Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

– Tu juokauji.

– Ne.

Emilė kalbėjo rimtai, o tai, kad buvo dar ir susiraukusi, tik patvirtino tiesą. Bet kai Zakas žiojosi, kažkas paplekšnojo jam per petį.

– Zakai, kaip sekėsi Sidnėjuje?

Kai atsisuko į Džo Votsą, vyriausiąjį Valhalos inžinierių, Zakas atrodė abejingas.

Emilė tylėdama stovėjo šalia, kol juodu plepėjo: ji kone jautė Zako ranką, jo petį ir žinojo, kad jis bet kurią akimirką gali ją paliesti, bet buvo tikra, kad to nedarys. Juk jie dirba, todėl ji privalo nubrėžti ribą. Be to...

Emilė apsidairė, akimis susirado pažįstamą aptemptą kombinezoną vilkinčią merginą – vyrų ratelyje ji buvo dėmesio centre. Trumpas Heilės pasirodymas tik dar labiau įtikino, kad reikia nustatyti ribas. Milijonieriaus dukra nemėgsta dėl ko nors varžytis. Vienu pokalbiu su tėvu ji gali apkartinti visą gyvenimą.

Taip, Emilė puikiai suprato, nes matė, kaip Heilė ne kartą akimis rijo nieko neįtariantį Zaką. Tėvelio dukrelė yra svarbiausia, kad ir kokie profesionalūs verslo santykiai sietų Zaką su Džošu.

Emilė skubiai atsiprašė ir pasuko į tualetą.

Aštuntas skyrius

Namo jie važiavo tuo pat keliu, kuriuo atvažiavo, rami muzika praskaidrino nemalonią tylą.

Zakas jautė, kaip ji pasikeitė po pirmo jų bučinio. Regis, jis privertė ją nervintis. Emilė dvejojo. Ir buvo visai kitokia nei jis pažinojo.

Jis jautė keistą pasitenkinimą dėl to, kad gali pakedenti jai plunksneles, dėl to, kad ją taip jaudina.

Jis vogčiomis dirstelėjo į Emilę; ji žiūrėjo pro langą. Prasisegė marškinėlius, iš po kurių matyti dailūs raktikauliai ir švelni bei nepaprastai gundanti oda. Dar ji kažką padarė savo plaukams. Paleido juos taip, kad plonos sruogelės krito ant skruostikaulių ir pabrėžė sodrias angeliškas lūpas.

– Daugybė žmonių domisi Pagrindiniu tašku, – netikėtai pasakė ji.

Zakas jau žiojosi sakyti komplimentą, bet nutylėjo. Ji vis dar nusiteikusi dirbti. O jis tebėra jos šefas.

Prakeikimas . Zakas linktelėjo.

– Kaip sekasi įgyvendinti planus?

– Jau kalbėjausi su Mišele iš Publicity. – Ji sukryžiavo kojas ir įdėmiai žiūrėjo priešais, į tamsią naktį. – Jeigu pagrindinius darbus atliksime iki lapkričio pabaigos, galėsime panaudoti pastatą per pristatymą gruodį. Mes jau išreklamavome pusę apartamentų. Vadinasi, dar liko dešimt ir penki laisvi biurai, – kalbėjo Emilė, kai jie nusuko nuo Ramiojo vandenyno greitkelio į Diuringano gatvę. – Tikiuosi, kad per kitas dvi savaites viskas bus užimta.

– O kaip atidarymas?

– Rytoj paskutinis aptarimas.

Zakas apdovanojo ją šypsena.

– Puiku.

– Ir... – Emilė nutilo, kai automobilis pasuko ir dešinėje paliko Karambino banglenčių klubą. – Laukiu skambučio iš Kvinslando universiteto, sužinosiu, ar galiu studijas pradėti nuo antro semestro. Balandį.

– Ir jie tave priims?

– Priklauso nuo aplinkybių. Ir sudariau planą, kaip grąžinsiu tau pinigus.

– Gali neskubėti. – Zakas žvilgtelėjo į ją, bet negalėjo suprasti, ką ji mąsto iš tikrųjų.

– Aš nemėgstu būti skolinga.

Galiausiai jie pasiekė gatvę, kur gyvena Emilė, ir jis švelniai sustabdė automobilį prie šaligatvio. Kai išjungė variklį, duslus Porsche nutilo, ir stojo nejauki tyla.

Menulis slėpėsi po tamsiais debesimis, Emilės veidas buvo ne tik sunkiai įžiūrimas, bet ir neįskaitomas. O Zakas tikrai labai norėjo sužinoti, ką ji galvoja.

Jis pravėrė dureles, ir užsidegė salono lempelė. Paskui lėtai pasisuko, ir jai neliko kito pasirinkimo, tik pažvelgti į jį.

Pusę Emilės veido dengė šešėlis, kitą pusę apšvietė lemputė. Pats geriausias pavyzdys žmogaus, kuris kruopščiai saugo savo paslaptis.

