Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

Ketvirtas skyrius

Septynis. Tiek kartų Zakas tikrino telefoną ir neatsakė į skambučius. Per Pagrindinio taško Sidnėjaus komandos susitikimą, trukusį dvi valandas, privačiame kabinete Zako dėmesį blaškė telefonas, nors anksčiau jis niekada taip nereaguodavo.

– Gerai jautiesi? – nerūpestingai paklausė Emilė, kai susitikimas baigėsi, ir ji rinko segtuvus.

– Ką? Taip. Puikiai. – Jis grūdo telefoną į kišenę. – Gal nori ko nors paklausti?

– Kol kas ne. Ačiū, – atsakė ji, kai Zakas perėmė iš jos dokumentus. – Ketvirtą valandą apžiūrėsime vietą. Gal užsakyti pietus?

Jis išsiblaškęs linktelėjo: mintys klajojo už tūkstančio mylių, o Emilei buvo įdomu, ar jis mąsto apie naują verslą, ar apie VP Technologijas.

Kai ji sugrįžo į kambarį, Zako nuotaika buvo tokia pat ir temdė džiaugsmą kambarių aptarnavimu, blaškė Emilę, kai ji vėl peržiūrinėjo dokumentus.

Galiausiai trečią valandą ji nuleido rankas. Atsilošė ant sofos, ištraukė juostą ir pasileido plaukus, paskui vėl dailiai susirišo, ir jai toptelėjo netikėta mintis.

Nešiojamasis kompiuteris – tiesiai priešais ją. Galėčiau tiesiog...

Ne. Ji smarkiai trinktelėjo, uždarydama jį, ir sukryžiavo rankas. Zakas niekada nekalbėjo apie savo šeimą, vadinasi, ta gyvenimo dalis – neliečiama. Emilė neketino sugriauti pasitikėjimo, naršyti internete ir ieškoti nepadorių ir tikriausiai nepaprastai klaidingų smulkmenų.

Bet šįryt jos smalsumas pradėjo augti.

Dar niekada nematė Zako tokio įskaudinto, jis vos tvardėsi, pyktis virte virė, vadinasi, atsitiko kažkas svarbaus. Kažkas, kas privertė jį atitolti nuo šeimos.

Emilė sunerimusi pašoko, pro milžiniškas stumdomąsias duris išėjo į balkoną. Tamsintas stiklas šildė delnus, pažįstamas jausmas nukėlė į kitą laiką, kitą vietą. Priminė kitokį karštį.

Ji priglaudė kaktą prie lygaus lango ir leido sau trumpam pasimėgauti, prisiminti Zako lūpas, jo kvapą. Jo gebėjimą priversti pamiršti viską, visą praeitį, ir tiesiog būti. Su juo.

Galiausiai Emilė atsitiesė, giliai įkvėpė. Gana . Ji išsigando minties, kad Zakas gali domėtis jos gyvenimu. Lįsti į jo šeimos problemas – neprofesionalu. Ir tai neturi nieko bendro su ja.

Ničnieko.

§

Kai jie vėl susitiko fojė pusę keturių, Emilei palengvėjo, nes pamatė, kad Zakas atitokęs. Nors važiuodami į Pots Pointą juodu kalbėjosi tik apie darbą, ji vis dažniau susigriebdavo tylos akimirkomis galvojanti apie neprofesionalius dalykus.

Emilė jaudinosi dėl jo. Reikalai su Preskotais skaudino jį, veikė taip, kaip ji niekada nebuvo mačiusi. Patys bjauriausi klientai nesukeldavo nė dalies tiek emocijų, kiek Preskotai.

– Štai ir atvažiavome.

Kai Zakas sustabdė automobilį, Emilės žvilgsnis nukrypo į langą.

Statybai skirtas plastikas ir medienos plokštės dengė pirmąjį aukštą. Kai ji palinko į priekį, jos akys kilo... aukštyn ir aukštyn. Ji skaitė, kad kompleksas yra dvidešimt penkių aukštų, dvidešimt jo aukštų – su privačiais apartamentais, ketvirtame aukšte – sporto salė su vidiniu baseinu ir skalbykla, kiti trys skirti verslui, o apačioje – restoranas, kavinė ir užkandinė.

Ir Zakas pasitiki ja, jis leidžia jai atverti šį pastatą Sidnėjaus publikai.

– Kokios galimybės? – Zakas stovėjo ant šaligatvio, įdėmiai vėrė ją akimis.

– Jis veiks, jei iki gruodžio viską parengsime. – Emilė išlipo iš automobilio ir pritilo, kai Zakas skubiai apėjo automobilį, kad paimtų jos rankinę.

– Aha.

– Ilgos darbo valandos, vėlyvi vakarai... – Ji pasitaisė švarkelį, paskui paėmė iš jo rankinę.

Zakas linktelėjo.

– Taip, kol kas.

Susierzinimas jaudino, ir Emilės bandymai laikytis atokiai ištirpo.

