Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

Jis ilgai tylėjo, Emilei net pradėjo suktis galva, nes ji sėdėjo sulaikiusi kvapą.

Galų gale jis linktelėjo ir pasakė:

– Šiandien aštuntą atvažiuosiu tavęs paimti. – Tada ramiai paėmė kitą laikraštį, atsivertė ir pradėjo skaityti.

Emilė nieko nereginčiomis akimis įsistebeilijo į apstatytą stalą, o jaudulys pervėrė it kulka. Kaip, po perkūnais, ji ištvers pirmadienį? Viena visą naktį. Kaip negalvos apie artėjantį vakarą?

§

Na, bent jau jos sijonas, – liūdnai pagalvojo Zakas, – nesiekia kelių, ir tai yra vienintelė jos nuolaida. Bet vis tiek juodas. Ir dar tas kampuotas švarkas. Be to, ji avi siaubingai griozdiškus aukštakulnius.

Jis sakė , kad tai darbo vakarienė. Todėl dvidešimt minučių, kol važiavo iki prabangių Keranso apartamentų Brodbiče, Zakas tylėjo, vienintelis garsas sklido iš įjungto jo iPod grotuvo.

Bet įsukęs į akligatvį, išjungęs variklį ir pamatęs, kaip susiraukusi Emilė apžiūrinėja vakarėlio dalyvius, Zakas stabtelėjo.

– Pasiruošusi?

Ji per ilgai uždelsė, nelinktelėjo. Jos dvejonė Zakui leido suprasti tai, ko Emilė negalėtų pasakyti garsiai.

– Naktis šilta. Gal nori palikti švarką? – nerūpestingai pasiūlė jis.

Emilė pažvelgė taip, tartum suprastų, ko jis tikisi, bet vis dėlto atsisegė švarką ir nusivilko.

Rožiniai šilkiniai marškinėliai trumpomis rankovėmis tviskėjo nuo gatvės šviesų, atidengdami įdegusias rankas, kurias Zakas pastebėjo, kai Emilė atidarė dureles ir išlipo.

Kai jis apėjo automobilį, ji susinervinusi lygino sijoną, aptempiantį jos klubus ir paryškinantį laibą liemenį.

Mėlynos akys iš po akinių spinduliavo nepasitenkinimą. Bet jose buvo matyti ir truputis baimės. Nežinomybės baimė. Baimė būti nuteistai.

Zakas žinojo, koks tai jausmas, nors nuo tada nutekėjo daug vandens.

Jis apsidairė. Jie buvo dviese, tik gatvės šviestuvai stovėjo lyg liudytojai. Negalėdamas susilaikyti, kilstelėjo ranką jai prie veido, bet stabtelėjo, nes Emilė staigiai atšoko ir suraukė antakius.

– Emile.

Ji nenoromis pakėlė akis, bet išraiška buvo neįskaitoma.

Tada trinktelėjo automobilio durelės, ir kerai išsisklaidė. Emilė žengtelėjo atatupsta.

– Mes turime eiti.

Zakas dar norėjo kažką pasakyti, tik nesumojo ką. Kad pirmą kartą gyvenime panoro atsisakyti darbo ir visą vakarą bučiuoti ją, visut visutėlę? Bet iš to nieko gero nebus.

Neskubėk, vaikine. Juk nenori jos atbaidyti.

Zakas linktelėjo. Jis stengėsi numaldyti vis didėjantį geidulį.

– Eime.

§

Prabangus dviaukštis pastatas su tuzinu miegamųjų buvo tikras Valhalos pasididžiavimas. Zako štrichai – dideli langai su sudėtingais inicialais pažymėtais rėmais ir sieninėmis žvakidėmis, pagražinančiomis vaizdą – atspindėjo brangių Brodbičo Waters apartamentų didybę. Be šurmuliuojančių žmonių, apsirengusių ryškiai ir išsikvepinusių prabangiais kvepalais, Emilės dėmesį patraukė subtilus lubų apšvietimas, Mocarto muzika ir pribloškianti saulėlydžio juosta, perskyrusi dangų.

Raudonas nakties dangus – jūreivio malonumas prabangus.

Emilė susiraukė prisiminusi vaikystės eilėraštuką, paskui smalsų žvilgsnį nukreipė į susirinkusiuosius.

Vyrai ir moterys sveikinosi vieni su kitais, gurkšnojo šampaną ir gyvai šnekučiavosi. Čia patys turtingiausieji bendrauja rimtai. Bet kaip jie nepastebi didingo mėlyno, raudono ir žydro banglentininkų saulėlydžio?

Emilė žiūrėjo, kaip mažos bangelės atsimuša į prabangią Keranso jachtą, pririštą valčių prieplaukoje, stebėjo žydrą vandenį, kol pajuto, kad kažkas prisiartino. Zakas. Tik jis gali priversti jos kūną virpėti iš įtampos.

Emilė atsigręžė į jį.

– Čia smagu, Zakai. Padarytas dar vienas didelis darbas.

