Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

– Mėgsti sūrio pyragą?

– Dievinu. Toje mažutėje cukrainėje, kitoje gatvės pusėje prie Valhalos , gamina nepaprastus torčiukus. – Emilė pavartė akis. – Dėl šokoladinio glaisto galima ir gyvybę paaukoti.

Tada vienas kąsnelis, pakabintas šakute, įslydo jai tarp lūpų, o Zakui apsvaigo galva.

– Kaip... – Jam reikėjo gerokai pasistengti, kad nesuaimanuotų. – Kaip tu jį sutikai?

– Ką? – sumurmėjo Emilė kramtydama.

– Savo buvusįjį.

Šakutė dzingtelėjo į lėkštę. Emilė skubiai nurijo kąsnį, paskui atsikrenkštė.

Zakas atsiduso.

– Paklausyk. Aš nenoriu, kad galvotum, jog sumokėjau su tam tikromis sąlygomis. Bet norėčiau sužinoti. Jei tik norėsi papasakoti. Be sesers, tu tikriausiai mažai kuo pasikliauji.

Emilės veidas išdavė, kad ji svarsto ir dvejoja. Kai galų gale prakalbo, jos atsakymai buvo tikslūs ir pasverti. Atsargūs.

– Mano istorija ne tokia jau ir įdomi. Man buvo dvidešimt treji, buvau kvaila ir įsimylėjusi ar bent jau taip maniau. Džimis pasirodė esąs melagis ir apgavikas, o paskui jis mirė.

– Negaliu įsivaizduoti, kad kada nors galėjai būti kvaila.

Emilė netikėtai nusikvatojo.

– Ak, tu būtum nustebęs.

Juodu tylėjo, įsmeigę vienas į kitą akis, kol sekundės prailgo. Ir per tas sekundėles jis pajuto, kaip įskilo Emilės šarvai: nieko ypatingo ar svarbaus, tik malonus jausmas, nors vos juntamas.

Nuo jos pradėjo sklisti drovus pasitikėjimas.

Galų gale Emilė atplėšė akis ir įsistebeilijo į lėkštę.

– Jis nuskendo. Ironiška baigtis banglentininkui, nemanai?

– Apgailestauju.

Kai ji ištiesė ranką paimti stiklinės vandens, nutaisė rūsčią išraišką.

– Nereikia. Norėčiau, kad jis būtų gyvas tik dėl to, kad galėčiau išspardyti apgailėtiną to parazito užpakalį.

Zakas laukė, kol ji išgers likusį vandenį.

– Tikrai nori žinoti? – galiausiai paklausė ji, akys įžūliai spindėjo.

– Taip.

Ji kilstelėjo antakį.

– Gerai. Džimį sutikau prieš trejus metus Brisbeno naktiniame klube, kuriame jis dainavo su grupe. Jis laikė save roko dievu. Svarbiausia, kad buvo visai neblogas vyrukas. Tik jam stigo drausmės ir motyvacijos, ir galiausiai buvo išmestas iš grupės, kai nepasirodė koncerte.

Zakas linktelėjo, nenorėjo pertraukti.

– Paskutinįkart apie jį girdėjau tada, kai jis pasirašė skyrybų dokumentus, prieš metus. Dabar žinau kodėl. Buvo itin užsiėmęs planais, kaip iščiulpti iš manęs pinigus. – Emilė nutilo ir pažvelgė į Zaką. – Kas yra?

– Aš tik galvojau... – Jis dvejojo, paskui pridūrė: – Neįsivaizduoju tavęs... naktinėjančios po klubus ir ištekėjusios už muzikanto.

Jos akys apniuko.

– Todėl, kad esu rimta ir dorovinga?

– Tu tvarkos įsikūnijimas, – paaiškino Zakas. – Todėl toks gyvenimas, regis, tikrai ne tau.

Emilės širdis virptelėjo. Trumpa išpažintis nepatenkino Zako smalsumo, nors ji tikėjosi. Kilstelėjo galvą.

– Gal tai buvo nedidelis mano maištas. Maištininkė Emilė. O gal aš tik... – Norėjau būti mylima .

Ji nutylėjo paskutinę mintį, nes išsigando. Manė, kad myli Džimį. Ne, netiesa. Ji tikėjosi. Beviltiškai troško. Kaip ir su visais kitais.

– Kas?

– Nieko.

– Gal... norėtum pasileisti plaukus?

Ji piktai dėbtelėjo į jį: tikras nervų tampymo meistras.

– Tu ne...

– Nepažįstu tavęs? – Jo veidas buvo neįskaitomas. – Žinau, kad gali išeiti namo tik tada, kai tavo stalas būna visiškai tvarkingas.

Emilė numojo ranka.

– Tu matai mano stalą tūkstantį kartų per dieną.

– Atsisakai karštų bulvyčių dėl sumuštinio su kumpiu ir salotomis.

– Tai...

