Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

Tu visada galėtum susimokėti skolas ir kitaip.

Storžieviškas pasiūlymas šiurpino. Džimis vieną kartą garsiai pasiūlė tokią pat mintį, bet tik kartą, todėl ji turėjo priežastį išeiti. Ji verčiau sumokės ir atidės savo studijas, nei tampys buvusio vyro skolas ant kupros.

Jei būtum gyvas, Džimi, aš tave nudėčiau.

Apsaugos darbuotojas iškėlė ranką ir kruopščiai apžiūrėjo asmens tapatybės kortelę ant jos kaklo, paskui pamojo praeiti.

Emilės skruostai degė, kai ji pasiekė liftą. Kiek kartų ji ėjo pro priimamąjį, tiek ją sustabdė tas pats apsaugos darbuotojas, lyg niekada anksčiau jos nebūtų regėjęs. Visoms kitoms gražioms būtybėms šiame pastate jis šypsojosi, linkčiojo ir vargu ar dirstelėdavo į jų dokumentą. O jos neverta prisiminti.

Liftas atsiverdamas dzingtelėjo, ir ji įsmuko vidun, grūsdamasi tarp kitų darbuotojų.

Įgimta nuojauta priešinosi ir nenorėjo atiduoti sunkiai uždirbtų pinigų, bet santuoka su profesionaliu lošėju atvėrė tamsiąją nerūpestingo Džimio gyvenimo pusę. Be visų melų ir apgavysčių, Emilė nepamiršo vieno svarbaus fakto – kad skolų išmušinėtojai yra velniškai rimtai nusiteikę dėl pinigų.

Pinigus galima pakeisti. Jos ir Eidžės gerovės – ne.

Todėl paskutinį vakarą, kai nusivylimo raudą keitė pykčio ašaros, Emilė susigrąžino pinigus, sumokėtus už studijas, ir paskambino Banditui, dar žinomam kaip Luisas Mejeris, ir susitarė dėl mokėjimo termino pratęsimo. Kvatodamas kone iki kosulio priepuolio, jis galiausiai pasakė:

– Žinoma. Pavirstu mulkiu šalia gražios pupytės su nuostabiais papais. Aš pasikalbėsiu su Džo. Paskambink pirmadienį, blondine.

Pažeminimas degino ją, kai išlipo dvidešimtame aukšte. Per Džimį jos sąskaita tuštėja: beliko parduoti butą – bet to nebus – arba vogti, arba lošti. Ironija, vardu Džimis Katalanas.

Burbėdama ji atlapojo skaidraus stiklo duris, ant kurių dailiai išraitytos auksinės raidės reklamavo Valhalos turto plėtrą .

Emilė pasidėjo savo rankinę, įjungė kompiuterį ir susitvarkė stalą.

– Ak, puiku. Tu čia.

Ji staigiai atsigręžė ir pamatė tarpduryje stovintį Zaką. Kol žiūrėjo į jį, vilkintį verslininko marškiniais, kostiumo kelnėmis ir nepriekaištingai surištu kaklaraiščiu, kažkas įvyko.

Galva ištuštėjo. Širdis pradėjo plakti greičiau, gniaužė kvapą, pulsas tvinkčiojo. Lyg intymus gūsis, plūstelėjęs per visą kūną.

Emilė sugalvojo daugybę vaizdingiausių priekaištų savo savitvardai, nors jos speneliai po mėlynais šilko marškinėliais sustandėjo.

– Viskas gerai?

Tarsi būtų gerai trokšti savo šefą pamatyti nuogą.

– Tiesiog nuostabu. – Ji išspaudė šykščią šypseną.

– Tuomet pradėkime, – atsakė Zakas, nekreipdamas dėmesio į jos savijautą. – Nagi, užeik.

Emilė nurijo gumulą ir pasiėmė savo bloknotą.

Kai ji atsisėdo, Zakas elegantiškai ir nerūpestingai išsidrėbė ištaigingame odiniame fotelyje ir nužvelgė ją nuo galvos iki kojų. Nieko naujo – jis visada tyliai ir atidžiai tyrinėjo žmones, menkindavo arba glostydavo savimeilę, priklausomai nuo žmogaus. Anksčiau Emilės tai netrikdė. O dabar...

Ji pajuto netikėtą norą pasimuistyti, pasitaisyti plaukus, išsilyginti apykaklę ir padaryti dar tūkstantį moteriškų dalykėlių, kuriems ji manė esanti atspari.

Emilė sekė jo žvilgsnį, kuris ilgiau apsistojo ties jos plaukais, lūpomis. Kraujas virte virė ir siuntė panikos bei jaudulio signalus į visus jos kūno taškelius.

Elgiasi kaip bet kuri jausminga moteris, susidūrusi su kerinčiu, patraukliu vyriškiu. Ir tai ją beprotiškai baugina.

– Tu nešioji glaustinius lęšius.

Klausimas Emilę pribloškė, ir ji negalvodama atsakė:

– Taip.

