Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

– Pasakoju tai ne dėl to, kad man reikia užuojautos, – skubiai pridūrė ji, ir jos skruostai paraudo. – Aš tik... pamaniau, kad turėtum žinoti.

Tyla ir nerimo bei užuojautos kupinas Zako veidas įveikė Emilės šaltumą. Ji gynėsi juo nuo motinos girtuokliavimų, narkotikais pradvisusių pagirių, alkio kančių perpildytų dienų. Šarlenės ir Piterio barnių. Išvažiavimų viduryje nakties. Ir begalės atsisveikinimų.

Ji neketino tiek daug pasakoti, bet atrodė, kad lūpos atsirišo, ir ji negalėjo susilaikyti. Ir viskas dėl Zako: jis varė ją iš proto, ji neįstengė tvardytis. Jis įsibrovė į jos gyvenimą, sugriovė visas sienas, reikalaudamas atsiverti, o dabar ji nebegali jų atkurti, kad ir kaip stengtųsi.

– Aš esu tėvų paliktas vaikas, todėl nieko nuostabaus, kad vengiu prisirišti. Ilgus metus viską nešiojausi lagamine. Pasiruošusi bet kurią akimirką išvykti. Man prireikė kone amžinybės, kad įsigyčiau baldų. Aš niekada... – Nejaučiau, kad kam nors priklausau. Iki dabar . Emilė nurijo gumulą, pilve pajuto plazdėjimą.

Zakas pažvelgė į ją šiltai.

– Tavo praeitis nepasako, kas tu esi.

– Bet ji paveikia. Gerai tai žinai. Todėl ir pasakiau tau taip . Juk kalbėjome apie seksą, o ne jausmus.

Zakas krūptelėjo, lyg gavęs antausį.

– Manai, kad tarp mūsų daugiau nieko nėra?

Ji pradėjo alsuoti.

– O gal ne?

Jo veide atsispindėjo jausmai, kurių Emilė negalėjo perprasti.

– Tu man pasakyk.

Viskas. Jis nori žinoti tiesą, o ji dar niekada jam nemelavo. Bet neįveikusi nežinomybės prarajos, Emilė tik atsidūsėjo.

– Aš manau... – Ji ir vėl pažvelgė į neįskaitomą jo veidą, bet nusisuko. – Kad noriu daugiau. Jaučiu daugiau. Žinai, svarbiausia yra tai, kad jaučiuosi tave įsimylėjusi, ir man keista, net baisu. Bet tai nereiškia, kad...

Ji cyptelėjo iš nuostabos, nes Zakas puolė prie jos ant kelių.

Jos riešus suspaudė stiprios rankos, įdėmios akys nutildė, susirado jos akis, ir Emilė pastebėjo, kokios tamsios jo akys, ir kaip šypsosi jo lūpos.

– Emile. – Jis nutilo ir giliai įkvėpė, užsimerkė, paskui įsmeigė į ją veriamą žvilgsnį. – Žinau, kad paguodžia tai, kas nuspėjama. Žinau, kad tu nepakenti chaoso ir netvarkos. Bet meilė kaip tik tokia ir yra, – beprotiška, nenuspėjama ir kupina klaidų.

– Klausyk, tu nežinai... Ką? – Ji susiraukė. – Tu sakai, kad... Ką tu pasakei?

– Pasakiau, kad... – jo rankos nuslydo žemyn ir surado jos rankas, – ...myliu tave. – Zakas prunkštelėjo. – Tiesą pasakius, aš jau seniai tave myliu.

Emilė neteko žado.

– Ema, mieloji. – Jis švelniai pakratė jos rankas ir šypsojosi. – Ar gali ką nors pasakyti?

– Jau seniai girdėjau tokius žodžius.

Zakas įkvėpė. Viešpatie, ji nuostabi. Moka kalbėti trumpai, puikiai jam tinka ir turi nepaprastų galių. Gali keliais žodžiais jį nužudyti.

– Kartoju. Emile Reinolds, aš tave myliu. Myliu už tai, kad moki viską puikiai suorganizuoti, dievinu, kai mirksi ir nervingai kramtai lūpą... kaip dabar. – Jis nusišypsojo. – Myliu tavo ištikimybę, tavo gėrio ir blogio suvokimą. Ir... – Jis palinko prie jos, labai arti, net jautė jos skruosto šilumą. – Man patinka tave bučiuoti, mylėtis. Myliu kiekvieną tavo nuostabaus kūno lopinėlį.

Žodžiai, kuriuos Emilė repetavo, tyliai aidėjo mintyse ir išnyko godžiame žvilgsnyje, kai Zakas ją lėtai, švelniai ir gosliai pabučiavo.

Galiausiai, kai jis atsitraukė ir delnus priglaudė jai prie skruostų, euforija Emilei net žadą atėmė. Atrodė, kad plevena tarp žemės ir dangaus.

– Nori ką nors pasakyti? – sumurmėjo Zakas, jo akys buvo patamsėjusios iš geismo.

– Manau, kad radau, kas dirbs vietoje manęs.

Emilė krūptelėjo nuo skardaus jo juoko.

– Nemanau, kad kas nors galėtų dirbti vietoj tavęs, mano meile. O jei kalbėtume apie tavo išvykimą...

– Ką?

Jis stipriai apkabino ją.

– Turėtum bent apsvarstyti Viktoro pasiūlymą. Jis užuodžia geras investicijas.

– Tikrai?

– Taip.

Nesuskaičiuojama daugybė jausmų perbėgo jo veidu, kol Emilė pažino vieną jų. Ramybė.

Kai jo lūpos švelniai prigludo prie atkištų jos lūpyčių, atrodė, kad tai buvo pirmasis jų bučinys. Geismas siautėjo visame kūne, jaudino ir pripildė Emilės širdį aistros, nuo kurios, regis, tuoj sprogs.

Ar galima būti laimingesniam?

– Tekėk už manęs, Emile. – Zako lūpos glostė jai kaklą, degino odą. – Negaliu tavęs prarasti. Būk mano žmona.

Taip. Štai toji akimirka.

Emilė tankiai alsavo, kai pažvelgė jam į akis. Zako žvilgsnis buvo apsiblausęs nuo geismo, lūpose švietė seksuali šypsenėlė, bet veidas buvo rimtas.

Daug daugiau nei ji nusipelnė. Daugiau nei tikėjosi. Nei svajojo. Emilė nudžiugo ir plačiai nusišypsojo.

– Tu manęs neprarasi. Taip, aš tekėsiu už tavęs.

Juokdamiesi ir nubraukę kelias ašaras jie vėl pasibučiavo – bučiavosi tol, kol vien bučinių nepakako.

Greitai atsikratė drabužių, nutraukė lovos užtiesalus ir sugriuvo ant čiužinio.

– Aš tave myliu, Emile, – sumurmėjo jis, grožėdamasis didelėmis jos akimis ir svaigia šypsena.

– Aš irgi tave myliu, Zakai.

Ir jokių žodžių daugiau nereikėjo.