Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

Jai niekada nenutikdavo tokių dalykų. Niekada.

Vyrai skirti pasismaginti. Be jausmingų įsipareigojimų, be atsakomybės . Regis, taip seniai išsakė Eidžei savo nuomonę – prieš metus, o ne prieš kelias dienas. Emilė būtų galėjusi juoktis iš ironijos, bet jautėsi plėšoma į skutelius.

Ji susiraukė ir stipriai suspaudė sportinio kostiumo džemperį, stebėjo žėrinčią vandens liniją, apšviestus Operos rūmų kampus, išsiskiriančius nakties tamsoje, paskui akys nukrypo į ant stalo gulinčius rašiklius ir užrašų knygelę.

Ji yra didelė mergaitė. Aišku, mintis, kad reikės susidurti su Zaku po šios nakties, ją vertė jaustis nejaukiai, bet juk teko išgyventi ir blogesnių dalykų. O jeigu Zako kvietimas į pasimatymą – vis dar ant jos stalo, logiška, kad reikėtų jį patyrinėti atidžiau.

Nuo penkiolikos ji pati priiminėjo sprendimus, bet pirmiausia rūpestingai apsvarstydavo privalumus ir trūkumus. Ir vieną svarbią išimtį. Emilė spragtelėjo rašiklį, bet vėl nuleido. Džimis. Jis buvo žavus ir pasitikintis, ir toks atkaklus, kad net pribloškė Emilę.

Brangūs batai ir prašmatnus automobilis buvo tik spontaniški pirkiniai. Jai patiko būti Džimio žmona.

Ei, mažute. Pagyvensime šiek tiek prabangiai, ką?

Emilė vyptelėjo. Spontaniškas buvusio vyro užsidegimas dėl daiktų užmigdė jos budrumą, privertė suabejoti dėl to, kokia ji save laikė. Jis bandė pakeisti ją iš pagrindų.

Kažin, kas geriau – užmegzti santykius ir puoselėti keistas meilės viltis ar tikėti, kad bendrauji tik dėl abipusio malonumo?

Paėmusi rašiklį Emilė lapo viduryje nubrėžė liniją, viename stulpelyje parašė privalumai , kitame – trūkumai.

Po kelių minučių ji įdėmiai žiūrėjo į savo sąrašą.

Pirmas privalumas – ji išsiskyrusi. Antras – jai reikia prasiblaškyti, kad atsikratytų Džimio išdavystės šešėlių. Trečias – Zakas – nuostabus meilužis. Ketvirtas – jei viskas žlugtų ir sudegtų, balandį ji išvažiuotų. Tikriausiai.

Pirmas trūkumas – jis yra jos šefas: jeigu žinia pasieks biuro darbuotojus, bus blogiau nei blogai. Kažin, ar ji galėtų dar kartą ištverti stresą, kurį kelia paskalos darbe?

Ne.

Antras... Emilė krimstelėjo rašiklio galiuką. Jis turėjo pulką gražuolių, buvusių merginų, su kuriomis ji negalėtų varžytis.

Atsidususi gurkštelėjo kavos ir trūkumų stulpelyje parašė: Trečias – balandį išvažiuoju , paskui atsilošė kėdėje ir tylėdama kruopščiai peržiūrėjo sąrašus.

Tu nesielgi impulsyviai. Tu – kitokia, nepamiršai?

Ironija skatino vidinę kovą, nes Emilė atminė, kas atsitiko gretimame kambaryje. Buvo gera. Ne, ne gera. Nuostabu. Pritrenkiama.

Kažkurią akimirką ji nugrimzdo. Kadaise norėdavo apsirengti ir išeiti pašokti. Bet dabar tik dirbo. Neturėjo draugų, su kuriais galėtų pasikalbėti, sesuo nesiskaito. Ir aistringas pasimatymas, per kurį atrodytų kaip Panelė Nuostabioji Sekretorė. Gerai. Ji ne tik slepia savo išvaizdą, bet ir puikiai atlieka savo vaidmenį.

Ir čia atsiranda Zakas, ir vilioja išsilaisvinti. Kad ir trumpam.

– Klausyk, tu visai ne taip į viską žiūri, – protino ją Eidžė, kuriai Emilė paskambino po minutėlės. – Liaukis galvojusi apie seksą kaip apie romantišką meilės romaną iš pasakos, kuri baigiasi vestuvėmis.

Emilė susiraukė.

– O kas blogai...

– Jūs patinkate vienas kitam, abu esate vieniši ir nieko neįskaudinsite. Darbe gali tokius santykius laikyti paslaptyje, jei nori, bet jie tik padidina jaudulį. Zakas neieško įsipareigojimų, todėl dabar tau puikiai tinka. Bus smagu. Labai smagu. Tu esi pasiruošusi tokiam bendravimui po... na... po tų nesąmonių, kurias išgyvenome vaikystėje, – taktiškai baigė sesuo.

Ji visada kalbėjo paprastai ir aiškiai, ir žinojo, kaip išdėstyti esmę.

