Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

Zakas gūžtelėjo pečiais, pasisuko ir nuėjo prie baro.

Kelas uždarė duris.

– Neturiu ką pasakyti. Visi žino, kad VP priklauso tau.

Kelo veide buvo galima įžvelgti graužatį ir apgailestavimą.

– Taip, na, bet norėčiau pasakyti, kad nesiekiu visą likusį gyvenimą būti Viktoru Preskotu. – Jis pažvelgė šilčiau. – Sausį turi gimti kūdikis, o kovą ketinu kelti vestuves. Noriu tikrų santykių su savo žmona ir vaiku.

Visa, kas buvo nutylėta, liko tarp jųdviejų ir, nori nenori, šiuos vyrus susiejo ilgam. Zakas atminė tik tuos laikus, kai tėvas keliaudavo iš vieno susitikimo į kitą, į biurą ir verslo keliones. Kol jam suėjo septyneri, kai juos netikėtai paliko motina ir jie augo be tėvo, nors svajonių namuose buvo daugiau žaislų, prietaisų ir elektronikos, nei bet kuris vaikas galėtų pasvajoti. Negalima kaltinti Kelo dėl to, kad jis nori normalaus gyvenimo.

Galų gale brolis pertraukė tylą.

– Mums reikia sutvarkyti VP .

Zakas įdėmiai pažvelgė į Kelą, kai šis atkimšo butelį alaus ir švystelėjo kamštelį į kriauklę.

– Pas mane tvarka. Pas tave – ne.

– Tu esi Preskotas. Todėl dalis jos priklauso tau.

– Nesiliauji kartoti, lyg man tai ką nors reikštų.

– O turėtų.

– Bet taip nėra. Jau seniai nepriklausau šeimai.

– Ak, dėl Dievo. Ką, po šimts, jis tau padarė, kad tapai tokiu ciniku? Ir atsuki nugarą kiekvienam, kuris... – Kelo akys liepsnojo, jis nutylėjo paskutinius žodžius, įrėmė rankas į klubus ir nusuko akis, pašaipiai prunkštelėdamas.

– O tu jo neklausei? – ramiai paklausė Zakas.

– Jis nekalba. Tu irgi. – Kelas spigino akimis. – Niekas nenori kalbėti.

– Kelai...

Ką jis galėtų pasakyti? Kelui Viktoras yra gelbėtojas, kuris vedė jo motiną ir vargą bei gyvenimo kovą pakeitė į turtus ir privilegijas. Kelas garbino Viktorą, o Viktoras tuo mėgavosi. Zakas labai seniai tūžmingai piktinosi tokiu ryšiu ir dėmesiu, kuris teisėtai turėjo būti skirtas jam. Kelas buvo pasiryžęs iškilti pats – kritiškai mąstantis aštraus proto berniukas, kuris perkūrinėdavo kompiuterius savo malonumui. Žinoma, kaip tik tai ir suvienijo jį su Viktoru. Bet dar buvo ir Zakas – tylesnis mąstytojas, vaizduojamosios dailės ir piešinių gerbėjas. Jis kunkuliavo paauglišku nerimu ir maištavo prieš viską ir visus. Kelas sukūrė tai, kas vadinama Vienu spragtelėjimu – patį geriausią programinės įrangos paketą Australijoje.

Dabar Zakas subrendęs: mąsto kaip suaugęs ir turi ateitį. Ne jo pareiga nuraukti ryšį, kuris sieja Kelą su Viktoru, nesvarbu, kad Viktoras buvo siaubingas tėvas tikram savo sūnui.

– Tai... praeitis, Kelai, – galų gale ištarė Zakas.

– Šūdas. Bet tai tęsiasi iki šiol. – Jis vėl rankomis įsirėmė į klubus, atrodė pasiruošęs iššūkiui. – O prasidėjo tada, kai tu išvykai studijuoti į užsienį.

Prasidėjo daug anksčiau, bet...

– Man buvo aštuoniolika. Beveik prieš dešimt metų.

– Aha.

– Kelai... – Zako balse aiškiai skambėjo įspėjimas. – Nespausk. Tau nepatiks tai, ką išgirsi.

Nelinksmas Kelo juokas apstulbino Zaką.

– Manęs jau nestebina tai, ką daro Viktoras. Jis traukiasi iš įmonės, aukoja labdarai, kalba apie investavimą į smulkųjį verslą. Ir visa tai daro vyras, kuris stengiasi mane apvesdinti, bet nieko nepasakoja apie auglį.

Sukrėstas Zakas žengtelėjo atatupstas.

– Kokį auglį?

– Viktoras galvoje turėjo auglį, – tyliai pasakė Kelas. – Jis vos nenumirė ant operacinio stalo. Kol kas mes nežinome, ar jis susidoros.

Ką jis, po velniais, dabar turėtų daryti? Praeitis ir dabartis ėmė suktis įvairių jausmų sūkuriais ir varžė Zaką.

– Kodėl man niekas nepasakė?

Kelas pašnairavo.

