Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

Šiltos Zako lūpos buvo ryžtingos ir įgudusios. Bučiavo Emilę taip, tarsi būtų visą gyvenimą mokęsis bučiuotis: bučinys išdavė, kad jis žino, ką daro, žino, kaip suteikti moteriai malonumo. Bučinys tirpdė ją iki pat kaulų ir akimirksniu įaudrino.

Apsvaigusi nuo kylančio geismo Emilė jautė, kaip Zakas prigludo prie jos – aistra juodu kaitinte kaitino.

Vis dėlto metai be intymių santykių neliko be pėdsakų: kai lūpos susilietė, ir jie pradėjo alsuoti vienu ritmu, geismas degino ne tik iš vidaus, bet kaitino ir odą. Emilė sudejavo – žinoma, jis tai pajuto, nes jo lūpos buvo prigludusios prie jos... Jo liežuvis švelniai įslinko į burną.

Ak. Oho . Sukrėsta Emilė spygtelėjo, bet garsas pavirto dusliu atodūsiu. Ji vos juto, kad Zakas delną priglaudė prie jos skruosto, nykščiu glostė jį, Emilė paniro į palaimą, kurią sukėlė glamonėjančios Zako lūpos.

Kietas ir vis stipriau pulsuojantis jo vyriškumas, tik patvirtindamas tikrovę, tarsi įsiterpė tarp jų. Pamažu, it busdama iš gilaus sapno, Emilė suvokė, kad Zakas traukiasi.

Prisimerkusi ji miglotai įsivaizdavo, kad tai buvo kelios pačios saldžiausios akimirkos, kurias patyrė per visą gyvenimą.

– Emile.

Ji kaipmat atsimerkė, įsmeigė žvilgsnį į žalias jo akis, kurias temdė geidulys ir malonumas.

Emilė sunkiai nurijo seiles, kai raudonis nukaitino veidą.

– Aš... negaliu. Aš paprasčiausiai negaliu.

– Emi...

Nuleidusi galvą ir nudelbusi akis ji kone puolė prie durų. Zakas šoko iš paskos, bet buvo per vėlu: skambus trinktelėjimas, regis, baigė sakinį už jį:

– ...le, – švelniai sukuždėjo, užsitrenkus durims.

Sunkiai atsidusęs Zakas rankomis įsirėmė į klubus, užvertė galvą ir stipriai užsimerkė. Prakeikimas.

Šeštas skyrius

Regis, Zakas taip stovėjo amžių amžius – sukandęs dantis stengėsi susivaldyti ir atsipalaiduoti.

Kol išgirdo silpną barbenimą.

Truktelėjo ir plačiai atlapojo duris. Tarpduryje stovėjo Emilė ir tankiai mirksėjo. Ji atsisegė švarkelį, buvo matyti balti marškiniai, sukišti į sijoną, kuris pabrėžė apvalius klubus ir vapsvos liemenį.

– Mano raktas veikia, bet man reikia...

Zakas neleido jai užbaigti sakinio, čiupo Emilę už rankos ir įsitempė vidun, viena koja paspyrė duris, kad užsidarytų. Tada prispaudė prie sienos ir pradėjo bučiuoti.

Ji silpnai priešinosi, paskui netikėtai liovėsi, kai jo lūpos palietė josios, kai jis pradėjo alsuoti jai į burną, o jos aromatas pasklido aplinkui. Ir kankino, tas nekaltas obuolių su prieskoniais kvapas, kuris kėlė norą nuplėšti Emilės drabužius ir paskęsti joje.

Bet Zakas truktelėjo jos švarkelį nuo pečių ir ištraukė marškinėlius, degdamas troškimu prisiliesti prie jos nuogos odos.

Taip. Jis pritariamai sudejavo, užsimerkęs mėgavosi švelnia oda, ji išsirietė, o jis sunėrė rankas jai už nugaros, po švarkeliu, šilkinė oda degė nuo jo prisilietimų. Kaip nuostabu.

– Jie nereikalingi, – sumurmėjo Zakas ir timptelėjo Emilės marškinėlius.

Emilei užėmė kvapą, o Zakui daugiau nieko nereikėjo – truktelėjęs atsegė sagas ir išlaisvino jos pečius.

Galų gale Emilei pavyko nusivilkti švarką. Ji susijaudino, nes Zakas tęsė žvalgybą. Jis pavergė ją ir kaitinančiu, beviltišku ilgesiu užpildė visas kūno kerteles.

Štai kas. Štai ko ji troško. Ko jai reikėjo. Kai Zakas pakėlė sijoną jai iki liemens, keliu praskyrė jos kojas, Emilė iš pasitenkinimo suaimanavo.

Iš pasitenkinimo, kuris suskilo į tūkstantį mažų geismo kibirkščių, kai jo ranka įslydo į Emilės kelnaites ir palytėjo garbanėles.

Ji būtų suklupusi, jei jis nelaikytų jos prispaudęs prie sienos lūpomis, rankomis ir tvirta šlaunimi. O kai Zako pirštai nuslydo į šiltą slidžią ertmę, paglostė įkaitusį kūną ir surado paburkusį jautrų pumpurą, Emilė sudejavo ir atšlijo.

