Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

– Kurių galų...

– Beveik dvejus metus, tiesa?

– Taip.

– Ar per visą tą laikotarpį leidau tau bent kartą galvoti, kad aš tave šantažuoju ar darau ką nors panašaus?

Emilė sustingo, blakstienos plazdėjo nuo augančio Zako susierzinimo.

– Nenorėjau tavęs įžeisti.

– Deja.

– Paklausyk, Zakai. – Ji atsikvėpė ir pasilenkė. – Iš to nieko gero nebus. Vertinu tavo kvietimą, bet...

Jo žvilgsnis buvo rūstus.

– Tu vertini mano kvietimą?

– Norėjau pasakyti, kad aš, žinoma, pamaloninta...

– Tikrai.

– Tikrų tikriausiai. Bet kuri moteris susijaudintų, jeigu tu ją pakviestum.

– Tik ne tu.

Emilė papurtė galvą.

– Aš ne tavo skonio.

Zakas palinko, Emilė atsitraukė.

– O koks mano skonis?

– Ak, aukšta ilgakojė gražuolė. Turtinga. Tinka visos tavo buvusios merginos. – Ji trumpam nutilo. – Triša Satler – taip pat.

Emilė atidžiai stebėjo susiraukusį Zaką: gražus, prakaulus, vyriškas – tokį jį matė pro akinius. Jis buvo rimtas, visas kūnas bemaž spinduliavo: susikaupęs ir rimtas, žvelgė į ją. Jo žvilgsnis prikaustė, skrodė kiaurai ir nuginklavo.

Vargeli. Emilės širdis šokinėjo.

– Tu atrodai rimtas .

– Visiškai.

– Ar žinai, kad žmonės lažinasi, gavę algalapius? Kas bus kita tavo meilužė?

Jo ranka pakilo prie sprando ir sušiaušė plaukus.

– Aišku...

– Ir tai tavęs nejaudina?

Zakas gūžtelėjo pečiais.

– Nelabai. Ką nori pasakyti?

Ar ji susijaudinusi? O gal pasibaisėjusi? Šokiruota. Sugundyta. Viskas iš karto. Bet...

– Negerai, – burbtelėjo Emilė.

Zakas atsiduso.

– Ir vėl pinigai?

– Ar jie gali nekelti problemų?

– Gali. Draugas pasielgtų panašiai. O šitai, – jis spragtelėjo pirštais, – yra visai kas kita.

– Suprantu.

Dabar jai iš tikrųjų peršėjo odą. Emilė nusuko akis.

– Ir? Ką tu manai?

– Aš manau... – Manau, kad tu išprotėjęs, nes garsiai apie tai kalbi. Giliai atsidususi ji vėl įsmeigė į jį akis. – Tarnybiniai romanai viską pakeičia, kai viskas ima klostytis prastai, o prastai tikrai bus.

– Kas tave verčia manyti, kad taip bus?

– Nes taip būna visada.

Zakas nutilo ir keistai į ją dėbtelėjo.

– Kalbi iš patirties?

– Ne.

Emilė matė, kad jis, negalėdamas patikėti, kilstelėjo antakį, ir ji sunkiai nurijo gumulą.

Sutrikusi atsilošė. Kad ir kas buvo – velnio nešti ir pamesti tėvai, paršas šefas, begalė nepasisekusių santykių, – ji vis tiek ragais ir nagais laikėsi įsikibusi savo optimizmo ir tikėjimo, kad meilė vis tik yra. Nors jas skiria šešeri metai, Emilė visada buvo stipresnė ir laikė seserį virš vandens, kai jiedvi buvo mažos mergaitės. Ji nenorėjo naudotis savo seksualumu, darydama karjerą. Viską pradėjo iš naujo naujame mieste.

Bet ar pralaimėjimai atėmė iš jos ką nors daugiau nei pinigus, savigarbą ar tikėjimą?

Nejau ji pavirto ciniška kietakakte, negalinčia pakęsti vyrų?

– Aš ne tavo buvęs vyras, Emile.

Ji dar kartą pataisė staltiesę, paskui dar kartą.

– Ne, tu – ne jis.

– Taigi?..

– Tai kas nutiktų, jeigu viskas virstų katastrofa?

Jis susiraukė.

– Mes suaugę. Jeigu įvyks katastrofa, tai savaitėlę praleisime nemaloniai tylėdami ir vėl tapsime darbo kolegomis. Dirbsime savo darbą, grąžinsi man tuos pinigus ir galėsi studijuoti.

Ar jis kalba rimtai?

Staiga Emilė pakilo.

– Turiu... eiti.

Zakas irgi atsistojo.

– Palydėsiu tave iki kambario.

– Nereikia.

– Reikia.

– Ne.

Kol ji spigino jį akimis, Zakas šyptelėjo.

– Netikiu.