– Ar būtum atsakęs į mano skambutį?

Ar būtų? Kaltės ir abejingumo bei skaudžios tiesos banga skandino Zako sąžinę. Tikriausiai ne.

– Ar jis?..

– Dabar jis jaučiasi gerai, – tvirtai pasakė Kelas. – Bet tu žinai, koks jis. Viktoras manipuliuoja – štai ką jis daro. O tai nereiškia, kad dėl to turėtų kentėti įmonė.

Kurį laiką abu vyrai tylėjo.

– Gerai, – galiausiai pasidavė Kelas, – tu nenori su manimi kalbėtis. Po paskutinių tylos metų, aš tavęs nekaltinu.

– Kelai...

– Ne, aš suprantu. Aš irgi nenorėčiau kalbėti, – pridūrė jis, o lūpos sutrūkčiojo. – Gal galėtume kuriam laikui visa tai pamiršti? Man reikia tavo pagalbos. Gal aš ir nenoriu paties geriausio darbo, bet tai nereiškia, kad norėčiau, jog įmonė subyrėtų.

Viduje vėl sukirbėjo kaltės jausmas.

– Tu tikrai visko atsisakai?

– Gyvenime yra ne tik darbas.

– Jėzau, tik nesakyk to prie Viktoro.

Jie nusijuokė.

– Klausyk, vyruti, – prabilo Zakas, – mudu su Viktoru... – Kelas papurtė galvą, bet Zakas kalbėjo toliau. – Mūsų santykiai komplikuoti ir trikdantys, tu žinai. Aš turėjau pabėgti.

– Ir nė vieno skambučio. Žinau, – pasakė Kelas. – Aš būčiau padaręs tą patį.

– Aha. – Zakas atidarė mini barą ir ištraukęs dar vieną butelį alaus pasiūlė Kelui. – Vadinasi, mes abu esame tikri šikniai? – Jis galva linktelėjo sofos pusėn. – Nori prisėst?

Sekundėlę jo įbrolio veide blykstelėjo atsargumas. Kelas yra ten, kur ir prieš daugelį metų, kai išėjo Zakas. Tai supratęs, jis sukando dantis.

– Jei tik tu nori, – atsakė Kelas.

Zakas pradėjo apgailestauti dėl prarastų metų. Ir viskas dėl jo kaltės: juk jis sunaikino bičiuliškus santykius, todėl Kelas daugiau juo nepasitiki.

Negerai.

– Prašau, – šiurkščiai pasakė jis, – prisėsk.

§

Juodu per daug išgėrė ir ilgai naktinėjo, o kai apie antrą nakties Kelas išvažiavo, apsvaigęs Zakas pagalvojo, kad prišnekėjo šiek tiek per daug.

Alkoholis padarė savo ir išvedė iš pusiausvyros: atsipalaidavo tiek, kad abu atvirai plepėjo apie įmonę, bet asmeniškų temų vengė.

Pasikišęs po galva rankas, Zakas gulėjo lovoje ir tingiai mirkčiojo, žiūrėdamas į puošnias lubų freskas, o alus tebešildė kraują. Kažin prieš ar po penkto butelio ir prisiminimų apie dešimtokę Džuliją Dženkins ir permatomus jos marškinėlius Zakas pasiūlė pasisamdyti naują vadovą ir paversti įmonę vertybinių popierių birža?

Kelas vos neužspringo.

– Pašalietis ir viešieji reikalai? – galiausiai iškošė jis, šluostydamasis nuo smakro alų.

– Taip.

– Viktoras niekada nesutiktų.

Zakas gūžtelėjo pečiais.

– Vadinasi, turite problemą.

Juodu sėdėjo tylėdami, kol suskambėjo Kelo telefonas. Iš to, koks švelnus buvo jo balsas ir kaip atsipalaidavo jo veidas – kol jis nusisuko, – Zakas suprato, kas skambina. Eiva, Kelo sužadėtinė. Tą akimirką Zakas kažkodėl prisiminė Emilę. Dailiąją, patraukliąją Emilę.

Atsidūsėjęs jis atsigulė ant šono, pakumščiavo pagalvę ir įsmeigė akis į šešėlius, kuriuos matė pro pravertas miegamojo duris.

Emilė dabar tikriausiai miega gretimame kambaryje.

Emilė, kuri saldžiai jį bučiavo, ir jis sustandėjo, vos pagalvojus apie ją.

Kažin, ji miega kairėje ar dešinėje lovos pusėje? Ant nugaros ar ant pilvo?

Kuo apsirengusi?

Stop.

Bet kūnas neklausė, jo vyriškumas lėtai pakilo, kai šmėkštelėjo daugybė vaizdinių. Emilė su siaura liemenėle ir kelnaitėmis. Emilė su aukštakulniais ir juodomis prisegamomis kojinėmis. Emilė su jo trumpikėmis...

Suniurnėjęs Zakas nusiklojo ir išsirito iš lovos. Laikas viską sudėlioti į vietas. Jis buvo kantrus, galėtų palūkėti ir dar šiek tiek.