Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

Jos balsas skambėjo gražiai – kaip duslus kvėpčiojimas. Zakas nusišypsojo pamatęs ausines ir pagaliau atpažino dainą. Niekada nesirinktų padėjėjos, kuri garbina Lainelą Ričį.

Staiga Emilė pasisuko; užsimerkusi, šypsodama, ji pradėjo šokti.

Gerasis Viešpatie, kokia ji graži. Jos šlaunys siūbavo, pečiai judėjo. Zakas nuslopino dejonę. Ji kaitino jam kraują, gniaužė kvapą. Jis velniškai troško ją paliesti, pabučiuoti, ragauti. Pavojingas noras.

Alus ištiško per bokalo kraštą, ir Zakas pašoko, garsiai dunkstelėjo.

Bet Emilė šoko toliau, veide švietė plati šypsena, lūpos atkartojo žodžius, o Zako akyse vaizdas ėmė lietis.

Tada suskambėjo jo telefonas.

Jis čiupo jį nuo staliuko, dusdamas spustelėjo išjungimo mygtuką. Per vėlu.

Emilė išsitraukė ausines, išplėtusi akis spigino į tamsą, kol galiausiai sužiuro į jį.

– Zakai?

Įkliuvo. Jis atsiduso.

– Ką?

– Ar tu... – Jos drovumas buvo toks mielas, kad jis negalėjo nesišypsoti. – ...mane stebėjai?

– Aha.

– Ak... – Emilė sugniaužė ir atgniaužė kumščius, o supratusi, ką daro, delnais perbraukė savo šlaunis.

– Dancing on the Ceiling? – paerzino Zakas. – Mėgsti devintojo dešimtmečio muziką?

Jis tikėjosi, kad ji sutriks ir susigės. Bet Emilė nustebino – ji iškėlė smakrą ir linktelėjo.

– Įvairią. Lainelą Ričį, Maiklą Džeksoną, Duran Duran . Kelias Princo dainas. Daina Baby I'm a Star puikiai tinka bėgioti.

– Tu bėgioji? – Jis bandė liautis spoksoti į jos kojas. Nesisekė.

– Dažniausiai rytais.

Zakas pasimuistė kėdėje ir alkūnę įrėmė į kelį.

– Turiu pripažinti, kad esu komercinio roko gerbėjas.

– Oi, tu nežinai, ką prarandi. – Emilė delne spaudė iPod , ausinių laidelius apsuko apie riešą. – Viena mano užduočių per dvylika metų buvo devintojo dešimtmečio muzikos svarbą palyginti su politine ir socialine bei ekonomine šiandiena.

Ak, kokia ji paprasta .

– Oho, nieko sau...

Ji tyliai sukikeno.

– Iššūkis? Žinau, kad mano muzikos mokytoja turėjo retro gyslelę. – Emilė išdykėliškai prisimerkė. – Ji mane įvertino puikiai.

– Gabi.

Juodu šypsojosi vienas kitam, kol vėl suskambėjo Zako telefonas.

– Aš... – Emilė linktelėjo galvą į savo kambarį. – Turiu eiti ir palįsti po dušu. O tau vertėtų atsiliepti.

Zakas išjungė telefoną ir tebestovėjo, įsmeigęs į ją akis.

– Palauks.

Jis žengė per balkoną. Iš tolo matė, kad jos akyse spindi atsargumas ir primena jam vieną dieną, kai jis gyveno Švedijoje. Prie jo buto daugiabutyje netikėtai atsirado katytė: ji buvo atsargi su nepažįstamaisiais. Bet migdolų spalvos akyse spindėjo kone širdį draskantis meilės troškimas.

Jis pamažu ją prisijaukino – pasitelkęs kantrybę ir duodamas jai šiek tiek laisvės, viliojo įvairiu maistu.

– Eikš čia.

– Kodėl? – spygtelėjo Emilė.

Jis nusišypsojo dar plačiau. Mes abu jaučiamės taip pat, mieloji.

– Kad galėčiau tave pabučiuoti.

– Aaa....

Jis nekantriai perlipo per vazonus ir pripuolė prie Emilės.

Ji trūksmingai alsavo – buvo baisu uždusti, nes Zakas stovėjo visai arti, pasiruošęs ir sustandėjęs.

Šokiruota Emilė nejučia atsitraukė. Bet jo ranka apsivijo jos liemenį, ir ją užliejo karštis. Jai atrodė, kad tirpsta jame – valdingame, šešių pėdų ir dviejų colių aukščio tvirtų raumenų ir įkaitusios odos kalne. Jo raumenis Emilė norėjo ne tik liesti, bet ir pamaigyti, troško lyžtelėti jo odos. Geidė jo kūno ir troško, kad jis priklausytų jai taip pat, kaip ir ji priklausytų jam.

Bet tikrovė nepaprastai baugino. Ji išrietė nugarą, suspaudė jo rankas: atrodė, kad Emilė persigalvojo ir nusprendė jį sulaikyti.

