А Моллой - X istorija

Varikliai riaumoja taip garsiai, kad niekas mudviejų neišgirs. Džuzepė su Marku sėdi priekyje.

– Kas atsitiko? – klausiu.

– Praėjusią naktį Džuzepė prisigėrė ir šį tą išpliurpė.

– Ką?

– Jis prisilakė iki žemės graibymo, X. , tiesiog išsijungė. Paprastai šitiek negeria, turbūt aš jį blogai veikiu.

– Neprasimanyk.

– Tada vos beapverčiančiam liežuvį Džuzepei kai kas išsprūdo. Guldau galvą, jis neprisimena, ką kalbėjo.

Džesikos veidas nepaprastai niūrus, matyt, žinia buvo nemaloni.

– Tai ką gi jis pasakė?

Ji prisikiša man prie ausies.

– Ar žinai, kad esama šeštosios misterijos?

– Ką?

Džesika linkteli ir pažvelgia į besikvatojančius ir pokštaujančius Džuzepę su Marku.

– Šeštoji misterija, bauginanti, klaiki ir labai pavojinga, laikoma didžiulėje paslaptyje. Štai ką sužinojau. Bent taip supratau iš nerišlaus veblenimo.

Visiškai suglūmu. Po paskutinio vakaro Venecijoje jaučiausi laisva ir pasitikinti savimi, o dabar žemė vėl slysta iš po kojų. Kodėl Markas šitai nutylėjo? Jis vis dar meluoja? Kodėl?

Kodėl jam meluoti?

Trisdešimtas skyrius

– Markas tikrai neigia esant šeštąją misteriją? Vis dar neigia?

– Taip.

– Hmm...

Džesika stovi mano bute Neapolyje, Santa Lučijoje, ir vertinamai apžvelgia mane, vilkinčią nauja McQueen mini suknele. Drabužis trumputis, rožinės ir juodos spalvos, labai brangus. Kelnaičių nemūviu. Taip liepta.

Tiesą sakant, pripratau vilkėti madingus drabužius ir nemūvėti apatinių. Sunkiau priprasti prie misterijų paslaptingumo.

Šiąnakt įvyks penktoji misterija. Vyliausi, kad ji bus paskutinė, bet Džesika pasėjo abejonę.

Du kartus klausiau apie tai Marko. Pirmą sykį pasiteiravau, vos lėktuvui nusileidus Neapolyje, prieš dvi savaites. Jis išsyk kategoriškai paneigė – nėra jokios šeštosios misterijos. Prieš dvi dienas uždaviau tą patį klausimą, ir Markas dar tvirčiau patikino, kad klystu. Vis dėlto pastebėjau, kad Marko ir Džuzepės bendravimas tapo tarsi šaltesnis, abu ėmė elgtis perdėm oficialiai ir santūriai. Anksčiau juodu buvo tarsi broliai, bičiuliai, nuolat pokštaudavo; dabar, kam nors paminėjus Džuzepę ar jam pačiam pasirodžius, Markas vos vos susiraukia.

Papasakoju apie tai Džesei, o ji liepia man dar kartelį apsigręžti.

– Atrodai nuostabiai, – galiausiai atsidūsta draugė. – X., dabar jau nieko nebepakeisi. Netrukus pati viską išsiaiškinsi. Širdele, būk atsargi, velniškai atsargi. – Draugė atšlyja ir pritariamai linkteli tarsi motina, išlydinti dukrą į tuoktuvių ceremoniją. – Esi žavinga! Tikra gražuolė! Išvydęs tave senasis ožys Dionisas gaus širdies smūgį.

Nusikvatoju, nors iš tikro juokas neima. Užsičiaupiu, apimta didžiulio nerimo. Penktoji misterija. Katabazė. Širdį kausto baimė.

Džesika ima mane už rankų ir klausia:

– X. , ar tikrai to nori? Juk gali liautis. Dabar pat. – Draugė žiūri į mane geromis rudomis akimis. Manosiose žvilga ašaros. – X. , mud­vi galėtume eiti į „Benito“ kavinę, išgertume po kokteilį, suvalgytume po picą ir apsimestume, kad viso šito niekad nebuvo.

Akimirką tokia mintis mane sužavi – braukte nubraukti keistą, bauginančią patirtį. Apsimesti, kad visa vasara tebuvo sapnas, užmiršti keturis mėnesius, praleistus kartu su Marku. Tiek laiko prabėjo nuo mudviejų pažinties „Gambrino“ kavinėje. Bet, jei taip padarysiu, tikrai jį prarasiu. Tai nepakeliamai šlykštu. Markas tapo mano esybės dalimi, paliko neišdildomą pėdsaką sieloje. Kelionė į Platį ir visa kita. Jei ištrinsiu iš atminties vasarą, drauge ištrinsiu ir misterijas. O jos mane stebuklingai pakeitė, patinku sau tokia, kokia tapau: atviresnė, labiau pasitikinti savimi, linkusi į nuotykius, žaisminga.

