А Моллой - X istorija

– Ne. – Marko akyse blyksteli kibirkštėlės. – Turtai padaro gyvenimą... sudėtingesnį. Tarkim, nusiperki vilą Toskanoje. Paskui turi mokėti žmonėms, kad tą vilą prižiūrėtų, nes nuolat joje negyveni. Turi samdyti apsaugą ir jos vadą. Na, galiausiai tai įgrista. – Markas nutyla. Paskui tyliai, užkrečiamai sukikena. – Nesitikiu sulaukti užuojautos.

– Ir nesulauksi.

Atnešamas valgis. Atrodo keistokai, bet labai gražiai: balti žuvies gabalai papuošti rožiniais omarų putėsiais, tarsi skaidriais raudonaisiais ikrais; visa tai išdėliota ant žalios daugiaryžio salos – ryžiai žalsvi nuo bazilikų.

Paragauju.

– Dieve mano!

– Tau patinka?

– Tai... – niekaip nerandu žodžių. – Tai nepaprastai skanu. Tokio patiekalo dar nesu ragavusi.

– Puiku.

Marko šypsena plati ir kerinti. Prasagstyti marškiniai leidžia grožėtis nuoga krūtine. Tamsūs, gal šiek tiek nublukinti saulės plaukai. Markas iš sidabrinio kibirėlio elegantiškai iškelia butelį vyno.

– Dabar metas paragauti Gewürztraminer. Šiek tiek atšaldyto, iš Tremeno, iš Alto Adidžės slėnio. Ten šis vynas buvo išrastas. Jis labai dera prie pikantiško daugiaryžio su bazilikais ir jūrų velniu.

Anksčiau buvau ragavusi pigaus vokiško ar pigesnio kalifornietiško šios rūšies vyno. Abejodama gurkšteliu, bet nenusiviliu, Markas teisus. Kertu lažybų – jis visada teisus. Vynas pasakiškas. Jokio bjauraus saldumo, kokį turėdavo prasti jo pakaitai. Vynas sausas, jo skonių puokštė itin gausi, justi net gėlių aromatas. Po galais, nuo­stabus gėrimas!

Mudu valgome ir geriame, kalbamės vis nuoširdžiau ir atviriau. Pasakoju Markui linksmas istorijas iš studentavimo laikų, apie mūsų su Džesika nuotykius. Tai ne itin juokinga, bet Markas kvatojasi, rodos, iš visos širdies. Mano kūną ir protą vėl užlieja palaimos banga. Dingojasi, jog narkomanai buvo užpuolę visai ne mane ir ne šiandien.

Vynas gaivus, vėsus ir labai skanus. Popiečio saulė palengva slenka vakarop, aplink besišnekučiuojančių laimingų žmonių balsai virsta nuostabiausiu muzikiniu fonu. Džiaugiuosi, kad nesuprantu jų kalbos. Mane džiugina palaiminga beprasmybė, mielas užsienietės ausiai žodžių skambesys.

Vis dar neklausiu Marko, kas man rūpi. Dabar noras klausinėti dingo. Nenoriu gadinti gražaus bendravimo.

– Ar nesmalsu, kaip radau tave aklagatvyje? – klausia jis, tarsi skaitydamas mano mintis. Ir neatlyžta: – Gal išvis nenori apie tai kalbėti?

Dvejoju, nieko nesakau. Iš dalies dėl to, kad esu gerokai suglumusi ir mano mintys sukasi tik apie seksą. Kaip tik dabar, šią akimirką, be galo noriu mylėtis su Marku. Trokštu, kad jo rankos glamonėtų mano kūną, kad jis bučiuotų mane į lūpas, švelniai krimstelėtų baltais dantimis. Įsivaizduoju mudu besimylinčius paplūdimyje – virš manęs saulė ir Markas.

Negana to, matau pašnekovo žvilgsnį – rodos, ir jis norėtų to paties. Atsistoju ketindama persėsti į kitą kėdę, kad taip netviekstų saulė ir matau Marką žiūrint į mano kojas, į basas pėdas. Jis įdelbęs akis su neslepiamu, atviru geismu. Stengiasi nežiūrėti, bet žiūri. Veria mane žvilgsniu.

Tarp mudviejų tvyro nuostabi, bet sunkiai pakeliama erotinė įtampa. Tiesiog nepakenčiama. Šitaip ilgai trukti negali. Kas nors turi įvykti. Sausra turi baigtis, prapliupti liūtis. Vis dėlto saulė tebeplieskia.

Markas pakelia ranką, kviesdamas padavėją.

– Gal išgertume dar vyno?

– Kodėl gi ne.

Jis nusišypso.

– Bet kitokio, ypatingo. Išties ypatingo.

Žvilgteliu į stalą – lėkštės nuneštos, o aš nė nemačiau. Nenuostabu. Aplink Marką Roskeriką nuolat kas nors vyksta, bet tai nekrinta į akis.

Ant stalo atsiranda naujas sidabrinis kibirėlis ir naujas ilgakaklis butelis vyno. Markas jį ištraukia ir rodo man etiketę.

– Tai rožinis muskatas iš Sen Lorenco, irgi iš Alto Adidžės. – Jis įpila šiek tiek vyno į aukštą taurę ir stumteli man.

Gėrimas panėši į išlydytą gintarą, sumaišytą su šventojo krauju. Jis dieviškai kvepia. Markas mosteli į mano taurę.

– Per metus jo pagaminame tik kelis šimtus butelių. Kai kuriais metais, vyraujant prastam orui, nedarome iš viso. Visame pasaulyje yra tik dešimt hektarų žemės, kur auga šiam vynui tinkamos vynuogės.

Spoksau į gėrimą. Atėjo laikas paklausti, kas man rūpi, kol nenusigėriau.

– Kaip mane radai tam Ispanų kvartale? Kaip sužinojai, kad man reikia pagalbos?

Markas linkteli ir įdeda butelį į kibirėlį. Vėjelis judina skėtį mums virš galvų.

– Aleksandra, kritai man į akį dar „Gambrino“ kavinėje, ir aš... – Markas bejėgiškai mosteli ranka. – Man dingtelėjo, kad tokios mielos merginos dar nesu matęs.

Protas atmeta jo žodžius, bet širdis apsąla. Tikrai apsąla. Esu kvaiša. Niekaip negaliu atsispirti žodžiams: tokios mielos merginos dar nesu matęs.

Jis šitaip kalba apie mane.

– X. , gaila, jei mano žodžiai atrodo tušti ir lengvabūdiški, nors kalbu visišką tiesą. Norėjau tuoj pat prieiti ir tave užkalbinti.

Šiaip taip išspaudžiu:

– Na ir?

– Bet susilaikiau, klausiausi jūsų pokalbio. Už tai atsiprašau. Paskui sumokėjau jūsų sąskaitą. Kitaip negalėjau. Padariau bent tiek. O paskui dingau, kol visai neapsikvailinau.

– Kodėl neužkalbinai manęs?

Markas tarsi negirdi klausimo.

– Paskui tu atėjai į rūmus. Elgeisi labai įžūliai. Pasirodei esanti visai ne tokia drovi, kokią įsivaizdavau. Tu buvai linksma, šauni ir... Sunkiai ėjosi dar sykį tau atsispirti. Nesu per daug jausmingas.

Ką jis čia kalba? Nuo tokio gražbyliavimo tirpte tirpstu. Nors neturėčiau.

– O tada?

– O tada, tau išėjus iš rūmų, paprašiau draugų, apsaugininkų, tarnų tave saugoti. Už tai irgi atsiprašau. Be leidimo kišausi į tavo gyvenimą, tai nedovanotina. Bet tu man pasirodei truputį naivoka ir palyginti įžūloka.

– Tu mane sekei?

– Ne visai, tik stebėjau. Stebėti geriau. Paskui išgirdau, kad vaikštinėji po prastus lūšnynų rajonus, po itin pavojingas vietas, todėl paprašiau savo žmonių būti itin akyliems. Taigi pastarąsias dienas tu buvai sekama.

Net nežinau, ką apie tai manyti. Gal derėtų pasipiktinti, įsižeisti? Bet ne. Pasijuntu esanti globojama. Mane saugojo Markas Roskerikas. Už tai negali pykti. Jis kalba toliau:

– Man būnant Toledo gatvėje, paskambino Džuzepė ir pranešė, kad patekai į didelę bėdą. Nusigavo ten pirmas, o aš atskubėjau jam įkandin.

– Ir išgelbėjai mane. Ačiū.

Markas tik numoja ranka.

– Elgiausi kaip tikras savanaudis. Tad nėra už ką dėkoti.

– Kodėl kaip savanaudis?

Vėjelis nurimsta. Staliukas mums už nugaros lieka tuščias. Stoja tyla, paskui Markas vėl prabyla:

– X. , išgelbėjau tave sau . Išgelbėjau, nes vien mintis, kad tau kas nors nutiks, varė mane iš proto. Suprask, trokštu tik tavęs.

– Juk sakei, Džesikos.

– Melavau, norėdamas išgelbėti tave nuo savęs. – Jo akis apniaukia pyktis, liūdesys ar man nežinomas jausmas.

– Kaip čia yra, Markai? Aš nieko nesuprantu.

Jis giliai ir sunkiai atsidūsta. Paskui nusigręžia ir kalba tarsi pats sau, žiūrėdamas į Sorento pakrantę.

– Aš keliu tau pavojų. Bet vis tiek negaliu tavęs pamiršti.

Markas atsigręžia ir pažiūri man tiesiai į akis – tiesiai į sielą .

– Tu esi ne tik graži, bet ir ypatinga. Nepaprasta. Supratau, vos tik įžengei į rūmus. Mane pavergė tavo drąsa ir tiesmukumas. Ir šviesus protas. Tu mane iš karto nuginklavai, neįstengiau atsispirti. Pritraukei kaip magnetas geležį. – Padvejojęs jis priduria: – Kaip toje Dantės „Dieviškosios komedijos“ pabaigos eilutėje – kad meilė gali pajudinti saulę ir žvaigždes. Taip. L’ amor che move e sole e l’altre stelle.