– Parengiau preliminarų reikalavimų sąrašą dėl darbuotojų, biudžeto...

– Aišku. Persiųsk man elektroniniu paštu, kai baigsi. – Zakas mostelėjo ranka įėjimo link. – Jie mus sutiks prabangiuose apartamentuose.

Emilė ištiesino pečius ir linktelėjo. Būtų galėjusi prisiekti, kad jai toks darbas patiktų. Bet ne visam laikui. Net jei antrą semestrą negalės patekti į Kvinslando universitetą, ji vis tiek iki to laiko atsimokės Zakui.

Tu gali tai padaryti. Nuo specialistės darbo perėjai prie kūrybos. Tu esi patyrusi ekspertė ir moki susikaupti darbui.

Ir nesikamuoti dėl Zako Preskoto.

§

Kai Sidnėjaus komanda dairėsi po ką tik išdažytus prabangius apartamentus, Emilė atnaujino žinias apie darbuotojus: prisiminė vardus ir pareigas, tinkamas ateities darbams. Statybų inžinierius, akustikos meistras, įrangos specialistas. Bet juk tai Satlerių dizainas , svarbiausias Sidnėjaus interjero dizainerių duetas – brolis ir sesuo, kurie sudomino Emilę. Stivas ir Triša Satleriai eina priešais ir kalbasi apie buvusius modelius: Stivas – dailus ilgakojis, stilingai sušiauštais plaukais. Jis – tikra Trišos priešingybė: ji ilgais žvilgančiais rausvais plaukais ir didelėmis rudomis akimis, kurios neretai apsistoja ties Zaku ir pernelyg juo domisi.

Zakas, savo garbei, nekreipia į ją per daug dėmesio, kaip visada, elgiasi profesionaliai. Pliusas jo naudai.

Emilės šefas nepanašus į kitus jos sutiktus vyrus: vertas pasitikėjimo, doras ir ištikimas. Jis patinka jai, o tai jau šį tą reiškia.

Emilė pakėlė akis nuo schemų ir kaip tik pamatė Trišą. Ji geidulingai žvelgė į Zaką, lūpose žaidė šypsena. Kai mergina pajuto, kad Emilė ją stebi, kilstelėjo antakį ir nusišypsojo, kaip tik moteris šypsosi moteriai. Apsimetusi, kad nepastebėjo, Emilė vėl palinko prie planų.

Viskas teisingai. Dar viena mergina – tik draugė. Emilė atsakinėjo į daugybę tokių skambučių kiekvieną savaitę.

Iš dvidešimt penkto aukšto jie pagal planą leidosi žemyn, atkreipė dėmesį į ginčytinus objektus, kol nusileido į celofanu apdengtą fojė, kur greitai turėjo pradėti veikti indoneziečių restoranas.

Susitikimo pabaigoje Emilė šypsodama ir linkčiodama spaudė visiems ranką. Akies krašteliu stebėjo, kaip Triša priėjo prie Zako.

– Pone Preskotai, noriu padėkoti už nepaprastą galimybę, – pasakė plačiai šypsodama padažytomis lūpomis.

– Vadinkite mane Zaku.

– Zakai... – ji kone išmurkė jo vardą.

Emilė susiraukė, tikrindama žinutes savo telefone.

– Geras Satlerių dizaino vardas pasako viską, panele Satler.

– Gali vadinti mane Triša.

Gali vadinti mane Triša, – mintyse pamėgdžiojo Emilė ir toliau peržiūrinėjo praleistus skambučius, nors galvoje sukosi vienintelė mintis.

– Gal per pietus esi laisvas? Stivas turi susitikti su kitu klientu, o aš pamaniau, kad mudu galėtume trumpai aptarti paskutines smulkmenas ir dar kartą patvirtinti, ko tau išties reikia.

Ak, liaukis . Emilė vartė akis dėl dviprasmiško pasiūlymo, bet pastebėjo, kad Zakas vėl išsitraukė telefoną.

– Ne, manau, kad viskas ir taip gerai. Emile?

– Atleiskite? – Emilė naiviai sumirksėjo, kai į ją susmigo dvi poros akių.

– Ar yra dalykų, kuriuos norėtum aptarti su Triša?

Taip. Iš jų visų tu esi vienintelis. Emilė nusišypsojo ir papurtė galvą.

– Ne dabar. Bet esu tikra, kad pasikalbėsime vėliau.

Ji stebėjo, kaip Zakas paspaudė jiems ranką ir padėkojo už atvykimą. Trišos veido išraiška nepasikeitė, bet Emilė buvo įsitikinusi, kad mergina jautėsi pažeminta ir mintijo kitą būdą savo tikslui pasiekti. Kažkur girdėta giesmelė, prasidėjusi kaip linksmas savaitės anekdotas, papasakotas seseriai. Bet dabar jis jau ne linksmas, o varginantis. Ypač nuo tada...