Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

Ji prisivertė stabtelėti ir susiraukė.

Ypač nuo tada, kai jis mane pabučiavo?

Taip.

Zakas kalbėjo su Emile, o ji linkčiojo, todėl atrodė, kad iš tikrųjų klausosi. Bet jos širdis daužėsi, kraujas virė, o galvoje įkyriai zvimbė.

Gerai. Tai kūno reakcija. Beveik dvejus metus neturėjai vyro. Aišku, kad reaguoji į pirmą pasitaikiusį, kuris parodė susidomėjimą po... Džimio.

Ojojoi. Netikęs palyginimas.

– Emile? Gerai jautiesi?

Jos mintis nutraukė ant peties uždėta ranka. Ji sumirksėjo pažvelgusi į Zaką, į susirūpinusias jo akis. Išraiškingas žalsvų akių žvilgsnis kaipmat palauždavo moters ryžtą.

Erzinantis pulsas sutvinksėjo pilve, ir Emilė skubiai puolė taisytis švarkelio. Standi apykaklė staiga pradėjo erzinti.

– Mąstau apie Pagrindinį tašką . Jis... kitoks nei kiti.

– Yra daugybė rūmų, kuriuos gali pastatyti, bet vėliau vis tiek prireikia didesnio iššūkio, – šypsodamas pasakė Zakas ir atidarė jai stiklines duris.

– Teisybė. Iššūkis yra gerai.

Jis iškart po jos įsėdo į automobilį ir užsisegė saugos diržą.

– Emile, tu nusiteikusi to imtis?

Jo akys užbūrė, žvelgė ir šelmiškai, ir rimtai. Netikėtai automobilyje pasidarė karšta.

– Taip. – Jos balsas buvo per duslus. Emilės skruostai paraudo, kai Zako lūpose ėmė žaisti šypsena; ji staiga užsikosėjo, šiluma plūstelėjo į rankas ir kojas. – Taip, – tvirčiau pakartojo ji, – aš nusiteikusi.

– Puiku. – Zakas vis dar velniškai šypsojosi.

Jis užsidėjo akinius nuo saulės ir įjungė variklį.

Penktas skyrius

Vakarienė šeštą apačioje. Raštelis buvo pakištas po jos durimis ir žemiau pasirašyta Z raide.

Emilė ketino užkąsti savo kambaryje, dar kartą peržiūrėti segtuvus ir patobulinti veiksmų planą, o ne intymiai vakarieniauti su Zaku. Na, ne, ne intymiai . Tai dalykinė vakarienė. Jie kalbėsis apie verslą, kaip ir šimtus kartų prieš tai. Aptars graŽkus, įkainius, atidarymo idėjas. Nebus jokių pasilaikymų už rankučių, jokių gundančių žvilgsnių ar čiupinėjimųsi po stalu.

Tik darbas.

Ji pajuto kartėlį, atsitiesė ir pakėlusi akis, likus dviem minutėms iki šeštos, tvirtai įžengė į svetainę.

Krantinės virtuvė ir baras buvo pati geriausia uosto vieta: varstomos stiklinės durys – nuo grindų iki lubų, atvira virtuvė, todėl valgantieji gali stebėti, kaip vyriausiasis virėjas ruošia maistą. Nepriekaištingas svetainės dizainas ir santūri elegancija įkvėpė Emilei pasitikėjimo ir ramino.

Bet kai Zakas pastebėjo ją prie staliuko stikliniu paviršiumi, budrumas sugrįžo, Emilė nusišypsojo ir įsitempė.

Jis atitraukė jai kėdę, visai nesistengė, atrodė toks pasitikintis savimi. Emilė padėkodama sumurmėjo, o širdis taip daužėsi, kad nemalonus tvinkčiojimas justi net po kostiumėliu.

– Vis dar dėvi darbo drabužius? – paklausė Zakas ir atsisėdo ant kitos kėdės.

– Taip.

Verčiau būčiau be jų. Su tavimi . Ji skubiai nurijo seiles ir pažvelgė jam pro platų petį į nuostabų uosto reginį. Užteko vieno trumpo žvilgtelėjimo, kad pastebėtų jo atlaisvintą apykaklę ir kaklaraištį.

– Nuostabus reginys, – sumurmėjo Emilė, įsmeigusi akis į žemai besidriekiančius saulės spindulius, pasklidusius po tviskantį vandenį, panardinusius baltas Operos rūmų bures į panašų spindesį.

– Jis visada toks.

Akies krašteliu ji pastebėjo, kad Zakas ją atidžiai stebi, paskui paima valgiaraštį.

Emilė jautėsi nepatogiai, tad padarė tą patį, bet stebėjo kietus paauksuotus valgiaraščio lapų kraštelius ir Zako marškinių rankogalius, dengiančius įdegusias rankas, randuotas nuo sunkaus darbo, bet švarias ir švelnias.

Jai visada patiko stiprios rankos.

