Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

– Ketini ir vėl mane nuvilti? – Kelas atrodė nustebęs.

Po šimts, kas čia vyksta? Metų metus Kelas griausmingai tylėjo, o tyla iškalbingesnė už bet kokius žodžius. O dabar, per kelis mėnesius, jis ne tik keliskart paskambino, bet ir kviečia į savo vestuves?

Tada pasirodė Viktoras, ir pokalbis nutrūko.

Kaip ir visi verslininkai, kuriems sekasi, Viktoras Preskotas buvo vadovas iš prigimties ir tai buvo justi, vos jam pasirodžius. Jis visada kartodavo: Geras vardas, autoritetas, nuostatos ir teisė: parodyk, kad visa tai turi, ir žmonės tave gerbs. Zakas sunkiai nurijo gumulą. Jis neatminė tokio karto, kad Viktoras nebūtų pakišęs savo protingo patarimo bet kurioje gyvenimo situacijoje ar per bet kurį sandorį. Likimo ironija, kad Viktoras per pastaruosius trejus metus prisimindavo tai dažniau nei Zakas.

Taip, jis išsilaisvino iš įtampos ir konfliktų. Taip, jis žino, koks yra iš tiesų. Bet žinojimas nesumažina kankinamų lūkesčių, kurie užlieja ir suspaudžia krūtinę, net kvėpavimas padažnėja.

– Tėti, – ištarė Zakas, stengdamasis, kad balsas skambėtų neutraliai.

– Zakai. – Viktoras pasilenkė per stalą ir padavė ranką.

Zakas paspaudė ją ir atsisėdo.

– Klausyk, man šį vakarą susitikimas, – be įžangos pasakė jis. – Todėl noriu paskubėti. Pagaliau aš čia. Ko iš manęs nori?

Viktoras stabtelėjo, jo akys nuo Zako pakrypo į Kelą, kuris nežymiai linktelėjo.

– Sakiau, kad vos pasirašęs dokumentus, tapsi VP Technologijų vadovu. Žinoma, pirmiausia būsi ne vienas atsakingas už vadovavimą, – pasakė Viktoras, nepaisydamas pikto Zako žvilgsnio. – Paskui, po šešių mėnesių bandomojo laikotarpio, susipažinęs su mūsų verslu, produktais ir klientais, užimsi vadovo postą. Vadinasi, tu...

– Laikaisi savo, – Zakas nekantriai mostelėjo ranka ir ėmė žvilgsniu gręžti Kelą. – Iš tikrųjų norėjai pasakyti tai, apie ką kalbėjai praėjusį ketvirtadienį?

Kai Kelas linktelėjo, Zakas akimis pervėrė Viktorą.

– Tu esi vadovas. Ko ketini imtis?

– Laikas atsitraukti.

Nė velnio.

– Tu išeini į pensiją?

– Panašiai.

– Viktorai... – prakalbo Kelas, bet nutilo, kai šis į jį atsisuko.

Kažkas tarp jųdviejų įvyko. Paskui Viktoras pasipiktinęs atsiduso.

– Prieš kelis mėnesius mane operavo. Dabar jaučiuosi gerai. – Zakas įsmeigė į jį akis, bet Viktoras numojo ranka. – Gydytojai patarė sumažinti darbo valandas.

– Suprantu. – Zakas pasisuko į įtartinai tylų Kelą. – O kaip tu?

– Kelui reikia galvoti apie šeimą, – abejingai pasakė Viktoras. – Jam nereikalingas stresas ar spaudimas.

Lažinuosi, kad jam viskas įgriso iki gyvo kaulo.

– O man reikalingas?

– Zakai, – prabilo Kelas, bet Zakas jį nutildė žvilgsniu.

– Po visų šių metų, – burbtelėjo Zakas, – kai dirbai iki alpulio, perleisi geriausią savo darbo vietą?

Kelo veidas atrodė neįskaitomas.

– Kaip sakė Viktoras, aš dabar turiu šeimą.

Neįtikėtina.

– Taigi jūs abu manote, kad aš nugalėsiu save ir užpildysiu spragą? Kad džiaugsiuos galimybe sugrįžti į Preskotų glėbį?

Jis negalėjo – ir nenorėjo – slėpti pašaipos. Sukilo užgniaužtas pyktis, jis kone degino gerklę. Jam kadaise beviltiškai reikėjo tėvo įvertinimo, bet Viktoro melas ir manipuliavimas nusviedė jį už borto. Labai toli.

Zakas pasitraukė, nejausdamas jokios kaltės.

Negaliu grįžti vėl prie to paties.

Jis staiga pakilo, nugara buvo tiesi.

– Ne. Paieškokite ko nors kito.

– Zakai! – Viktoras taip pat pašoko ir vienu skubiu žingsniu pastojo jam kelią, kad sūnus neišeitų. – Bent jau pagalvok apie tai. Tu skolingas...