Kokia kvailystė. Emilė nė neketino jo stabdyti.

Tada jo lūpos palytėjo jos kaklą, pajuto įsismarkavusį pulsą ir kai užplūdo geismas, išgaravo visos mintys.

Karštas, susijaudinęs vyras. Stiprus muskuso kvapas. Ją apsivijusios rankos – tvirtos ir globėjiškos. Emilė viską įsiminė, jos kūnas virpėjo nuo malonių prisiminimų.

Nurijusi seiles stipriai užsimerkė, kai Zako lūpos sėjo bučinius ant jos kaklo.

Taip. O taip. Emilė pasidavė jo lūpų vilionėms, jo delnai palietė jos skruostus.

Prakaito lašeliai kaupėsi tarp menčių, kūnas bemaž dainavo iš džiaugsmo, o jo lūpos glostė, glamonėjo, erzino josios lūpas, kol ryžtingai prasiskverbė. Vos girdimas meilus Zako murmėjimas teikė Emilei pasitenkinimo ir ji palinko, troško pajusti jį.

Netikėtas geismas lyg žaibas tvilkė kraujagysles, Zako vyriškasis pasididžiavimas dar labiau padidėjo, ir jam net kvapą gniaužė. Putlios Emilės krūtys prisispaudė prie jo krūtinės ir aistringai erzino. Zakui raibo akys, kai jis bučiavo Emilę, glostė jos rankas, liemenį ir godžiai suspaudė užpakaliuką. Ji sudejavo, nors jo lūpos buvo užspaudusios burną, ir aiktelėjo, kai Zakas paskubomis ją prisitraukė.

– Jauti? – sukuždėjo tebebučiuodamas.

Ji dusliai patvirtino – pusiau atodūsiu, pusiau inkštimu, kuris dar labiau kaitino Zako kraują.

Jis lėtai atsitraukė, įsmeigė akis į vangias nuo geismo apsiblaususias akis ir išbučiuotas angeliškas lūpas. Įsivaizdavo ją be drabužių, tokiu pat žvilgsniu, kuris įplieskė geidulingą karštį tarpkojyje.

Sunkiai nurijęs seiles, Zakas džeržgiančiu balsu paprašė:

– Emile, pažiūrėk į mane.

Ji sumirksėjo, trūksmingai alsavo, bet nenoriai nukreipė į jį akis. Plačiose tankių blakstienų apsuptose mėlynose akyse spinduliavo pažeidžiamumas ir nepasitikėjimas, ir Zakas pajuto švelnumą.

– Jauti, koks aš standus, bet negali pakelti į mane akių?

Ji kilstelėjo lūpų kamputį, šyptelėjo, ir dar labiau jį sujaudino.

– Zakai, – atsiduso Emilė, rankomis stipriau suspaudė jo bicepsą, – man reikia...

Jis prispaudė pirštą prie jos lūpų.

– Tik vieną bučinį. Ir galėsi eiti.

Ji prisimerkė ir atsiduso, šiltas alsavimas glostė Zako odą, kurstė liepsnas kirkšnyse. Kai jos ranka nuslinko jam per ranką, Zakui pašiurpo oda.

– Gerai.

Pergalės bangą pakeitė aistra, ir jis vėl prigludo prie jos lūpų, o varpą prispaudė prie dailių jos apvalumų.

Jie bučiavosi ilgai, kol jis pajuto, kad Emilė traukiasi. Jis norėjo priešintis, kirkšnyse nepakenčiamai tvinksėjo, bet jis paleido ją, jo pirštai laisvai nusileido jos ranka, kai Emilė nusigręžė.

Ir neatsisuko. Jei būtų atsisukusi, būtų pamačiusi jo veide degantį geismą, kuris pulsavo kiekviename raumenėlyje. Kai jos durys užsivėrė, Zakas išsiplūdo ir čiupęs tuščią bokalą lyg viesulas puolė į savo kambarį.

Ir tada suprato, kad kažkas stovi prie durų. Iš energingo beldimo buvo galima spręsti, kad juodu su Emile ilgokai užtruko.

Zakas tyliai priėjo prie durų ir suėmė rankeną.

– Zakai, čia Kelas.

Jo ranka sustingo, kai žvilgtelėjo pro durų akutę.

– Ko tu nori?

– Žinai, kad Viktoras sirgo, – išgirdo prislopintą atsakymą.

– Ką?

Kelas kiek patylėjo.

– Tu neatsakinėji į mano žinutes. Gal galime pasikalbėti ne pro uždaras duris?

Nusikeikęs Zakas atlapojo duris.

Kelas taikiai ištiesė delną.

– Atėjau čia ne kariauti.

– O ko?

– Paliaubų. Sugrąžinti taiką. Kad ir ko prireiktų.

Zakas panėrė pirštus į plaukus: sukirbėjo kaltė, pyktis ir menkutė viltis – jo galvoje siautėjo chaosas.

– Tai ar galiu užeiti? – po akimirkos paklausė Kelas.