А Моллой - X istorija

Markas nutyla. Tyliu ir aš. Ką sakyti? Kad jaučiu tą patį ? Kad mudu mąstome panašiai?

Užpilu pavojingus žodžius muskatu, kol neišsprūdo iš burnos. Gėrimas taurus, švelniai rožinis. Nuostabiai saldus. Tokio vyno ne kiekvienam lemta paragauti.

– Aš irgi mėgstu Dantę, – sakau šiek tiek drebančiu balsu. – Atvykau čia ne tik rašyti diplominio, bet ir išmokti itališkai, kad galėčiau jį skaityti originalo kalba.

Markas blyksteli akimis.

– Kokios tavo mėgstamiausios eilutės?

– „Dieviškosios komedijos“? – pasitikslinu, paskui atsakau: – Turbūt iš „Rojaus“, kur sielos kyla prie Dievo.

Neslėpdamas pasitenkinimo šypsenos Markas padeklamuoja:

– Kaip kylančios snaigės! Taip! Aš irgi žaviuosi šiomis eilutėmis. – Mudviejų akys vėl susitinka. Jis prabyla daininga italų kalba: In su vid’ io cosi l’etera addorno, farsi e fioccar di vapor triunfanti...

Vėl įsiviešpatauja tyla. Markas gurkšteli vyno. Sodrus rožinis muskatas sudrėkina raudonas lūpas. Jis pastato taurę. Skvarbiai žvelgia man į akis. Paskui ištiesia ranką per stalą ir uždeda ant manosios. Palinksta artyn. Jo prisilietimas trenkia kaip elektra, trokštu, kad ir mūsų kūnai susiliestų. Pasaulyje liekame tik mudu.

– Markai... – sukuždu užvaldyta jo kerų, bevalė. Nebenoriu atidėlioti.

Mudu palinkstame vienas prie kito. Žemė išslysta iš po kojų, visata nebeegzistuoja, yra tik šis staliukas saulėtame restorane ir Markas Ksavjė Roskerikas šalia manęs. Jis pakreipia galvą, tarsi ketindamas mane pabučiuoti saldžiomis lūpomis.

– Negaliu, – galiausiai pareiškia. – Negaliu tavęs pabučiuoti. Tai pernelyg pavojinga – tau. – Jo žodžius palydi kupinas sielvarto atodūsis. – X. , aš tavęs geidžiu kaip nesu geidęs jokios kitos moters gyvenime. – Ilgai ir kankinamai patylėjęs Markas priduria: – Bet tai neįmanoma.

Septintas skyrius

– Niekaip nesuprantu, kodėl jis taip pasielgė.

– Ką gi, ne per toliausiai pasistūmėjome.

– Keista. Baisiai keista. Pavaišino pietumis, pasakė, kad tave dievina ir kad esi gražiausia moteris po Elenos iš Trojos, o gal net už ją gražesnė... O tada pareiškė nepabučiuosiąs, mat jo gyvenimą gaubiančios tamsios, siaubingos paslaptys, taip galįs užtraukti tau pavojų. Galiausiai palydėjo tave namo, ir tuo viskas baigėsi?

– Jis pasiūlė man automobilį su vairuotoju. Kad galėčiau apžiūrinėti Neapolio įdomybes ir vėl nepapulčiau į bėdą.

Džesika linkteli. Aš neatstoju.

– Džese, kodėl jis taip elgėsi? Kodėl...

– Leisk pagalvoti. Užsirūkius į galvą šauna daug geresnių minčių.

Ji čiumpa cigaretę, uždega ją ir išpučia mėlynus dūmus virš „Margaritos“ picos plutelės. Paskui sako:

– Gal jis išties itin įtakingas Camorra veikėjas? Ir nenori atskleisti savo baisių paslapčių? Jis šiek tiek panėši į laukinį žvėrį. – Džesika sukrizena. – O gal esama kitų priežasčių? Gal serga herpiu?

Ar tik draugės balse negirdėti kartėlio? Džesika geriausia mano draugė, nenoriu sukelti jai pavydo ar nuvilti. Iki šiol ji reagavo su humoru, ciniškai ir sarkastiškai – tokia jau ta Džesika, ir tai šaunu. Ji man padeda nepalūžti. Antraip netrukčiau prarasti sveiką protą.

– Beje, – draugė išpučia dar vieną dūmų ratilą, – tai gali būti susiję su jo žmona. Su jos mirtimi.

Visą vakarą nedidukėje picerijoje šalia uosto mudvi šnekamės apie Marką. Esu labai dėkinga Džesikai, kad leidžiasi į tokius pokalbius. Šią susitikimo vietą išrinko ji.

Tvanku, todėl visos picerijos durys atidarytos. Viduje, prie baro, matau stambų vyrą pasišiaušusiais plaukais, maukiantį grapos taurelę po taurelės. Išgėręs jis triukšmingai pastato taurelę ant baro, tarsi tikėdamasis plojimų. Jo ir kai kurių kitų lankytojų rankos išmargintos randais – nudegimų ir pjūvių žymėmis.