– Ačiū. Šampano? – Jis ištiesė šaltą aprasojusią taurę.

Emilė paėmė ją šypsodama ir gurkštelėjo, kad numalšintų jaudulį.

– Tai...

– Zakai! Čia tu! Hur mår du? [Kaip laikaisi? (Švedų k.)]

Nuostabu. Atsakymas ištirpo kartu su švelnia šypsena, kai saldus balselis nuaidėjo per susirinkusiųjų šurmulį. Aukšta tamsiaplaukė veržėsi pro minią, jai puikiai tiko juodas aptemptas kombinezonas be rankovių. Kaklą puošė dvi sidabrinės grandinėlės, madingi amuletai melodingai skimbčiojo po įspūdingomis krūtimis, kurias atidengė prasegtas užtrauktukas.

Heilė Kerans – kliento dukra. Ir – Emilės pirštai nepastebimai suspaudė taurę – viena iš daugybės Zako buvusių merginų, kurios nenori lengvai išsiskirti.

Kai Zakas atsigręžė pasisveikinti su Heile, Emilė nejaukiai stovėjo, klausydamasi skambaus ir melodingo pokalbio švedų kalba.

Paskui Heilė įsikibo Zakui į parankę ir žvilgtelėjo į Emilę. – Kan du talar Svenska?

Nuo abejingo Emilės žvilgsnio Heilė globėjiškai išsiviepė.

– Tu nekalbi švediškai? Ak, turėtum. Tokia muzikali kalba, o Zakas yra pusiau švedas, todėl man patinka. – Heilė susiraukė, kažką mąstė. – Turėčiau tave pamokyti... Ema, teisingai?

– Emilė, – įsiterpė Zakas.

Emilei neprasprūdo, kad Zakas ryžtingai išsivadavo iš Heilės rankos.

– Oi. – Staiga Heilė prisimerkė. – Zako sargas. Tu atsakinėji į skambučius.

Emilė sumirksėjo iš nuostabos. Nejau ji kalta dėl to, kad Zakas greitai pabėga? Ji sukunkuliavo iš pykčio, bet kaipmat susivaldė.

– Aš Zako padėjėja, – ramiai pasakė ji. – Kaip jis liepia, taip darau.

Heilė pakėlusi antakį nužvelgė ją nuo galvos iki kojų, o Emilė paraudo. Bet, jai nespėjus atsakyti, įsiterpė Zakas.

– Gal žinai, kur tavo tėvas?

– Ten, kur visada. – Heilė linktelėjo į minią. – Prie baro, bičiulių apsuptyje, kalbasi apie verslą. Zakai. – Heilė gundomai perbraukė jam per ranką. – Galėtum man paskambinti. Pasivažinėtume tavo smaskig [Gražučiu. (Švedų k.)] automobiliu.

Heilė pasilenkė ir atkišo skruostą. Iš mandagumo Zakas lenkėsi pakštelėti, bet paskutinę sekundę mergina atkišo lūpas, ir Zakas prigludo prie jų.

– Kada nors vėliau, – sumurkė ji, atsitraukė ir metė į Emilę pergalingą žvilgsnį.

Kai Zakas apkabinęs lydėjo Emilę, jautė, kad jos nugara įtempta.

– Ji mane mokys? – sumurmėjo Emilė.

– Nekreipk į ją dėmesio, – burbtelėjo jis, kai juodu ėjo per kambarį.

– Ak, aš taip ir darau. Verčiau sutikčiau pas ryklį mokytis plaukti.

Zakas nusišypsojo ir trumpai žvilgtelėjo per petį. Heilė nebesišypsojo, stovėjo ten, kur ją paliko, ir vienu dailiu piršteliu barbeno į šampano taurę.

Jis niekada nesuprato moterų. Su Heile buvo smagu mėnesį ar du, ji buvo impulsyvi, nerūpestinga ir graži, kitokia nei jo buvusios merginos. Ji užaugo turtingoje šeimoje, todėl Zako milijono vertas vardas jos nė kiek netrikdė. Bet jos dėmesys pamažu pradėjo erzinti. Kur jis? Su kuo? Kada grįš? Nuo nerūpestingo bendravimo ji perėjo prie rimtų santykių, vis užsimindavo apie susitarimą dėl ilgalaikio bendravimo ir karkartėmis paklausdavo, kada susipažins su jo šeima.

Zakas greitai pasitraukė – kaip olimpinis čempionas.

– Atleisk, – burbtelėjo jis.

– Už ką?

– Kad įvėliau tave į savo reikalus.

Emilė gūžtelėjo pečiais ir ėjo toliau, stengdamasi neatsilikti, kai skynėsi kelią tarp žmonių.

– Būdavo ir blogiau.

– Tikrai?

Ji sustojo, Zakas taip pat.

– Aš atsakinėjau į tau skirtus skambučius. Kiekvieną savaitę susidorodavau su daugybe buvusių merginų skambučių. Jos ant manęs šaukė, įtikinėjo, gąsdino. Kai kurios net maldavo ir raudojo.