– Nereikia. Nesakyk. Kito. Žodžio, – džeržgiančiu balsu iškošė Zakas, o galvoje ėmė suktis praeities atsiminimai, apgaubti šešėlių ir nušviesti ryškios skausmo šviesis.

– Tu esi Preskotas, patinka tau tai ar ne, – ramiai jam už nugaros pasakė Kelas. – Tai yra tavo dalis. Įmonė – taip pat.

Zakas atsigręžė, ant liežuvio galo sukosi begalė tulžingų atsakymų, bet jis juos visus nurijo.

– Čia tavo svajonė, Kelai. Aš niekada jos nepuoselėjau. Ir esu velniškai tikras, kad jūs nesužadinsite man kaltės jausmo.

Jis išdidžiai patraukė prie durų, Emilė – iš paskos.

§

Kai liftas leidosi, Emilė žvilgtelėjo į Zaką. Ji žinojo, kad tokio susitikimo jis troško mažiausiai, bet jo veidas buvo persikreipęs nuo įtampos, ir tai daug ką pasakė.

Zakas giliai įkvėpė, paskui – dar kartą. Ji, juo dėta, virpėtų suklupusi ant grindų. O Zakas įveikė konfliktą, giliai įkvėpė ir keliauja toliau. Jis nesileidžia pribaigiamas, todėl puikiai jaučiasi, būdamas savimi.

Ši jo savybė ne tik žavėjo, bet ir traukė.

Kai durys atsivėrė, Zakas nuskubėjo į priekį. Bet kai juodu priėjo prie išėjimo, jis sulėtino žingsnį. Pirmiausia atpalaidavo nugarą ir pečius. Paskui žingsnį dar sulėtino. Kai linktelėjo atsisveikindamas su prie staliuko sėdinčia administratore, atsipalaidavo ir žandikaulis. Galiausiai, kai atsiverdamos sušnarėjo durys ir jie išėjo į Beri gatvę, konflikto, regis, nė nebuvo.

– Po valandos susitinkame su Pagrindinio taško komanda, – priminė Emilė.

– Gerai. – Jis žvilgtelėjo į laikrodį, paskui į mobilųjį telefoną, kai šis pradėjo skambėti. Zakas sugrūdo telefoną į kišenę. – Eime.

– Zakai! Palauk. – Jie abu atsigręžė, kai pro stiklines duris išėjo Kelas ir ėmė bėgti, kad juos pasivytų. – Man reikia su tavimi pasikalbėti.

Emilė žvilgtelėjo į Zaką. Jis skubiai jai linktelėjo, atrodė itin atsargus.

– Turiu mažiau nei minutę.

Zakas palaukė, kol Emilė pasiekė jų automobilį, pastatytą už kelių vietų ir atsigręžė į Kelą.

– Manau, kad kalbėjau aiškiai.

Kelas susikišo rankas į kišenes ir perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos.

– Labai aiškiai. Ir aš tavęs nekaltinu. – Zakas tikriausiai atrodė nustebęs, nes Kelas nusijuokė. – Manai, kad aš žinau, kaip dirba Viktoras? Ar bent įsivaizduoji, kokį mėšlą jam teko iškuopti per paskutinius kelis mėnesius?

– Taip, ačiū, kad ir mane įtraukėt.

– Nebūk šiknius. Kad ir kaip Viktoras klydo – o mes žinom, kad klydo dažnai, – jam dabar nelengva. Jis...

– Aš nenoriu žinoti, Kelai. Tikiuosi, nepamiršai, kad nuo visko seniai atsiribojau.

– Taip, atsiribojai.

Subtili Kelo pašaipa supykdė Zaką.

– Ką visa tai reiškia?

– Tu išėjai... Ne vieną, o du kartus. Pirmąkart, spėju, kai buvai aštuoniolikos, kai gavai vietą universitete, Švedijoje. Siekei to, ko tau reikėjo, kad būtum savarankiškas. Bet antrąkart, kai pabaigei, buvai savaitei grįžęs namo, – išėjai dar kartą. Jokių skambučių, jokių elektroninių laiškų. Ką, po perkūnais, aš turėčiau galvoti?

Zakas susiraukė.

– Ką tai būtų pakeitę? Tu buvai Viktoro pusėje, tu visada buvai...

Kelas bjauriai nusikeikė, ir Zako antakiai šoktelėjo.

– Zakai, tu esi mano brolis. Tu man skolingas ir privalai pasiaiškinti.

– Viktoras manė, kad esu jam skolingas, bet pažiūrėk, kaip viskas pasisuko. – Šleikštulį keliantys prisiminimai suspaudė krūtinę. – Taigi. Jei yra už ką kaltinti, tai kodėl nepaėmei prakeikto telefono ir nepaskambinai man? – Zakas iškelta galva linktelėjo automobilio pusėn, jis nesijautė kaltas, kad sutrikdė brolį. – Man reikia važiuoti.

– Zakai...

Jis nusisuko ir nuskubėjo prie automobilio, prie Emilės, – kuo toliau nuo skaudžių prisiminimų.