– Tau patinka rožinė ir mėlyna, nors visada rengiesi juodai. Esi paprasta: nesirūpini dėl makiažo ir papuošalų. Tavo plaukai natūraliai šviesūs, bet šviesini juos kas antrą mėnesį. – Jo žvilgsnis nuslydo jos plaukais, veidu ir galiausiai sustojo ties lūpomis. – Kvepi imbieru ir šiltu vasaros savaitgaliu. – Jis prikimo. – Tavo skonis...

– Liaukis! Iš kur tu žinai... – Emilė nutilo, atrodė sutrikusi, bet suprato. – Tu prisimeni.

Zakas šelmiškai šypsojo.

– Tu irgi.

– Bet tu...

– Džentelmeniškai laukiau, kol ką nors pasakysi. Bet tu tylėjai, todėl pamaniau, kad tai vienas iš tų dalykų, kurių negalima kartoti.

Emilė prasižiojo, bet užsikirto. Nurijusi seiles, pabandė dar kartą:

– Aš nenorėjau...

– Žinau.

– Tai buvo tik...

– Žinau.

– Tai nepasi...

– Emile! – jis šūktelėjo kiek per garsiai. Ji nutilo. – Pakaks atsiprašymų.

Jo žvilgsnis traukė ir gundė. Emilė sutrikusi paraudo, ir Zakui staiga parūpo, ką ji darytų, jei jis pasilenktų ir pabučiuotų ją.

– Tai buvo netgi ne bučinys. Labiau panašu į trumpą... – Ji žvilgtelėjo į jo lūpas, – ...prisilietimą prie odos. Ne bučinį.

Švelnus atodūsis, kuriuo ji baigė pasakojimą, sujaudino Zaką ir tam tikras jo vieteles. Jis kaitino kraują, privertė smarkiau plakti širdį, kuri bemaž dundėjo nuo pažįstamo seksualinio jaudulio.

Zakas sukando dantis, stengėsi atgauti savitvardą. Bet kai manė, kad jam pavyko, Emilė prikando putlią apatinę lūpą. Nieko ypatingo, tik pora baltutėlaičių dantukų kandžiojo lūpos kraštą – tik mirksnį, – paskui Emilė nuleido galvą ir paėmė desertinę šakutę. Bet Zakas susijaudino, o neryžtingas Emilės atsakas įsirėžė atmintin amžiams.

– Kviečiu tave į pasimatymą.

Jos šakutė taip ir pakibo, nepasiekusi burnos.

– Ką?

Ką, po velniais, tu darai?

Zakas pasilenkė arčiau ir nesidrovėdamas giliai įkvėpė, jo vidinį balselį nustelbė malonus Emilės aromatas.

– Kviečiu. Tave. Į. Pasimatymą.

Jos veide pražydo baugi nuostaba, bet Emilė greitai susitvardė.

– Labai juokinga. – Nuleidusi šakutę, ji pastūmė lėkštę į šalį.

– Aš nejuokauju.

– Kurgi ne.

Zakas susiraukė.

– Nejuokauju.

– Liaukis, Zakai. Tikrai nebejuokinga.

– Aš nesijuokiu.

Varge, jį tai jau pradeda erzinti.

Emilė vėl nudūrė akis į lėkštę, susikaupusi pastūmė dar arčiau krašto.

– Esu įsitikinusi, kad tūkstančiai tinkamų moterų mielai...

– Aš kviečiu tave .

Ji pakėlė akis, antakiai po storais akinių rėmeliais buvo suraukti, Zakui netikėtai kilo noras tuos akinius nuimti.

– Kodėl mane, juk aš...

Jis nusišypsojo, nes Emilė vos tvardėsi.

– Juk tu labai stengiesi pasislėpti po nuobodžiais kostiumėliais ir patogia avalyne.

Kai jos skruostai paraudo, o akys pasisuko ir pažvelgė jam pro petį, Zakas nusikeikė.

– Todėl, kad... – jis švelniai kalbėjo toliau, – ...nepaisant didžiausių tavo pastangų, tu man patraukli.

– Dėl to bučinio?

Ir dėl švelnių linijų... Ša, tylėk!

– Taip.

Skubiai sumirksėjusi Emilė nedrįso pažvelgti jam į akis, tik nuo savo kelių paėmė servetėlę.

– Mes kartu dirbame. – Ji pradėjo ant stalo lėtai lankstyti servetėlę.

– Na, ir kas?

– Tai neprofesionalu.

– Kas kalba? Aš čia viršininkas.

– Taigi. Bus apkalbų. – Galų gale ji pakėlė į jį akis.

– Surizikuosiu ir pakartosiu, ką jau sakiau: na ir kas?

– Aš tau skolinga.

Jis atsilošė ir tylėdamas tyrinėjo Emilę, o ji kalbėjo toliau:

– Ir tu ką tik sumokėjai mano buvusio vyro praloštus pinigus, pakėlei man atlyginimą ir...

– Kiek laiko mes dirbame kartu?