Ji visai nepanaši į moteris, su kuriomis jis susitikinėjo; ji augo ne turtų apsuptyje ir nebendravo su visuomenės elitu. Bet ji moka susitvarkyti su bet kokia jo paskirta užduotimi, pradedant tarybos susirinkimais, klientų vakarėliais ir baigiant įkyriomis buvusiomis merginomis. Kažin kodėl jis staiga panoro ją apsaugoti?

– Emile.

Zakas ignoravo tai, kad ji sumurmėjo iš išgąsčio, ir ėmė sukti tarp pirštų jos plaukų sruogą, juto šilkinį švelnumą, paskui atsargiai užkišo juos Emilei už ausies.

– Ką?

Jis dvejojo, liežuvis keistai pynėsi.

Pripažink. Tave sugadino tos moterys – įžūlios, pasitikinčios savimi – jos žinojo, ko nori, prieidavo ir tiesiai pasakydavo.

Ne, ne sugadino, o pribaigė nuoboduliu. Netgi pavertė ciniku.

Jau seniai jam reikėjo dėti pastangų, kad sugundytų moterį.

Zakas sustingo. O kol jis sėdėjo, stengdamasis sukurpti mandagų prisipažinimą, Emilė mirkčiodama šiek tiek prasižiojo. Dar šviesoje jis pastebėjo, kaip ji kyštelėjo liežuvį po apatine lūpa.

Giliai sudejavęs jis apsivijo rankomis jos kaklą, rankomis suėmė galvą ir į plaukus panėrė pirštus.

Tada prisitraukė ir pabučiavo.

Bučinys buvo toks pat saldus ir aistringas kaip anksčiau. Papūstos jos lūpos buvo švelnios ir minkštos. O kvapas... Dvelkė gaivumu ir tyrumu. Ir šiltas Emilės alsavimas... Iš pradžių ji aiktelėjo, paskui buvo girdėti vis ilgesni pasitenkinimo kupini murmesiai.

Zakas suvirpėjo, susijaudino nuo vieno nekalto bučinio.

Jis tyrinėjo jos burną, ragavo linkius, raukšleles, šiltas jos liežuvis iš pradžių nedrąsiai traukėsi, bet pamažu pradėjo judėti ir susipynė su jo, ir Zako kraujas ėmė pulsuoti, o alsavimas virto trūksmingu dūsavimu.

Jis sudejavo. Palauk . Juk Emilės pirštai šiaušia plaukus jam ant kaklo, vos juntami prisilietimai tik dar labiau kaitina.

Jis privalo sustoti, kol dar valdosi.

Jis prisivertė atsitraukti ir apgailestaudamas atsiduso. Emilė susiraukė ir atsimerkė.

Zakas pajuto spaudimą kirkšnyse. Mėlynos Emilės akys aptemo ir pagilėjo nuo geidulio, drėgnos lūpos paraudo nuo bučinių. Jis girdėjo, kad atsitraukusi ji greitai alsuoja. O gal jis?

– Rytoj vakare, – išspaudė jis. Zakas žinojo, kad jo balsas – duslus, žinojo, kad be vargo galėtų paturėti ją čia pat. – Pas mane.

Kai Emilė nusukusi akis linktelėjo, šviesoje dar spėjo pastebėti, kaip ji nuraudo. Rytoj vakare. Jo kūną jau dabar užliejo jaudulys, kai lydėdamas Emilę, galvojo apie rytojų.

– Ačiū, kad pavėžėjai.

– Man malonu... – Jis nutęsė antrą žodį, sukryžiavo rankas ir nugara atsirėmė į automobilį, jautėsi keistai pamalonintas Emilės sutrikimo.

Ji pasisuko ir neatsigręždama patraukė prie laiptų. Zakas akimis rijo lengvai siūbuojančius klubus ir užpakaliuką, kai ji lipo aukštyn. Stabtelėjusi prie durų Emilė pagaliau atsigręžė ir linktelėjo jam, paskui atsirakino duris ir įėjo.

Kai Zakas įsėdo į automobilį, Emilės svetainėje įsižiebė šviesos – malonus švytėjimas sušildė tamsą, kai jis įjungė variklį.

Zakas nenoromis pajudėjo, važiavo atgal pro Banglenčių klubą, nors aistringai troško, kad greičiau prabėgtų dvidešimt keturios valandos.

§

Saulė buvo vos pakilusi virš horizonto, kai Emilė apsiavė sportinius batelius ir pasirąžiusi prieangyje patraukė į paplūdimį.

Bėgiojimas yra nemalonus prakaito liejimas, po kurio skauda raumenis. Ji negalėjo jo pakęsti, kol sukardavo pusę atstumo, ir džiūgaudavo parbėgusi. Bet pabėgiojusi Emilė jausdavosi puikiai, be to, šis sportas buvo nemokamas, o paplūdimys – prie pat namų. Į ausis įsikišusi ausines, galėjo dėl nieko nesukti galvos. Keliskart linktelėjo nuolatiniams bėgiotojams, nusišypsojo turistams iš Japonijos, kurie niekada nebuvo matę Auksinės pakrantės. Ir klausydamasi pašėlusio Nirvanos ritmo išmesdavo viską iš galvos ir risnodavo pietų kryptimi, švariu Karambino paplūdimiu.