Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

Bet dabar padėtų tik šaltas dušas.

Septintas skyrius

Rytinis devintos valandos skrydis buvo atidėtas valandai. Emilė visada kvatodama šaipydavosi dėl to, kad Andželina tiki pranašiškais ženklais, bet dabar, Sidnėjaus Virgin Blue oro linijų laukiamajame, sėdėdama šalia Zako, Emilė nesijautė patenkinta.

Dar daugiau laiko šalia jo, dar ilgiau turės jaustis nejaukiai ir droviai.

Daugiau laiko apgalvoti savo sprendimą...

Kai jie važiavo į oro uostą, Emilė begėdiškai maigė savo telefoną, kad išvengtų Zako. Kalbėjosi su Valhalos darbuotojais apie Pagrindinio taško projektą, rašė žinutes tiems, kuriems nepavyko prisiskambinti... ir, taip, keliskart tik apsimetė rašanti.

Nuovargis lipino akis, kai ji spoksojo į telefoną ir penktą kartą skaitė tą patį laišką. Naktį praleido pačioje dieviškiausioje lovoje pasaulyje, bet negalėjo išsimiegoti. Jos mintys erzino ją įvairiais Zako vaizdiniais: jis šalia jos, liečiantis ją, bučiuojantis, mylintis.

Emilė susiraukė ir paėmė kapučino puodelį, gurkštelėjo ir žvilgtelėjo į Zaką, kuris kaip tik sėdėjo priešais.

– Po praėjusio vakaro Kelas liovėsi, – staiga pasakė Zakas.

Emilė pakėlė akis.

– Tikrai?

Abu kiek patylėjo.

– Pasiūliau pakeisti įmonę ir priimti naują vadovą. Kelas mano minties neatmetė.

– Kaip gerai.

– Jei įtikins Viktorą.

– O vestuvės? Tu tą savaitgalį būsi laisvas, – priminė Emilė.

– Nesu tikras. Yra daugybė... – Jis sudvejojo, tarsi ieškotų tinkamo žodžio, – ...reikalų.

Emilė linktelėjo.

– Kartais geriau pasistūmėti į priekį, negu žengti atgal.

– Taigi.

Jis nužvelgė ją, tyrinėjo veidą (bet jis buvo neperprantamas), nusiteikimą (nusiteikusi profesionaliai, bet laikosi atstumo), drabužius (hm...). Tamsiai pilkas švarkelis, ilgas sijonas, paprasti balti marškinėliai ir patogūs bateliai žemais kulniukais.

Pilka. Paprasta. Patogu. Štai ką jis mato, visi mato tą patį. Iki pirmo bučinio jai tokia apranga tiko. Negi galėjo būti kitaip? Emilė kruopščiai slėpė išorę.

Bet dabar... Jis aiškiai pastebėjo tai, kas atkreipė dėmesį.

Emilę užvaldė vos juntamas pasitenkinimas, bet kaip tik tada pranešė apie jų skrydį, ir akimirkos žavesys išsisklaidė.

§

Praėjo dvidešimt minučių – nepakeliamai ilgas laiko tarpas, kai kybai ant bedugnės krašto. Jie tylėdami įlipo į lėktuvą, o Zaką užvaldžiusi įtampa praėjo, kai lėktuvas pakilo.

Staigus slėgio pokytis ir spaudimas skrandyje galiausiai atslūgo. Bet Emilė vis tiek buvo įsitempusi, ji jautė šalia sėdintį vyrą, neva skaitantį rytinį laikraštį. Įtampą kėlė praėjusi naktis ir pakibusi dilema.

Kaip ji gali susikaupti ir dirbti, kai tetrokšta pamatyti Zaką nuogą?

Jis pervertė puslapį ir Emilė pašoko, tyliai šnopuodama nusikeikė.

Jis sėdi pernelyg arti ir puikiai tai žino. Negi galėtų būti kitaip po visko, ką jie patyrė?

Emilė perkėlė koją, pasisuko į tarpą ir nusisuko nuo Zako.

Verslo klasė, o vietos vis tiek neužtenka. Ji atsiduso ir perlenkė visų išgirtą paskalų laikraštį, spoksojo į sensacingas antraštes, bet jų nematė, paskui sukišo laikraštį į sėdynės kišenėlę.

Stiuardesė vaikštinėjo ir siūlė kavos, kurią Zakas paėmė šypsodamas. Perėmęs puodelį pakėlė taip, kad jis atsidūrė prie pat Emilės krūtinės.

Ji sėdėjo sulaikiusi kvapą, širdis pradėjo daužytis, pirštai sustingo ant ranktūrio. Zakas įstatė puodelį į laikiklį, kuris buvo tarp jų, ir ranka netyčia brūkštelėjo jai per ranką.

Emilė sumirksėjo ir nusuko akis.

