Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

– Ne.

– Net jei tau patikėčiau visų trokštamą Pagrindinio taško ataskaitą?

Emilė prisimerkė.

– Ar dėl to?..

– Ne. – Atviras jo žvilgsnis sakė tiesą. – Tai yra du niekuo nesusiję objektai. Gali dirbti šį darbą ir nesijaudinti dėl savo ar sesers saugumo.

Varge, kodėl jis viską taip puikiai išdėstė? Emilė suspaudė lūpas ir spoksojo į besikeičiančių aukštų numerius. Prieštaraudama ji kalba kaip nedėkingoji, ir Zakas tai puikiai supranta.

Susigrūdęs rankas į kišenes jis taip pat nukreipė akis į skaičiukus. Kai jie išėjo iš lifto, Zakas vis dar šypsojosi, praleido ją pirmą. Jie stabtelėjo kiekvienas prie savo durų, Emilė turėjo pasistengti, kol iš kišenės ištraukė rakto kortelę.

– Pasimatysime už valandėlės, – pasakė jis, kai Emilė galų gale atidarė duris.

Ji linktelėjo kaip ir daugybę kartų prieš tai, buvo tikra, kad Zakas pasibels, likus minutei, ir bus pasiruošęs nerti stačia galva į darbus. Bet įėjusi į kambarį įsitempė lagaminą, uždarė duris ir staiga pajuto stiprią įtampą, todėl prigulė ant baltos sofutės.

Aštrus ir skaudus suvokimas. Štai kas. Jis jaudina, o ji krūpčioja. Jis kalba, o ji jaučia, kaip geidulio protrūkis pagreitina širdies plakimą. Ir kai jis netyčia ją paliečia – reikia prikąsti liežuvį, kad nesuaimanuotų.

Privalai susikaupti.

Nusimetusi batelius Emilė kilstelėjo akinius ir pasitrynė akis. Darbas. Tai yra darbas. Anksčiau neturėjo jokių sunkumų, kai reikėdavo susikaupti ir dirbti. O dabar darbas yra svarbesnis nei bet kada. Zakas ja nepaprastai pasitiki, leidžia prižiūrėti Pagrindinio taško pradžios darbus ir neliepia naudotis geriau kvaliŽkuotų darbuotojų pagalba bei planuoti įmonės įvykių. Neaišku, kokių ketinimų vedinas apmokėjo Džimio skolas – tokiu poelgiu Zakas nerizikuotų geru įmonės ar savo vardu.

Vadinasi, ji skolinga jam, todėl privalo atlikti savo darbą.

§

Emilė pajuto, kaip pasikeitė Zako nuotaika, kai juodu įžengė pro didžiules stiklines VP Technologijų duris. Jie žingsniavo per tylią fojė: per nublizgintas marmuro grindis, pro geltonos odos baldus ir įmantrų apšvietimą. Zako laikysena pranešė apie artėjančią kovą, nors jo veido išraiška buvo neįskaitoma. Kad ir koks įsitempęs jis buvo, vis dėlto nusišypsojo sveikindamas priešais sėdinčią sekretorę ir apsaugos darbuotoją, pro kuriuos praėjo. Emilė pastebėjo, kokie jie buvo nustebę, bet Zakas paspartino žingsnį, ir jai teko kone bėgti, kad suspėtų. Jo skubėjimas ir susierzinimas buvo iškalbingi.

Padaryk viską greitai ir bėk. Neleisk, kad tave pričiuptų.

Žodžiai buvo tokie aiškūs, kad rodės, jog jos mama stovi šalia, švokščia į ausį ir veria nuo degtinės ir narkotikų sustiklėjusiomis akimis. Nebyliai aiktelėjusi Emilė staiga sustojo, kad neatsitrenktų į plačią Zako nugarą, nes jis stabtelėjo prie lifto nišos.

Emilė nervinosi dėl jo, jos širdis spurdėjo. Nors dalykiškai nusiteikusi ir pasitikėdama savimi – prispaudė švarkelį prie klubų, kilstelėjo akinius aukščiau ant nosies, – ji neturėtų jaudintis. Zakas stebėjo kylančio lifto skaičius ir susikaupė vienam tikslui, nes antakiai buvo suraukti.

Tylėdami jie pakilo iki keturiasdešimto aukšto. Durys atsivėrė į vadovų erdvę, čia jų jau laukė įspūdingas vyriškis.

Zako veide suspindėjo atžarumas.

Kelas Preskotas buvo aukštesnis ir stambesnis už Zaką, ryškūs bruožai išdavė Viduržemio regiono kilmę. O Zakas buvo prakaulesnis, aristokratiškesnis ir įdegęs, liekno sudėjimo europietis: skirtumai buvo neabejotini. Jie įbroliai. Nors ir skirtingos išvaizdos, abu turi įgimtą autoritetą ir pasitikėjimą savimi.

– Kelai. – Pagaliau Zakas ištiesė ranką, kurią įbrolis stipriai paspaudė.

Paskui Kelas netikėtai apkabino Zaką.

