А Моллой: X istorija

Šviesiai mėlynos akys toli gražu nešaltos. Šypsena draugiška, gal tik atsainoka. Bent jau nevilki juodo kostiumo ir neryši kaklaraiščio, nedėvi frako ir neapsigaubęs vampyro apsiaustu. Gal mano sandalai čia visai tinka. Norėčiau, kad nebūtų toks gražus. Nors per nago juodymą. Toks grožis mane akina.

– Nori paklausinėti manęs apie Camorra ?

– Taip.

– Ar ne pernelyg tiesmukai klausi? – Markas viliojamai nusišypso. – Tai gali būti pavojinga.

– Taip, tikriausiai.

Mano dingstis atrodo visai kvaila. Netgi įžūli. Pernelyg tiesmuka. Bet trauktis jau per vėlu. Jeigu čia atėjau, turiu klausinėti.

Lordas Roskerikas linkteli, grįžteli į tarną ir prabyla išraiškinga italų greitakalbe. Vyriškis klausosi linkčiodamas.

Spoksau į jį neatitraukdama akių, gręžte gręžiu žvilgsniu.

Brangūs Roskeriko džinsai lyg netyčia įplėšti virš kelio, bet tai dizainerių išmonė. Pro plyšį matyti rusva šlaunis. Gundanti užuomina. Man vėl išdžiūva burna.

Nagi, X. , atsiribok nuo jo. Susitvardyk. Juk tai tik gražus paslaptingas trisdešimtmetis aristokratas milijardierius iš Neapolio. Tokių sutiksi kiekviename žingsnyje.

Roskerikas persibraukia ranka neklusnius tamsius plaukus ir atsigręžia į mane – pirmas netikras judesys, galbūt tam tikra tuštybės apraiška. Puiku! Dabar taip labai jo negeidžiu. Jis garbėtroška. Taip! Bet jo plaukai tokie tamsūs, tokie banguoti ir susigarbiniavę...

– Tai apie ką mudu kalbėjome? Atleiskit už nemandagumą. Vadinkite mane tiesiog Marku. Marku Roskeriku. O kaip kreiptis į jus, panele?

– Bekmen.

Jis žiūri į mane didelėmis smalsiomis akimis. Tikriausiai nori išgirsti visą mano vardą. Prašom. Šiaip ne taip išlemenu:

– Aleksandra Bekmen. Vadinkite mane Aleks. Arba X . Draugai vadina mane X .

– X. ? Tikrai?

– Taip, X .

– Tai jau panėši ne į romaną, greičiau į trilerį apie šnipus.

– O kas jame piktadarys?

Markas patyli, paskui nusikvatoja švelniu žaismingu, užkrečiamu juoku. Blyksi aštrūs balti dantys, žybčioja skvarbios mėlynos akys. Jis protingas karštas gyvulys, tikras plėšrūnas, vanagas, tokio neuždarysi į narvą. Paskui primerkia šaltas mėlynas akis. Jos neramios ir grėsmingos. Gal tai ne tuštybė, gal tiesiog gyvumas. Vėl ištyžtu. Marškiniai netvarkingai sukišti į džinsus, nerūpestingai užsagstyti. Matau porą centimetrų tvirto liemens, plokščio ir raumeningo pilvo.

– Per favore... – beria jis greitakalbe tarnui.

Mėginu nusukti akis, žiūriu į akmeninius laiptus, išsiskleidusius kaip sakalo sparnai, gėriuosi liunetais, voliutomis ir kitomis barokinėmis puošmenomis.

Vis dėlto neįstengiu susitelkti. Esu per daug įsiaudrinusi ir suintriguota.

– Gerai, X. , – mano vardą Markas ištaria sarkastiškai, bet maloniai. – Išgersime kavos Ilgajame kambaryje, tu mane iškvosi ir nuspręsi, ar priklausau Camorra .

Markas rodo kelią, tarnas dingsta. Kiek paėjėję pasukame į kairę, paskui į dešinę, ir aš vėl išpučiu akis iš susižavėjimo.

Ilgasis kambarys kaip tik toks ir atrodo. Tai erdvi galerija medinėmis sienomis, su gražiais aukštais langais, pro kuriuos skverbiasi Neapolio saulė. Ant medinių sienų skoningai sukabinti šiuolaikiniai ir senųjų meistrų darbai. Mano dėmesį patraukia vienas paveikslas, jame vaizduojama putli apskritų formų baltaodė moteris, prisidengusi strėnas raudonu šilku, geidulingais kūno linkiais.

– Tai Ticianas, – sako Markas, pasekęs mano žvilgsnį ir pristumdamas artyn kėdę. Turime kelis Mantenjas, nemaža Vato ir Bušė. Šio net per daug. Kuo daugiau erotikos, tuo geriau; gausybė prancūzų nuogalių. Mano protėviai buvo tikri gašlūnai. – Markas nusikvatoja. – Antra vertus, jei ne toks lytinis alkis, nebūtų ir manęs.

– Prašau?