Džesikai patinka tokios pavojingos ir nuskurusios vietos; ji mano, kad jos turi savo dvasią, yra tikros, autentiškos. Kartais su ja sutinku, kartais ne. Dabar man tai nerūpi. Esu visiškai sutrikusi ir labai nelaiminga.

Markas Roskerikas kupinas nuoširdžių jausmų man, bet kodėl nepasiliko su manimi?

Vis dėlto davė man automobilį ir vairuotoją Džuzepę – kodėl, jei nenori turėti su manimi nieko bendra?

Pro servetėles žvilgteliu į Džesiką.

– Džese, ar aš visiška kvailė? Manai, man derėtų jį pamiršti?

Ji pasižiūri į mane.

– Taip.

Neapsakomai nusiviliu, nors žinau, kad draugė teisi.

– Kad ir kaip ten būtų... – priduria Džesika, su pasimėgimu gesindama cigaretę. Karštame vakaro ore jos žodžiai sklaidosi kaip dūmas. – Žinau, jog tu nepajėgsi.

– Prašau?

– Juk nesugebėsi jo pamiršti, brangute? Per giliai krito tau į širdį? – sako Džesika neįprastai švelniai. Jos veido išraiška supratinga ir nuoširdi. Kartais manau, kad draugė perpranta mane geriau nei aš pati.

– Ką turi galvoje?

– Liaukis, X. , tu dėl jo pametei galvą. Dar nesu mačiusi tavęs tokios apdujusios ir ilgesingos... Tai bent Katerina ir Hitklifas.

– Vis dėlto...

– Bet jis nepanėši į tavo buvusį matematiką? Be jokių abejonių. Vieną kartą su juo papietavusi jau plūsti ašaromis. Aš matau. Susimąstyk.

Džesika ištiesia ranką per stalą ir suspaudžia manąją. Tai primena, kaip Roskerikas palietė mane.

– Paklausyk, tu linkusi į nuotykius, trokšti pavojų. Atvažiavai į Italiją vaikydamasi naujų įspūdžių, naujų potyrių. Taip ir nutiko, tiesa? Jis gali sudaužyti tau širdį, bet ir tu tai gali.

– Bet jeigu jis yra į ką nors įsivėlęs...

– Jeigu ir taip, teks su tuo susitaikyti. Čia taip įprasta. Kad jau esi Romoje, laikaisi jos papročių.

– Ar čia toks posakis?

– Ne, – atsainiai nusijuokia Džesika. – Bet tai tiesa. Šitaip sako paprasti žmonės, kad atsikratytų įgrisusių turistų. Neapolis yra pas­kutinis itališkas miestas, dar neužtvindytas užsieniečių su fotoaparatais.

– Jeigu jis įsivėlęs... Aš negaliu. Tu žinai.

Beprasmiška. Tai neigti beprasmiška ir nenaudinga. Aš išsiilgau Marko Roskeriko. Ką daryti?

Vėl dirsteliu į barą. Pusė čia esančių vyrų tikriausiai priklauso Camorra . Žinoma, jie atrodo kaip uosto darbininkai ar pakrantės žvejai – stambūs, išsitatuiravę. Jie iš tiesų leidžia dienas siekdami pasipelnyti, didindami muitus ir siųsdami dovanas pareigūnų žmonoms. Gal kartais aklagatvyje prie Kapujos vartų prikulia vieną kitą varžovą.

Neabejoju, kad taip ir yra.

Sykiu neabejoju, jog Markas ne toks kaip šie vyrai . Jis sąmojingas, kandus, kilnus ir intelegentiškas, be to, nepaprastai išdidus – gal dėl to, kad gavo brangų išsilavinimą Anglijoje ir yra aukštakilmis? O gal visa tai tik kaukė, gal jis tėra paprasčiausias neapolietiškojo gyvenimo karnavalo dalyvis?

Paskui prisimenu, kaip Markas mane gynė. Negaliu pamiršti kieto jo kumščio ir nežabotos jėgos – tarsi būtų turėjęs mirtiną ginklą ir puikiai gebėjęs juo naudotis.

Prisimenu nubrozdintus krumplius. Įrudusią odą, baltus dantis, pirmykštį gyvuliškumą. Ir jo užspeistų niekšų išgąstį.

– Ar tu mane girdi?

Džesika mosuoja ranka man priešais veidą, tarsi būčiau apakusi.

– Atleisk.

– Spėju, užsigalvojai apie loterijos skaičius? Ar apie polentos kainą?

– Džesika, jis nenori manęs matyti, todėl viskas beprasmiška.

– Nejaugi?

– Jis aiškiai pasakė jaučiąs man simpatiją, bet, anot jo, mudu negalime būti drauge.