Bet įvairios mintys vis tiek kamavo Emilę, kai ji galiausiai įsirangė į tuščią lovą.

§

Šeštadienis prabėgo susitikimų sūkuryje, tarp kurių buvo įterpti ir pietūs, po kurių Zakas davė Emilei laisvą popietę, kad pats pasimatytų su potencialiu klientu.

Nudžiugusi Emilė užsitempė džinsus, apsiavė batelius ir kelias valandas apsipirkinėjo Pito gatvės parduotuvėlėse, perėjo per Skaigardeną, paskui pasivaikščiojo po karalienės Viktorijos rūmus.

Kai galų gale pasuko namo, nusipirko naujausią Debės Makomber romaną, kvapią žvakę ir drugelį iš Svarovskio kristalų – vis gausėjančiai Andželinos kolekcijai.

Emilė išsikvietė kambarių tarnybą, išpakavo likusius drabužius. Juodu su Zaku rytą praleido su kitais žmonėmis, nebuvo kada apsikeisti nesmagiais žvilgsniais arba apmąstyti, kas vyko praėjusį vakarą. Jeigu apskritai yra apie ką mąstyti. Emilė jį kritiškai stebėjo, bet Zakas atrodė toks pat – profesionaliai vadovavo susitikimams, nei atvirai, nei paslapčia jos nevengė.

Elgėsi taktiškai.

Peržiūrėjusi Pagrindinio taško veiksmų planą, Emilė sušveitė kelių sluoksnių sumuštinį, paskui – gardų pistacijų skonio deginto kremo su riekele skrudinto pyrago. Susigrūdusi paskutinį kąsnį ji pakilo nuo stalo, kad pasirąžytų.

Buvo pusė aštuonių, ir kadangi anksčiau viršvalandžius dirbdavo nesuskaičiuojamą daugybę kartų, kažkas viduje kuždėjo, kad jau vėlu.

Todėl Emilė ryžtingai užvožė nešiojamąjį kompiuterį, paėmė iPod grotuvą ir išėjo į balkoną.

Šypsodama ir giliai bei tolygiai kvėpuodama, atitraukė sunkias užuolaidas, norėdama pažvelgti į įspūdingą uosto saulėlydį. Ji akimirkai stabtelėjo, paskui atidarė duris ir išėjo į lauką.

§

Kraujo raudonumo saulė kabojo už viešbučio, geltonomis ir oranžinėmis šukėmis apipylė Operos rūmus, o Zakas ramiai sėdėjo prieblandos tyloje.

Būdamas paauglys, jis milijoną kartų tyrinėjo spalvas, formą bei šešėlių ir spalvos žaismą nuo Elžbietos įlankos iki savo kambario lango. Nupiešė krūvas pastatų eskizų, vienų ar kelių apartamentų. Kur tie eskizai dabar?

Seniai dingę, – spėjo Zakas, vėl sukryžiavo kojas ant mažo, vidinio kiemo staliuko ir gurkštelėjo alaus. Būdamas aštuoniolikos, jis Australijoje prekiavo su Švedija, atsisakė vietos Sidnėjaus technologijų universitete ir Lundo universitete studijavo architektūrą. Viktoras labai supyko ir nedavė jam nė cento.

Zakas suspaudė bokalą, kai senas kartėlis staiga išskleidė juodus sparnus.

Gal jis ir buvo legendinis verslininkas, bet Zakas pažinojo tikrąjį Viktorą Preskotą. Melagį. Veidmainį. Nepalenkiamą užsispyrėlį, negailestingą kalės...

Nuo vos girdimo garso dešinėje Zako plaukai atsistojo piestu, o kai jis žvilgtelėjo ton pusėn – visas pasaulis akimirkai sustojo.

Eilė terakotos vazonų skyrė sujungtus balkonus, o kadangi šviesa skverbėsi iš jos kambario, už kelių pėdų Zakas aiškiai matė Emilės Žgūrą.

Ji pasilenkė ir sukryžiavusi rankas atsirėmė į turėklus. Aptempti rožiniai marškinėliai ilgomis rankovėmis paryškino jos liemenį ir apvalius klubus, minkštas sportinio kostiumo džemperis dengė riestą užpakaliuką. Zako žvilgsnis lėtai leidosi dailiomis linijomis, kol sustojo prie nuogų pėdų.

Tada Emilė atsistojo ant kitos kojos ir pasilenkė per turėklą, tad užpakaliukas dar labiau išryškėjo.

Zakui džiūvo burna. Kaip būtų nuostabu jį paliesti...

Plykstelėjo praėjusios nakties prisiminimai: švelni Emilės oda, šiltos rankos, švelnūs, erzinantys ir kankinantys atodūsiai ir standėjanti jo varpa.

Emilė pradėjo niūniuoti.

Zakas nustebęs sumirkčiojo, kai ji ėmė linguoti galvą, judinti pečius. Ji niūniavo nesuprantamus žodžius: kažką apie vakarėlį ir tai, kas prasidės šįvakar...