Emilė juos atidžiai stebėjo. Kai Zakas galiausiai išsilaisvino, buvo matyti, kad jam nesmagu, nes kūno kalba neabejotinai išdavė jausmus.

Jis žengė žingsnį atbulas ir atsikrenkštė.

– Čia Emilė Reinolds, mano padėjėja.

Kelas nusišypsojo, ištiesė ranką ir pasakė:

– Malonu, Emile.

Ji galėtų įvardyti vos kelis Zako klientus, kurie pagarbiai tiesė jai ranką. Emilė apstulbo, kad pats Kelas Preskotas, VP Technologijų valdovas ir Ponaitis Vienas Spragtelėjimas , pažvelgė į ją su subtilia pagarba. O sprendžiant iš Zako žvilgsnio, kai jų akys susitiko, buvo aišku, kad toks elgesys jį taip pat pribloškė.

Bet Emilė greitai atsigavo ir pakračiusi ranką linktelėjo.

– Man taip pat, pone Preskotai.

– Tai eime į pasitarimų kabinetą. – Kelas paplekšnojo Zakui per petį. – Viktoras jau kyla.

– Mes nepasiliksime.

Kelas nutilo, nuleido rankas.

– Kodėl ne?

– Nes turiu pasirūpinti verslu. Tiesą pasakius, labai vaikiška gąsdinti mane žiniasklaida ir bandyti šitaip prisivilioti. Kad ir kokį žaidimą sugalvojo Viktoras, aš nežaisiu.

– Viktoras tave gąsdino?

– Balso paštu.

– Nuostabu. Viktorui tai būdinga. – Kelas prunkštelėjo. – Na, užeik ir pasikalbėk su juo pačiu. – Ir jis atlapojo pasitarimų kabineto duris.

Kai Zakas atsisėdo prie tarybos posėdžių stalo, jį aplankė klaikus déjà vu ir apniko bloga nuojauta. Niekas nepasikeitė, išskyrus keistą Kelo pasisveikinimą. Pasikeitė jis pats . Metų metus stengėsi rasti savo nišą, galų gale išsilaisvinęs iš dusinančios Viktoro Preskoto įtakos, rado naują gyvenimą ir atsivėrė naujoms galimybėms.

Jis tapo toks, koks yra dabar.

– Na, tai kaip laikaisi, Zakai?

Vyresnis jo brolis atsisėdo priešais; nekaltas klausimėlis slėpė didelius lūkesčius. Zakas atidžiai stebėjo brolį. Kelas buvo vienintelis, dėl ko Zakas nenorėjo išeiti. Tikėjosi, kad pasitraukimas kainuos Kelo pagarbą jam, bet brolis vis dar nebuvo susitaikęs su visišku ištrėmimu.

Todėl, kai rugpjūtį gavo kvietimą į Kelo vestuves, Zakas pasijuto priblokštas: senos žaizdos grasino sugriauti sunkiai susikurtą ramybę. Jis nepriėmė kvietimo, bet klastingi Preskoto ašmenys sugebėjo sužeisti.

– Verslas – puikiai, – pagaliau prakalbo Zakas. – Pirkėjai plūsta į Auksinę pakrantę, nes Sidnėjaus žemės mokesčiai kelia pasipiktinimą.

– Vis dėlto girdėjau, kad čia ketini įgyvendinti naują rizikingą sumanymą.

Jis linktelėjo.

– Butai Pots Pointe.

Kai įdėmus Kelo žvilgsnis nukrypo į Emilę, ji mandagiai nusišypsojo ir atsivertė savo užrašų knygelę, pasiruošė užsirašinėti pastabas.

Gerai pažįstamas ir šaltas jos atsidėjimas darbui veikė lyg raminamųjų dozė, suleista į veną.

– Kur jūs apsistojote? – paklausė Kelas.

– Krantinėje, Park Hyatt viešbutyje.

– Puiku. – Stojo tyla ir kelios nemalonios sekundės labai prailgo, kol Kelas pagaliau tarė: – Ar kovo penkioliktą būsi laisvas?

– Kodėl klausi?

– Nes ketinu tuoktis. Antras bandymas, – pridūrė jis ir ironiškai šyptelėjo.

– Kas nutiko?.. – bet Zakas laiku užsičiaupė. Jam nereikia žinoti.

– Neskaitei laikraščių? – Kai Zakas atžariai krestelėjo galvą, Kelas atrodė keistai pavargęs nuo brolio reakcijos. – Eiva nualpo, ją išvežė į ligoninę. Mes viską atidedame iki sausio, kai gims kūdikis.

Zakas dvejodamas vis dar tylėjo, o Kelas susiraukė.

– Sveikinu, pone Preskotai, – skubiai pasakė Emilė ir pasklaidė bloknoto lapus. – Zakai, tryliktą dieną numatytas susitikimas... – Ji pateisino savo gerą vardą: pakėlusi akis, išvydo Zako veidą ir nė nedvejojo: – ...bet jis dar nepatvirtintas, – diplomatiškai pridūrė.