Spusteliu Džesikai ranką ir papurtau galvą.

– Taigi neapsigalvojai, – sako ji.

Gatvėje pypčioja automobilis. Sidabriniu mersedesu, kurį Markas norėjo man padovanoti, atvažiuoja Džuzepė. Man išėjus į gatvę, jis tylėdamas atidaro dureles ir greitai nuveža mane į senamiestį, į pačią Neapolio širdį – siaurą Tribunolo gatvę.

Džuzepė pastato automobilį prie Švč. Marijos, Besimeldžiančios už Kenčiančių Skaistykloje Nusidėjėlių Sielas, bažnyčios. Pažįstu šį garsų barokinį statinį. Ne kartą eidama šia gatve esu juo gėrėjusis, tik nė karto nedrįsau užeiti – apie šią bažnyčią pasakojama siaubingų dalykų.

Statinio išorė ganėtinai grėsminga. Džuzepei atidarius automobilio dureles, išlipu; mano aukštakulniai slysčioja ant nelygių grindinio akmenų. Stebeiliju į tris tviskančias bronzines kaukoles ant akmeninių piliorių. Nukrečia šaltukas. Paskui sakau:

– Grazie, Giuseppe.

Jis grakščiai nusilenkia, bet veide šmėsteli atgaila. Ko jis gėdijasi: ar kad melavo, ar kad išpliurpė tiesą?

Dabar šito nesužinosiu. Džuzepė nusigręžia, įlipa į automobilį, ir mersedesas rieda tolyn, smalsiai stebimas vietos vaikigalių su motoroleriais bei laikraščių pardavėjo.

Nugaliu baimę ir įeinu į bažnyčią. Užkopiu neaukštais laiptais ir atidarau duris. Viduje lūkuriuoja būrelis žmonių, tarp jų išvystu Marką, kaip įprastai vilkintį smokingu. Jis susiraukęs, paniurusiu veidu, įtemptais raumenimis. Nuo to man ne lengviau.

– Buona sera, X .

Markas bučiuoja mane į kaktą. Apsidairiusi šiame būrelyje pamatau Fransuazą, lydimą savo draugo ir meilužio Danielio. Vadinasi, ji irgi dalyvaus penktojoje misterijoje. Čia, Neapolyje. Šitai mane bent kiek nuramina. Mudvi su Fransuaza linktelime viena kitai ir drąsinamai šypsomės. Jos akys kupinos jaudulio.

Pasikalbėti nėra kada, esame lydimos prie šoninių bažnyčios laiptų. Iš istorinių knygų žinau apie juos. Širdį sugniaužia dar didesnė baimė.

Laiptai veda po žeme, į siaubingą, klaikią Besimeldžiančios Už Kenčiančių Skaistykloje Nusidėjėlių Sielas Švč. Marijos bažnyčios kriptą. Čia visu šiurpumu atsiskleidžia senasis neapoliečių kaukolių garbinimo kultas.

Laiptai statūs. Kai nulipame apačion, su palengvėjimu atsidūstu. Paskui apsidairau – kūnas nueina pagaugais.

Patalpoje daugybė nišų. Stiklinėse dėžėse ir neuždengtuose karstuose barkšo kaukolės ir griaučiai. Kai kurios kaukolės apvyniotos rožiniu, priešais tuščias akiduobes dega žvakės.

Katalikų bažnyčia kaukolių garbinimo kultą uždraudė praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį, bet Neapolyje jis išlikęs iki šių dienų, vis dar gyvybingas ir stabmeldiškas. Čionykščiai, daugiausia moterys ir merginos, ateina melstis savo brangioms kaukolėms, neša aukas griaučiams, degioja žvakes, meldžia laimės, vaisingumo, prašo išgydyti nuo vėžio. Ši vieta nuošali ir paslaptinga.

– X. , kaip jautiesi?

Markas švelniai deda ranką man ant peties. Sumeluoju:

– Gerai.

Jis mosteli:

– Metas eiti toliau.

Pažvelgusi ton pusėn, išvystu mūsų vadovą – nediduką senį su akiniais. Jis atidaro slaptas duris.

Suprantu, kad iš šios kriptos leisimės dar giliau, į didžiulį garsųjį Neapolio požemių labirintą – Napoli Sotteraneo .

Miestas pastatytas ant klintinio tufo uolienų, jas lengva kasti. Todėl jo gyventojai nuo seniausių laikų kasdavo duobes, šulinius, urvus, rūsius. Nauji namai būdavo statomi ant senųjų griuvėsių, tad gali sakyti, kad antra tiek Neapolio slypi po žeme. Dabartinis miestas kaip veidrodyje atsispindi po žeme tarsi bažnyčia Venecijos kanalo vandenyje.

Stovėdamas tarpduryje senis atsigręžia į mus ir sako: