А Моллой - X istorija

Laikydamas baltas šilkines pirštines Markas žengia ant marmurinės rūmų prieplaukos ir nusilenkia.

– Tik pažiūrėk į save. – Jis mosteli į mano suknelę. Paskui prieina, paima pirštinėtą kairę ranką ir pagarbiai bučiuoja. Tada padek­lamuoja:

Ji spindi žavesiu slaptu,

Kaip jos šalies naktis žvaigždėta.

Į ją tiek daug spalvų šiltų,

Tiek atspalvių švelnių įdėta.

Kad net vasarvidžio metu

Dangus jai grožio pavydėtų.4

Markas apkabina mane per liemenį ir pabučiuoja į lūpas.

– Celenza , – sakau įsiremdama jam į krūtinę pirštinėta ranka ir tarsi atstumdama. Iš tiesų aš jam nėmaž nesipriešinu.

Markas drąsinamai šypsosi.

– Ar pasirengusi ketvirtajai misterijai?

Ar aš pasirengusi? Nenutuokiu. Virpu iš susijaudinimo. Bet esu nusiteikusi ryžtingai. Pasakiau Markui, kad jį myliu, nes taip ir yra; trauktis nebėra kur. Juokais padarau tūpsnį, bet išeina visai rimtai.

– Taip, celenza, manau, kad taip.

– Atrodai kaip tikrų tikriausia Amerikos princesė Venecijoje. Nežinia, kodėl apsirengusi kaip Elizabeta Benet5.

Markas dirsteli man per petį.

– Štai ir mūsų gondola.

Pasisuku ant satininio kulno. Iš prieblandos išnyra juoda žvilganti ilga gondola. Ji tyliai priplaukia prie rūmų. Gondolininkas, žinoma, tikras gražuolis.

– Signor Roscarrick?

– Si.

Siauroje gondoloje pridėta ryškiai raudonų šilkinių pagalvių. Markas padeda man įlipti; atsilošiu į pagalves, o jis įsitaiso greta. Žiūriu į giedrą žvaigždėtą dangų.

Užuodžiu Marko kūno prausiklį. Išsiprausęs po dušu ir apsivilkęs senoviniais drabužiais jis atrodo labai gražiai. Geidžiu jo. Geidžiu Venecijos. Noriu užsiimti seksu čia ir dabar. Pasidulkinti gondoloje.

Gondolininkas irkluoja, mes lėtai plaukiame Didžiuoju kanalu. Vaikinas labai tyliai niūniuoja. Gal taip įprasta, o gal ir ne. Kodėl nedainuoti, jei esi Venecijos gondolininkas? Kur plačiame pasaulyje rasi geresnę vietą dainuoti ir dirbti tuo pat metu?

Šį tobulą šiltą, ramų vasaros vakarą tyliai dainuoja visas miestas. Praplaukiame po Akademijos tiltu – nuo turėklų į mus spokso žiūrovai, tarsi į filmo apie Veneciją žvaigždes – filmo apie X . ir Marką.

Sapnuoju, o paskui grįžtu į tikrovę. Dairausi. Praplaukiame Fortunių ir Ka Reconiko rūmus, praneriame po baltomis Rialto tilto arkomis, žiūrime į namus, kuriuose mirė Vagneris ir gyveno Markas Polas, rašė muziką Stravinskis ir dūsavo Henris Džeimsas, leido dienas Brauningas, Ticianas ir Kazanova. Į rūmus, kuriuose gyveno poetai, dodžai, princai ir kurtizanės. Susižavėjusi guliu ant pagalvėlių ir laikau Marką už rankos. Sapnuoju nemiegodama ir nenoriu pabusti. Niekada. Pati sau kartoju:

Ji spindi žavesiu slaptu,

Kaip jos šalies naktis žvaigždėta.

Dabar, būdama čia, suvokiu, kad Baironas rašė apie Veneciją, ne apie moterį. Šis miestas panėši į tamsiaplaukę gundančią, nepastovią gražuolę, neprieinamą, degančiomis akimis, kaprizingą ir itin geidulingą. Kasmet Venecija užliejama potvynio, bet nepraranda savo žavesio. Ji tamsi, nuostabi – kaip žudytis linkusi poetė, ieškanti mirties ežere.

Marko ranka nepastebimai kyšteli man po suknia.

Nieko nesakau, rodau į niūrius pilkus rūmus.

– Ar čia gyveno Baironas?

– Taip. Tai Močenigo rūmai.

Markas įspraudžia ranką man tarp šlaunų ir bruka gilyn.

– Jis čia gyveno, – kalba toliau Markas. – Su lape, vilku, mažiausiai dviem beždžionėmis ir ligotu varnu.

Markas mane glosto, atranda jautriausią vietelę.

– Ligotu varnu? – nekaltai klausiu, stengdamasi neaikčioti.