Per daug. Per karšta. Pernelyg...

– Zakai, – sukuždėjo ji, – ką mes darome?

Zakas kita ranka suėmė jos smakrą ir atsuko į save.

– Aš tave liečiu. O dabar pasileisk plaukus.

Drebančiomis rankomis ji padarė tai, ko jis prašė. Sruogos nusileido ant nugaros, ant pečių ir veido, ir Zakas pirštu švelniai nubraukė juos Emilei nuo akių. Nuo viską matančių ir viską žinančių akių, kurios buvo kone juodos nuo geidulio. Zakas karštai alsavo jai prie skruosto.

– Pasistenk dėl manęs, Emile.

Jai tikriausiai aptemo sąmonė. Aidėjo kiekvienas širdies dūžis, kraujas it įkaitusi lava kunkuliavo po visą kūną.

Ji šiaip taip sugebėjo linktelėti, o kai Zakas pergalingai suriaumojo ir lūpomis uždengė jai burną, Emilė aiktelėjo.

Tada jo pirštas įslydo į ją, ir visas pasaulis tarsi sustojo ant kvapą gniaužiančios seklumos. Kai Emilei dingojosi, kad nualps iš malonumo, Zakas akimirksniu ėmėsi vadovauti: pradėjo ritmiškai ją glamonėti, kol ji pabrinko ir papurto.

Visas jos kūnas spinduliavo iš džiaugsmo. Zakas degino jai odą, jo pirštai slydo gilyn, glostė pritvinkusį pumpurą. Dar kartą ir dar, be paliovos, kol Emilė pratrūko raudoti, nors jo lūpos spaudė josios lūpas, o ji aimanomis maldavo palengvinti kančias.

Staiga Zakas kryptelėjo, įsitempė ir stipriai prispaudė Emilę prie sienos. Jo liežuvis buvo jos burnoje – jis atkartojo erotišką pirštų slysčiojimą, ir Emilė negalėjo ilgiau tverti.

Zakas tai pajuto kaip tik tą akimirką, kai ji nuslydo į geismų bedugnę. Jis sukando dantis, kad sukaupęs jėgas galėtų išlaikyti paskutinę savitvardos giją, kad nesutrikdytų Emilės ir nepasiektų viršūnės pirma jos.

Jis skendo karštoje jos drėgmėje, jos gražus veidas tarsi sustingo iš pasitenkinimo ir kamavo Zaką. Nors širdis pašėlusiai daužėsi, o kirkšnyse nepakenčiamai tvinkčiojo, jis stengėsi atsilaikyti, laukė, kol Emilė liovėsi virpėti, kol alsavimas tapo tolygus, o jos rankos galiausiai palietė jo pečius ir atstūmė.

– Emile? – Zakas norėjo pažvelgti jai į akis, bet jos buvo įsmeigtos į grindis, o skruostai liepsnojo.

– Atėjau pasiimti akinių, – sumurmėjo ji.

Kol jis apstulbęs tylėjo, Emilė atsitraukė ir pasitaisė drabužius.

Oras buvo įkaitęs ir tirštėjo nuo pažįstamo muskuso ir intymaus aromato. Zakas stengėsi sukaupti paskutinius savitvardos likučius.

Emilės drabužiai buvo suglamžyti, marškinėliai – atsegioti. Jos lūpos vis dar buvo papurtusios nuo jo bučinių, o plaukai švelniomis garbanomis krito ant pečių.

Atrodė velniškai saldi, kaip putlus patvirkęs angelėlis, sukurtas meilei, todėl Zakas tenorėjo nusinešti ją į lovą ir visą naktį garbinti jos kūną.

Bet jos išraiška buvo priešiška, o įniršio kupinose akyse kunkuliavo sąmyšis. Tad kiek pasvarstęs Zakas ištraukė jos akinius ir padėjo ant ištiesto delno, apglėbė jos pirštus ir tuo pat metu kovojo su kerinčia jame aidinčia vilioklės sirenos daina.

– Labanakt, Zakai.

Jis sugebėjo tik linktelėti, įsmeigęs akis stebėjo, kaip ji apsisuko ir kone išskrido iš kambario.

Spragtelėjo spyna, ir jis iškvėpė nusivylimo kupiną atodūsį.

§

Emilė sėdėjo tamsiame balkone ir spoksojo į mirgančias apačioje pasklidusias Sidnėjaus uosto šviesas.

Ką, po perkūnais, ji ką tik padarė?

Jos alsavimas jau nežinia kelintą milijoninį kartą sutrūkčiojo, o šlaunys kaito nuo jaudulio.

Zakas sumokėjo jos skolą, paskyrė jai Sidnėjaus apskaitą ir pasiūlė meilužio paslaugas. Jis buvo puikus visų jos problemų sprendimas.

Ir dar šitai. Jis buvo šalia jos, buvo jos viduje. Lytėjo pačias intymiausias vieteles, kol ji buvo suskydusi nuo jo rankų ir lūpų glamonių.