Atsisėdu. Rankinėje imu ieškoti užrašinės. Bent jau turiu apsimesti atėjusi čia dėl diplominio darbo, o ne šaudyti akimis ir mekenti.

– Prašau?

Markas irgi atsisėda – tingiai užmeta koją ant kojos. Suspaudžiu rašiklį. Mudu skiria žemas marmurinis stalas. Pro daugybę langų skverbiasi šviesa; šiltas vėjas šiurena nėrinių užuolaidas. Man karšta, palaidinė limpa prie rankų.

– Mano giminės iš tėvo pusės yra anglai. Buvome įsikūrę Nortumberlande, Anglijoje. Bet XVII amžiuje devintasis lordas, pakvaišėlis Džordžas Roskerikas, leidosi į didžiąją kelionę ir pamilo Italiją. Išvargintas nuolatinio Anglijos lietaus jis persikėlė į Neapolį, į šiuos rūmus. – Markas atsainiai mosteli ranka. – Ne veltui Gėtė rašo: „Pamatei Neapolį ir mirk.“ Pagyvenęs čia kelerius metus, devintasis lordas užsikrėtė sifiliu, išprotėjo, mėgino įkąsti Burbonų rūmų klavesininkui ir mirė ištiktas priepuolio.

Viską rašausi. Roskerikas kalba greitai ir aiškiai.

– Bet nuo tada mūsų gyvenimas tapo nebeatsiejamas nuo Nea­polio, nuo jo moterų, jos įaugo mums į kraują. Roskerikai ėmė tuoktis su kilmingomis italėmis.

Marko veide kaitaliojasi įvairios išraiškos. Trumpam jį iškreipia gilus sielvartas. Paskui pranyksta, kaip debesis vasaros dieną, lūpose vėl nušvinta mandagi, maloni šypsena. Roskerikas vėl pasakoja apie savo protėvius – apie meno dirbinių rinkinius, rūmus, dvikovas ir išgertuves, linksmus nuotykius. Aš pratariu jam porą žodžių apie save, apie domėjimąsi istorija, poezija, politika. Markas linkčioja ir šypsosi ten, kur dera.

Mudu smagiai kalbamės bet aš galvoju apie ką kita. Juk mačiau tai. Mačiau tą skausmą. Tą tragiško pykčio blykstelėjimą. Kas tai? Kodėl jis iki šiol kankinasi? Kodėl neranda moters, užgydančios jo žaizdas? Tikriausiai jis jas atbaido. Kaip šiek tiek baugina ir mane.

Užuodžiu jo kūno kvapą, greičiausiai kokių nors subtilių man nepažįstamų kvepalų: stipriai gundančių, bet švelnių. Dvelkia švara, bet tas kvapas nepaprastas. Suprantu, kas mane šitaip svaigina: švaros kvapas, bet ne tik jis. Šis vyras man ypatingas. Maždaug visa galva aukštesnis, gal metro septyniasdešimties. Markas už mane stipresnis, turtingesnis. Bent kiek vyrėlesnis. Nesiskutęs ir išdidus, slepiantis žaizdą, kurią reikia užgydyti.

Tarnas atneša ir padeda ant marmurinio staliuko sidabrinį padėklą su kava. Geriu saldžią juodą moką, mėgindama praskaidrinti mintis, bet jos vis tiek pinasi. Mane užvaldo ir apsvaigina jausmai. Sukasi galva, lyg būčiau slapta stebima. Beprotiška nuojauta kužda, kad sutikau sielos draugą. Mudviejų juokas skamba taip darniai. Ar jis gali užpildyti mano sielos spragas? O gal yra man nepasiekiamas?

Nurimk, X .

– Kodėl apmokėjot mūsų sąskaitą?

Markas linkteli, tarsi būtų laukęs tokio klausimo.

– Mačiau, kaip ją išvydusi išsigando tavo draugė. Panorau padėti. Turiu pinigų. Mėgstu pagelbėti žmonėms.

– Taigi...

– Taigi būsiu sąžiningas. Esama ir kitos priežasties. Kodėl nenupirkus kokteilio žaviai jaunai moteriai?

Širdis ima daužytis, ketinu prieštarauti. Tai ištarta per anksti, pernelyg tiesmukai ir paprastai. Jis mėgina mane sugundyti. Gerai, aš noriu būti sugundyta, tik ne šitaip. Ne šiurkščiai. Pasišiaušiu ir atlošiu pečius. Markas šypsodamasis žiūri į mane.

– Tavo draugė nuostabi.

– Ką?

– Ji labai miela. Atsiprašau, bet negalėjau susilaikyti.

– Šit kaip.

– Kuo ji vardu?

Supykstu. Paikai įnirštu. Esi kvailė, Aleks.

– Džesika.

– Aišku. Ji irgi amerikietė kaip tu?

– Ne, anglė.

– Taip ir maniau. Ji tikrai mėgsta išgerti. – Markas atlaidžiai nusijuokia. – Atleisk už atvirumą. Tikiuosi, neįsižeidei. Tai ko norėjai klausti apie Camorra ?