– Galiausiai varnas nugaišo. Dėl to poeto meilužė norėjo nusiskandinti Didžiajame kanale, bet buvo išgelbėta.

Atsargiai iriama gondola suka į šoninį kanalą. Kaip gaila, kad Markas ištraukia ranką man iš po sijono. Aš jo geidžiu. Esu apimta siaubingo, šlykštaus troškimo pasilenkti, atsegti tas juodas kelnes ir pačiulpti.

Ką misterijos man daro?

Kad ir kas tai būtų, man patinka. Be to, man patinka Venecija. Siauresniu kanalu plaukiame į šiaurę. Stebiu krantines, šis tas patraukia mano dėmesį: daugybė išsišakojančių kanalų, tamsiame užkampyje besibučiuojanti porelė, mananti, kad niekas jos nemato; bažnytėlė, atsispindinti juodame nešvariame vandenyje. Geltonai apšviestame kambaryje girdžiu dainuojant, gondola plukdo verkiančią moterį, tamsiuose aklagatviuose žybčioja šviesa, jie baigiasi siena su juodais gotikiniais langais.

– Markai! – Stipriau spusteliu jam ranką. Artinasi ketvirtoji misterija. – Pabučiuok mane.

Markas pasilenkia ir atsainokai pakšteli man į lūpas, paskui nugręžia veidą.

– Ar matai mus? – klausia jis.

Suprantu, kad jis turi galvoje mūsų žvaigždyną, ten, danguje, šalia Septynių Šienpjovių.

Linkteliu, staiga gerklę sugniaužia verksmas.

– Matau mus, Markai. Matau.

Turbūt labiausiai mane glumina tyla. Venecija naktį. Jokių automobilių. Jokio variklių burzgimo. Ar tai tyliausias miestas Žemėje? Kanalų vanduo vos girdimai skalauja viduramžių marmurą, tyliai niūnuoja gondolininkas. Jokių kitų garsų negirdėti. Mirtinai nuo­stabi tuštuma mieste, kuriam gresia išnykimas.

Gondolininkas nuplukdo mus į patį Venecijos pakraštį. Atsisėdu – matau atvirus plačios lagūnos vandenis. Tviska Murano salos žiburiai, ryškėja tamsios, neryškios kapinių – mirties salos – apybrėžos.

– Beveik atplaukėme, – angliškai sako gondolininkas.

Jam ir nereikia nieko sakyti. Suprantu pati, nes matau daugybę valčių, gondolų ir vandens taksi. Lagūnos pakraštyje išmetęs inkarą stovi net garlaivis. Išsipuošę senoviniais regentystės laikų apdarais iš valčių ir gondolų lipa žmonės. Ceremonija kartojasi. Moterys puikuojasi muslino, gazo ir ploniausio šilkinio satino pokylio suk­nelėmis, Napoleono imperijos stiliaus korsažais, tiesaus kirpimo suknelėmis ir sijonais. Vyrai vilki surdutus, marškinius stačiomis baltomis apykaklėmis, ryši standaus šilko kaklaraiščius.

Aš priklausau šitai terpei – kad ir kaip sunku tuo patikėti.

Atsigręžusi klausiu:

– Ar misterija vyks tame pastate?

Žiūriu į kuklius klasicistinius rūmus, stūksančius pačiame kanalo gale. Žvelgiantis į lagūną pastatas yra tarsi atskirtas, bet kartu puikiai matomas kaip vaikas, paklupdytas klasės kampe.

– Tai Casino degli Spiriti , – sako Markas. – Jo istorija įdomi. Viliojo dailininkus ir poetus, čia vykdavo orgijos. – Markas paduoda ranką ir padeda išlipti iš gondolos. – Nesijaudink, X . Ketvirtoji misterija yra viena maloniausių.

Be abejo, jaudinuosi. Bet sykiu nekantrauju ir džiūgauju. Mūsų pasveikinti ateina merginos baltais drabužiais su taurėmis vyno.

Gondolos ir valtys išplaukia. Viena tarnaičių prieina ir atsitupia priešais mane. Paskui staigiai pakelia man permatomą muslininį sijoną ir atskleidžia mano nuogybę aplinkiniams.

Man buvo liepta nesimauti kelnaičių. Dabar visi įsitikina, kad paklusau įsakymui. Mergina atidžiai tyrinėja tatuiruotę virš keliaraiščio, paskui nuleidžia sijoną ir mandagiai tūpteli.

Apžiūra vyksta Venecijoje, šoninio kanalo krantinėje, matant daugybei žmonių, daugybei turtingų ištvirkusių žmonių. Kai kuriuos jų atpažįstu: garsenybės, politikai. Vis dėlto užgniaužiu gėdą ir nesmagumą. Kol mergina atlieka savo pareigą, geriu vyną ir šnekučiuojuosi su Marku. Aplinkiniai irgi kalbasi, linkčioja vieni kitiems ir geria vyną. Paskui tarnaitė palydi mus į Casino degli Spiriti .