Ir... Ji juk spokso. Nuostabu.

Emilė lėtai pakėlė akis į Zaką ir skubiai nusuko. Ak, kaip tai gundo, bet ji nusprendė daugiau nespoksoti – juk nėra jokio reikalo.

– Niekada nežinojau, kad buvai ištekėjusi.

Ji vėl žvilgtelėjo į Zaką.

– Apie tai nekalbu.

– O apie ką kalbi? – Jis atsainiai užvertė valgiaraštį, nes Emilė susiraukė. – Nagi. Tu žinai apie mane beveik viską, ypač po šiandienos.

– Netiesa.

– Na, ką nori žinoti?

Ak, verčiau į tai nesivelti.

– Žinau pakankamai. – Ji kilstelėjo valgiaraštį, bet Zakas nekreipė dėmesio. Vienu pirštu švelniai jį palenkė, kad matytų Emilės akis.

– Tu organizuoji mano gyvenimą, maitini, užtikrini, kad turėčiau viską, ko tik man prireikia. Be to, žinai mano jausmus ir asmeninį gyvenimą, o dabar pažįsti ir mano šeimą. Tu esi mano darbo žmona.

– Kas, kas?

Zakas išsišiepė, nes Emilė sunerimo.

– Mano darbo žmona, kai vyro ir moters partnerystės pagrindas yra darbas. Niekada anksčiau negirdėjai tokio pasakymo? – Ji papurtė galvą ir itin susikaupusi dėliojo ir taip nepriekaištingai paserviruotus įrankius, o Zakas kalbėjo toliau: – Pamaniau, kad po tokio ilgo bendradarbiavimo tapau tavo draugu ar panašiai. Tuo, kuo gali pasitikėti.

Emilė pakėlė galvą.

– Tuo, kuris pradėjo tvarkyti mano gyvenimą ir sumokėjo skolas, neatsiklausęs manęs?

Nejau jo akyse blykstelėjo skausmas? Apgailestaudama Emilė prikando viršutinę lūpą ir nuraudo.

– Atleisk. Negražiai pasakiau.

Zakas šyptelėjo.

– Manau, to nusipelniau. Dėl to, kad pirmiausia tavęs nepaklausiau.

Jis stebėjo, kaip Emilė svarsto: kova, kurią sukėlė jo žodžiai atsispindėjo tamsiai mėlynose akyse, švelniose lūpose, kurias ji kietai suspaudė.

Varge, ji tikrai kamuojasi! Zakas pabandė pasakyti kitaip:

– Peržengiau ribas, todėl atsiprašau.

– Gerai.

Jis įdėmiai stebėjo ją, stengėsi perprasti, kodėl ji užsiveria.

– Liekam draugais?

Emilė tankiai sumirksėjo.

– Gerai, – pakartojo ji, balsas buvo švelnus ir žemas, tad ji gurkštelėjo vandens.

Zakas padėjo rankas ant stalo ir sunėrė pirštus, kai pasirodė padavėjas.

Kai jie užsisakė valgius, jis pastebėjo, kad Emilė ir vėl stumdo įrankius, paskui perstatė stiklinę su vandeniu.

Žino, kaip ji elgiasi per verslo pietus – nesutrinka, pasitiki savimi. O dabar... viskas kitaip. Jis viską pakeitė, nes įsiveržė į jos privatumą, peržengė ribą ir nužirgliojo tūkstančius mylių.

Bet ramybės nedavė nepaaiškinamas noras pasikapstyti giliau, sužinoti, kas yra Emilė Reinolds, kas slepiasi po šaltakraujiška išore.

– Ko gero sunku būti ištekėjusiai už tokio žmogaus kaip...

– Zakai, – sušvokštė Emilė. Atrodė, kad jai skauda. – Prašau, nereikia.

– Ko nereikia? Reikšti užuojautos? Gailesčio dėl to, kad buvęs vyras tave skaudino? Kartais, – lėtai pasakė jis, – artimiausi gali pakenkti labiausiai.

Zakas tikėjosi, kad ji iškart nutils, bet jos akyse kažkas sužibėjo... silpnumas . Paskui Emilė nusuko akis.

– Taip.

Įdomu.

Ji apvertė savo stiklinę.

– Manau, dabar galėčiau išgerti vyno.

Zakas įpylė auksaspalvio skysčio, o ji pakeitė temą, kalbėjo apie Pagrindinio taško projektą. Jam buvo aišku, kad taip ji bando atgauti savitvardą, pakreipti pokalbį neutraliomis temomis. Ir jis leido jai tai daryti, kol pavalgė ir išgėrė visą vyną.

Paskui atnešė desertą.

– Ačiū. – Emilė šyptelėjo padavėjui, kai šis padėjo jai gabalėlį sūrio pyrago, puošto uogomis. Ji paėmė šakutę, palaimingai nusišypsojo, o Zako širdis suspurdėjo.