbuojasi kaip pašėlusios. Galiausiai pasitenkinu, trūkčioju nuo spazmų, išsilieja energija. Dūsauju, klykiu ir raitausi. Merginos spaudžia mane prie lovos, nes aš kratausi, drebu ir nesivaldau. Iš mano lyties nuostabiu lanku trykšta skystis, atvirstu aukštielninka, apimta ekstazės ir netramdomos agonijos, nukryžiuota malonaus ir žiauraus orgazmo. Paskui, prieš akis vis dar sūkuriuojant spalvoms, suprantu dabar trokštanti tik Marko. Marko. Noriu, kad jis užgriūtų ant manęs. Markas. Markas. Markas.

– Markai!

– Cara mia, Aleksandra.

Atmerkiu ašarotas akis.

Tai jo balsas. Merginos mane išlaisvina, Markas pakelia ant rankų. Laiko mane nuogą, pusiau apalpusią, tarsi nuo gaisro išgelbėtą moterį. Paskui išneša iš miegamojo.

Įsikniaubusi jam į krūtinę, verkiu iš sumišimo ir laimės. Markas nuneša mane laiptais žemyn, paskui per minią traukia prie durų ir išeina laukan, į šiltą naktį. Tada nugabena iki prieplaukos ir paguldo į gondolą.

Nuoga tysau gondoloje. Sudrimbu ant pagalvių virpančiomis blauzdomis; šlaunys, aptemptos baltomis kojinėmis, dar šiek tiek dreba. Drovioji Aleksandra turėtų labai gėdytis, bet blogai mergaitei visai nerūpi, ar kas nors ją mato. Ar kas nors stebi. Tiesiog esu nuoga moteris, mūvinti baltas šilkines kojines ir gulinti juodoje gondoloje, o ši plūduriuoja Kanaredžio kanale, juodame kaip aksomas svajonių ir paleistuvystės mieste. Gėdijuosi, vėsus brizas glosto nuogą odą, bet nenoriu apsirengti.

Gondola apsigręžia, susiūbuoja ir kiek paplaukusi sustoja siaurame šoniniame kanale. Virš mūsų mėnesienoje kaip vaiduoklis stūkso sena bažnytėlė. Gondolininkas dingsta. Markas atsiklaupia ir ima sagstytis kelnes.

Praskečiu drebančias kojas. Ir godžiai nusičiumpu kotą. Jis nepaprastai standus.

Noriu pačiulpti, bet Markas mane atstumia ir priverčia atsigulti. Paskui pražergia man šlaunis ir įsiskverbia vidun, pripildo mane.

– Tu buvai tokia nuostabi, – Markas mane pabučiuoja. – Velniškai nuostabi.

Jis mane dulkina, gondolai siūbuojant ant senosios Venecijos kanalo bangų. Iškeliu kojas kuo aukščiausiai. Žmonės gali mus pamatyti. Esu tikra, ir mato. Visi gali matyti, kaip Markas mane dulkina. Be perstojo. Labai ilgai. Vis stipriau. Ak!

3 Džeinės Ostin romano „Puikybė ir prietarai“ personažas.

4 Baironas Dž. Poezija. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1955. Vertė A. Churginas.

5 Minėtojo Džeinės Ostin romano veikėja.

Dvidešimt devintas skyrius

Neturiu kada svarstyti, kas man nutiko per ketvirtąją misteriją. Kitą rytą, vos pabudusi didžiuliame miegamajame su langais į Didįjį kanalą, sužinau, kad Džesika ir Džuzepė jau Venecijoje. Mes keturiese papusryčiaujame, paskui mudu su Marku visą savaitę apžiūrinėjame miestą. Gėrimės meno lobiais, gotikine architektūra, klausomės muzikos ir geriame nuostabius kokteilius „Hario“ bare.

Keliskart prie mūsų prisideda Džesika su Džuzepe, bet daugiausia mudu su Marku vaikštome vieni. Jis puikiai pažįsta Veneciją, jaunystėje atvykdavo čia savaitei iš Pietų Tirolio, per atostogas Kembridžo universitete.

To ir tikėjausi. Jei jau Markas viską išmano, tai turi pažinti ir Veneciją. Tikriausiai galėtų vadovauti ekskursijai ir į Mėnulį. Ekskursija baigtųsi kuklioje, bet jaukioje užeigoje.

Pirmiausia traukiame į Santa Maria Gloriosa dei Frari – Švenčiausiosios Marijos Šlovingosios bažnyčią San Polo rajone, visai netoli Rialto tilto. Nenumanau, kur yra šis rajonas ir ką tai reiškia, bet Markas patikina, kad tai svarbu.

– Ši bažnyčia ne pernelyg įspūdinga, – sakau žiūrėdama į nuobodoką gelsvai rusvų plytų statinį.

Viduje aikteliu.

Išvystu Ticiano „Mergelės Marijos dangun ėmimą“. Markas pasakoja, kad šis kūrinys įkvėpė Richardą Vagnerį parašyti „Meisterzingerius“. Paskui pamatau šiurpinančią šv. Jeronimo statulą, sukurtą Alesandro Vitorijos. Pasak Marko, skulptoriui pozavęs senas Ticianas. Žiūriu į galudienį žmogų, nujaučiantį greitą mirtį. Žinau, kad mirtis susijusi ir su misterijomis: kiekviena jų yra tarsi maža mirtis. Taip prancūzai vadina orgazmą – la petite mort .

Ko aš taip džiūgavau per ketvirtąją misteriją? Ar nuo kikeono? Kodėl man patiko, kad Markas žiūri į mane, besismaginančią su moterimis? Nesu lesbietė, bet mano lytinis gyvenimas Italijoje tapo sudėtingas ir intriguojantis, turtingas, įvairus ir daugialypis. Anksčiau to nesuvokiau. Misterijos ne tik išplėtė mano seksualumo ribas, bet išmokė ir dar šio to. Tai siejasi su meile Dievui ir mirčiai. Ji užvaldžiusi mano mintis. Aš apie ją galvoju, ją jaučiu tarsi nuostabų svaiginantį kvapą – gali jį užuosti, bet negali įvardyti. Kol kas man tai neįvardijama.

Atmintyje iškyla Pindaro žodžiai:

Palaimingas tasai, kuris matė šias apeigas, kuris atrado požemio kelią. Jis žino, kada baigsis jo dienos, lygiai taip pat žino apie savo dieviškąją prigimtį.

Markas išblaško mano mintis, švelniai ima už rankos ir vedasi į kitą bažnyčios galą. Tada parodo dar vieną Ticiano darbą, virš altoriaus kabančią „Pezaro Madoną“.

– Henris Džeimsas sako, kad niekas Venecijoje negali jai prilygti. Žinoma, jis nebuvo matęs bažnyčios šešėliuose stovint tavęs.