– Bet ne darbe.

Ji nykščiu vis braukė bloknoto kraštą.

– Taip.

– Kodėl?

– Man patinka akiniai. – Ji kiek patylėjo ir ramiai pridūrė: – Ką turėčiau padaryti, įskaitant ir darbus, susijusius su technologijų viceprezidentu?

Zakas atsilošė fotelyje, veido išraiška buvo neįskaitoma.

– Žinai? Be jų tu atrodai daug geriau.

– Ačiū. Manau, kad norėsi parengti pranešimą spaudai apie naują savo turtą...

– Ar mėlynas akis paveldėjai iš tėvo?

– Iš mamos. – Ji prispaudė akinius prie nosies – nežinojo, ko daugiau griebtis.

Zakas turi visą puokštę moterų, iš kurių gali rinktis – nuo tų, kurios yra dėkingos, iki tų, kurios apsvaigusios nuo jo grožio, vyriškumo ir žavesio. Emilė įsivaizdavo, kad jo žavesys – įgimtas, nereikalaujantis jokių pastangų, kaip ir apdovanojimus pelnę Zako parengti projektai. Jis yra vyras, vertinantis ir mylintis moteris, paprastą flirtą. Tai ko, po galais, jis flirtuoja su ja ir kodėl?..

O ne. Emilė skubiai atvertė užrašų knygelę, negalėjo į nieką sutelkti dėmesio. Bučinys. Kas dar galėtų būti?

Ji skaisčiai nuraudo ir užkėlė koją ant kojos, kelius kukliai aptempė juodas sijonas. Bet kai pro nuleistas blakstienas įsmeigė į jį akis, Zakas tebežiūrėjo į nukaitusį jos veidą. Jo lūpas perkreipė kreiva, erzinanti šypsenėlė, ir vieną silpnumo akimirką Emilei kilo noras jį pabučiuoti.

Ji atsikrenkštė.

– Sugrįžkime prie viceprezidento pareigų...

Zakas palinko, alkūnėmis atsirėmė į stalą ir sunėrė rankas.

– Aš neperimsiu tėvo įmonės.

– Atsiprašau? – Emilė sumirkčiojo. – Regis, sakei, kad...

– Aš turiu Valhalą . Pasiūlymas – tikras pokštas, nenuoširdus. Metų metus mudu nesikalbėjome, ir aš nieko neišmanau apie programinę įrangą.

– Ak. Tai kodėl?..

– Nežinau. Bet Viktoras atkreipė mano dėmesį gąsdinimais, kad praneš spaudai, jeigu nepasikalbėsiu akis į akį. – Jo žandikaulis įsitempė, bet Zakui pavyko susivaldyti. – Rytoj anksti išskrendame į Sidnėjų, susitiksime su mano tėvu ir broliu, paskui imsimės projekto Pagrindinis taškas . Sekmadienio rytą parskrisime namo.

Emilė linkčiojo žymėdamasi laiką, bet pajuto, kaip auga nerimo gniutulas. Zako negalima painioti su artimaisiais, tik ne dabar, kai ji ir taip turi pakankamai rūpesčių. Jai reikia vidinės stiprybės, o priešinimasis norui turėti intymių santykių su šefu yra per brangus.

Emilė atsistojo, pasiryžusi susitelkti į darbus.

– Susitarsiu dėl laiko.

– Ačiū.

Kai Zako dėmesys sugrįžo prie dokumentų, gulinčių ant stalo, Emilę perliejo keistas nusivylimas. Ko ji tikisi? Kad vyras puls ant kelių ir dėkos lyg vergas? Būtų neblogai išgirsti: Smagu, kad sugrįžai...

– O prieš išeidama...

Ji atsigręžė, raustelėjusi nuo menkos vilties.

– Tie pinigai, kuriuos tavo vyras buvo pasiskolinęs. Gali nesijaudinti. Aš juos grąžinau.

Ji suakmenėjo.

Zakas klausiamai kilstelėjo antakius ir geraširdiškai šypsojosi, o Emilė dusdama tesugebėjo paklausti:

– Ką tu padarei?

– Sumokėjau skolas. Todėl gali...

– O ne. Pasakyk, kad juokauji.

Jis susiraukė. Nesitikėjo tokios reakcijos.

– Nejuokauju, kai kalbu apie pinigus. Pirmadienio vakarą sumokėjau viską iki paskutinio cento.

Jai atrodė, kad griūva dangus.

– Ką, po velniais, sau galvoji? Aš jau... – Emilė nusisuko ir pasikasė galvą, taip suveldama tvarkingą šukuoseną. – Mane apgavo. Ir vėl.

– Ką čia šneki?

Ji staigiai atsisuko, pulsavo dusinančiu pykčiu. Džimio išdavystė, bandito apsilankymas, o dabar dar ir Zako pareiškimas susikaupė ir pradėjo veržtis, daužydami jos santūrumo likučius. Emilė bemaž jautė, kaip išgaruoja savitvarda.