– Kuo?

– Kai tu į mane taip žiūri.

– Kaip?

– Tavo žvilgsnis sako: Nesusidėk su manim, vyruti . Emilė susiraukė, o Zakas tyliai sukikeno. – Taip tu žiūri į visus sunkius mūsų klientus. Vadinu jį rotveilerio žvilgsniu , nes niekas pro tave nepraeis, jei neturės rimtos apsaugos.

Šilta jo ranka kaitino Emilę net per švarką, kai Zakas lydėjo ją iš restorano.

– Šaunu. Tai aš tau šuo?

Zako juokas nuskardeno gražioje fojė, atkreipdamas dviejų žmonių dėmesį. Kai juodu sustojo prie lifto nišos, supykusi Emilė iškėlė smakrą.

– Tu taip sakei!

– Sakiau, kad tu žiūri kaip šuo. Didelis skirtumas.

Durys atsivėrė, ir jie įlipo į liftą, paspaudęs mygtuką Zakas įsitaisė kamputyje, rankas užkėlė ant turėklo ir šypsodamas stebeilijo į Emilę. O ji neatitraukė akių nuo besikeičiančių aukštų skaičių.

Kai pakilo į savo aukštą, Emilė greitai išnėrė iš lifto, beprotiškai troško ištrūkti iš juos įkalinusios mažos erdvės.

Kai galiausiai pasiekė kambario duris, švarko kišenėse pradėjo ieškoti rakto kortelės, jautė, kad Zakas kone prigludęs stovi prie peties.

Emilė perbraukė kortele kartą, paskui pabandė dar. Vis tiek žibėjo raudona šviesa.

Tyliai burbtelėjusi pabandė dar kartą.

Vis tiek raudona.

– Pala, leisk man. – Paėmęs kortelę Zakas perbraukė.

Raudona. Pabandė dar kartą.

– Ar negalėtume paprasčiausiai praeiti pro tavo kambarį? – nekantravo Emilė.

– Galėtume, bet...

– Tai taip ir padarykim.

Jis žvilgtelėjo į ją, gūžtelėjo pečiais ir išsitraukė savo kortelę.

Užrakte po pirmo bandymo užsidegė žalia. Taip jai ir reikia. Zakas stumtelėjęs petimi atidarė duris ir ranka prilaikė, kad ji galėtų praeiti pirma.

Ištiesusi nugarą, akis įsmeigusi priešais save, Emilė įžengė į kambarį, ryžtingai perėjo svetainę ir pasuko prie kambarius jungiančių durų ir pabandė jas atidaryti.

– Jos užrakintos. – Ji susiraukė.

– Žinau.

Kaip ji nepagalvojo? Atsigręžusi pamatė Zaką: jis stovėjo sukryžiavęs rankas ir tylėdamas stebėjo ją.

– Kodėl nieko nesakei?

– Bandžiau, bet tu norėjai žūtbūt nuo manęs pabėgti.

Emilė sumirksėjo.

– Aš nebėgau!

– Puiku.

Zakas ištiesė rankas ir, Emilės siaubui, nuėmė jai akinius.

– Ką tu darai?

Ji instinktyviai sugriebė jo ranką, bet prisilietimas netikėtai nudegino. Tiek ir tereikėjo, kad Zakas pasijustų laimėtoju.

Jis apžiūrėjo akinius, pažiūrėjo pro storus stiklus, paskui iš kišenės išsitraukė servetėlę.

– Tu trumparegė.

– Taip.

Emilė susiraukė, kai jis prikišo akinius sau prie lūpų ir papūtė ant vieno stiklo.

Jai atrodė, kad skrandis staiga susitraukė iki aguonos grūdelio.

Zakas pradėjo trinti stiklą, lūpose spindėjo šelmiška šypsenėlė, nes matė, kaip ji šnairuoja.

– Neprivalai... – Emilė nutilo, stovėjo prasižiojusi, kai jis pūtė ant stiklo karštą orą.

Koks jausmas, jei tos lūpos, ta burna, alsuotų prie jos odos?

Emilė suprato, kad jo šypsena išduoda, jog jis žino, ką ji galvoja.

Jos pilve sukirbėjo, rankas ir kojas užliejo šiluma.

– Galėtum jų nenešioti.

– Aš be jų nematau. – Ji mirktelėjo, patvirtindama savo žodžius. – Viskas atrodo miglotai.

Jis priėjo arčiau.

– Taip geriau?

Emilė atsitraukė, beviltiškai stengdamasi ignoruoti karštį, užliejusį kūną.

– Oi... ne...

Jai nespėjus ištarti kito žodžio, Zakas palietė jos sprandą ir prisitraukęs pabučiavo.

Akimirką ji sustingo iš nuostabos, karštis persimetė į krūtinę, sukosi verpetais ir sukėlė malonią viltį.