Jo veide blykstelėjo šypsena... Ak, kokios jo lūpos. Sukurtos bučiniui, švelnios, ir balti dantys, ir... Kilstelėjusi antakį, ji vos nesudejavo. Tada Zakas palinko ir šiltus pirštus švelniai nuleido jai ant rankos, o Emilė iš nuostabos vos įstengė dusliai suvapėti:

– Zakai...

– Emile.

– Tu... – Ji vogčiomis žvilgčiojo per petį. – Tu laikai mano ranką.

– Taip, aš.

Jis perkėlė koją ir atsitrenkė į Emilę. Ji vos nepašoko nuo sėdynės.

– Dabar tu...

– Liečiu tavo koją. Žinau. Ir dar žinai ką? – Jis sąmoksliškai palenkė galvą, kviesdamas pirštu. Pajutusi gumulą gerklėje, Emilė pasilenkė. Šiltas jo alsavimas glostė jai skruostą, o pilve sukilo jaudulys. – Manau, kad turiu tave pabučiuoti.

Ją sukrėtė ryžtingas prisipažinimas, ji įsmeigė akis į jo lūpas, kurios vis artėjo.

– Tu negali... – Ji vos neužspringo.

– Galiu. – Jis gundančiai nusišypsojo. – Ir pabučiuosiu.

– Bet...

Kai jo lūpos palytėjo jai skruostą ir nutvilkė odą, Emilė įstengė tik giliai atsidusti. Jis išbučiavo jai skruostą – tyrais prisilietimais nukeliavo prie ausies lezgelio. Šiltas kvėpavimas siuntė liepsnojančio karščio bangas į jos kūną, leidosi į pilvą, pasiekė šlaunis ir kojų pirštus.

– Kas nors gali pamatyti... – nevilties kupinu balsu sušnabždėjo Emilė.

– Taip. – Jis dantimis krimsčiojo jai ausį, ir teko prikąsti lūpą, kad sulaikytų aimaną.

– Mes... Mes čia negalime to daryti.

Jo lūpos vos lytėjo jautrų lopinėlį tarp ausies ir kaklo.

– Tai pasakyk, kur ir kada.

Ak. Emilė sušvokštė, nes stengėsi neišsiduoti, apie ką svajojo pastaraisiais mėnesiais. Dabar, susidūrusi su neabejotinu Zako susidomėjimu, ji suprato, kad jos svajonės atrodo... tolimos ir šaltos. Susijusios su verslu.

Jos tylėjimą Zakas palaikė dvejonėmis, nes subtiliai pasiūlė:

– Šįvakar?

Šįvakar? Emilė stipriai užsimerkė, nes švelnios jo lūpos, palikdamos jausmingą šilto kvėpavimo pėdsaką, sugrįžo prie jos skruosto.

– Tu... šįvakar turi sutvarkyti reikalus su Džošu Keransu.

Jis stabtelėjo, suirzęs suraukė antakius – Emilė tai pastebėjo, nes atsimerkė. Bet jo ranka vis dar tebelaikė josios ir skleidė jaudinantį virpulį iki pat kaulų.

– Taip. Susitiksiu su klientu jo namuose, pajūryje. Tu irgi turi ten būti.

– Kodėl? – Emilė net atsilošė, karštis atslūgo.

– Nes jis yra klientas ir mane pakvietė. O aš kviečiu tave.

Ji papurtė galvą.

– Tai ne... Ne.

– Tai yra darbas, Emile, ne šiaip koks susibūrimas. Ten bus Džeisonas, Mičas ir Džunė. – Zakas išvardijo kelis pagrindinius darbuotojus iš Valhalos. – Tu esi susijusi su Pagrindinio taško projektu ir žmonės turi žinoti, kad esi ne tik mano padėjėja. Aš dalyvausiu, tu – taip pat. – Zakas nusišypsojo. – Būtina bendrauti. Bet aš tau pažadu... – Jis vyptelėjo. – ...rytoj vakare viską sutvarkysiu.

Kimus Zako murmėjimas, kupinas geidulingų vilionių, erzino Emilę. Oras tarp jų pavojingai spirgėjo, jaudino ir įsliuogė į jos skrandį. Emilė buvo priversta nuryti seiles, bet negalėjo atplėšti žvilgsnio nuo tamsių, aistringų ir gilių akių, kurios kone sakė: Noriu tave pamylėti ir žinau, kad tau patiks.

– Mūsų bendravimas turi likti už biuro ribų, – galiausiai išpoškino ji.

Iš jo veido buvo aiškiai matyti, kad jis nesitikėjo, jog ji taip pasakys.

Zakas išsišiepė.

– Galvoju apie seksą ant darbo stalo.

– Zakai, paklausyk. – Ji žvelgė rūsčiai. – Jie tavęs neapkalbinės. Tu – šefas... Tau etiketės neklijuos.

Jis prisimerkė.

– Kodėl tavo žodžiai skamba taip, lyg...

– Nesvarbu, kaip jie skamba. Negali būti jokių slaptų susižvalgymų, jokių spontaniškų pastabų ar prisilietimų. Dieną mes esame profesionalai.