Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

Buvo skaudu. Pristatymo vakarą ji matė, kaip Zakas sukiojasi aplink, jo buvimas ir pakili nuotaika veikė Emilę, vos ji pažvelgdavo į jį. O kai jis išskyrė ją iš visų, išliaupsino jos darbą ir pasveikino turtingų ir įtakingų žmonių minioje, nerūpestingas pakštelėjimas nutvilkė skruostą.

O vėliau, prieš saulėtekį, įkvepianti ir pakili jo nuotaika sustiprino aistringą jų susijungimą.

Pasakyk jam, ką jauti.

Emilė atsiduso, paėmė bloknotą ir rašiklį ir peržiūrėjo telefono žinutes. Pasižymėjusi skambučius, atvertė kitą puslapį ir neskubėdama brėžė liniją žemyn, padalijo lapą į du stulpelius – privalumų ir trūkumų.

Kiekvieną naktį jo glėbyje jos kūnas atsigaudavo. O dieną kildavo sunkumų. Įtampa paralyžiuodavo mintis, ir ją viskas nervindavo.

Nors viešumoje Zakas buvo nepriekaištingas platoniško šefo pavyzdys, jam net nereikėjo stengtis.

Kas bus, jeigu ji viską išdėstys, o jis liks abejingas? Pajus gailestį? Mandagiai padėkos? O gal dar blogiau? Gal jis nutrauks santykius? Emilė užgniaužė besiveržiantį nerimą. Jeigu kelias pastarąsias savaites laikas bėgo kaip vanduo, tai iki jos išvykimo likusios savaitės slinks lėtai, jei jis atstums ją, ypač dėl to, kad ji sutiko važiuoti į dviejų dienų jo brolio vestuves.

Vadinasi... Ji spragtelėjo ir atidarė aplanką kompiuteryje. Reikia surašyti reikalavimus padėjėjai, kuri ją pakeis.

Kai atsilapojo durys, Emilė maloniai šypsodama pakėlė akis, nors mintys skrajojo visai kitur.

Šypsena sustingo, kai ji pamatė policininką.

Prisiūtos juostelės rodė, kad jis yra kažkoks aukštas pareigūnas, gal koks vyresnysis seržantas arba vietinio policijos komisariato viršininkas. Nerimas suspaudė pilvą, kai Emilė pagalvojo apie blogiausia.

Būk rami. Elkis paprastai . Emilė sukando dantis. Nuostabu. Ji seka motinos pėdomis.

– Kuo galiu padėti, pareigūne? – ramiai paklausė ji, nustūmusi prisiminimus.

Policininkas po ranka pasispaudė kepurę.

– Ar yra Zakas?

– Palaukite, pažiūrėsiu. Gal galite prisistatyti?

– Vyresnysis seržantas Metjusas.

Emilė grakščiai atsistojo, nuėjo prie Zako kabineto durų ir pasibeldusi užėjo.

– Tave nori pamatyti policininkas, – pasakė ji, kai jis pakėlė akis nuo kompiuterio ekrano.

Zakas žvilgtelėjo jai pro petį ir nusišypsojo.

– Timai! – Zakas atsistojo ir atsirėmė į stalą. – Kuo galiu padėti?

Kai policininkas niūriu veidu praslinko pro Emilę, Zako šypsena išblėso.

– Išeidama uždaryk duris. Ačiū, Emile, – pasakė Zakas.

Ji padarė ko prašoma ir sugrįžo prie savo stalo. Pilve kaupėsi baimė. Tai nesusiję su ja. Negali būti.

Bet vis dėlto... Ji įkvėpė. Turėtų būti rimčiau nei nesumokėtas mokestis už automobilių stovėjimą, kad vyresnysis seržantas aplankytų asmeniškai.

Ji išgirdo, kaip Zakas tyliai šūktelėjo. Po kelių akimirkų policininkas išėjo, jo lūpos buvo griežtai suspaustos.

Emilė palydėjo jį akimis ir puolė pas Zaką. Jis nustebęs purtė galvą ir spoksojo į dokumentus, kuriuos laikė rankose.

– Kas atsitiko?

Jis atsisuko, ji priėjo arčiau.

– Heilė padavė mane į teismą dėl smurtavimo. – Jis numetė įsakymą ant stalo, ranką užsidėjo ant liemens.

– Ką? – Emilė akimoju uždarė duris.

– Orderis sulaikyti už smurtavimą.

– Žinau, ką tai reiškia. – Ji nutilo, stengėsi likti rami, nors pyktis surakino gerklę. – Keršija už tą naktį, kai pasirodė prie tavo namų durų.

Jis suglamžė lapus ir riebiai nusikeikęs nusviedė, bet kai Emilė žengė prie jo, pajuto, kaip Zakas niršta, ir sustojo.

– Ji meluoja, Zakai. Mes abu žinome, kad tu nieko nepadarei.

Jo žandikauliai buvo įtempti, akys žvilgėjo.

– Koks skirtumas... Jau vien kaltinimas kiek žalos pridarys. Turiu paskambinti Džošui. – Paėmęs telefoną jis surinko numerį.

– Zakai, – garsiau ištarė ji, bet jis nekreipė dėmesio.

Emilė priėjo ir neleido jam paskambinti, todėl buvo apdovanota rūsčiu žvilgsniu. Buvo skaudu stebėti, kaip jis stengiasi susitvardyti ir neparodyti jausmų. Kad ir kokia būtų jos praeitis, dabar labiau nei kada nors anksčiau Emilė troško, kad kiekvieną jai nutikusį bjaurų įvykį, po kurio ji tapo tokia, kokia yra dabar, būtų galima ištrinti ir laiką atsukti atgal.

– Aš irgi ten buvau, atmeni? – pasakė ji. – Ir pasirašysiu viską, ko reikia, kad tik tai paliudyčiau.

Zako išraiška sušvelnėjo.

– Tu tai padarytum?

Ji linktelėjo.

– Taip.

– Kodėl? – Jis susiraukė. – Juk mes tiek stengėmės, kad mūsų santykiai liktų paslaptyje.

Nes myliu tave.

Ji pajuto, kaip užplūdo baimės banga – net žengtelėjo atgal, beviltiškai stengdamasi išvengti jo žvilgsnio. Vėl pradėjo kalbėti apie orderį sulaikyti.

– Todėl, kad taip bus teisinga. – Ji nuėjo ir pakėlė popierius, pradėjo juos lyginti, o Zakas įsmeigė akis į dokumentus; jo mintys skriejo šuoliais. Ji tikrai ketina peržengti ribą ir rizikuoti savo privatumu, atskleisti savo asmeninį gyvenimą, kad kiti jį išnarstytų ir apkalbėtų.

Taip, jis nori įžengti į asmeninę Emilės erdvę, bet tik ne šitaip.

Zakas papurtė galvą ir paėmė popierius.

– Ne.

– Ką reiškia ne ?

– Turiu advokatą. Jis viską sutvarkys, nesuk galvos.

– Kaip? – Ji prispaudė rankas prie klubų. – Turi kreiptis į teismą, nebent ji atsiimtų savo kaltinimus, o tai, mano manymu, nelabai tikėtina. Ji pažeminta, Zakai, ir nori tave įskaudinti. Ir padarys tai, pakenkdama tavo įmonei.

– Tu ją pervertini. – Jis nušveitė popierius ant stalo. – O dabar, jeigu leisi, aš paskambinsiu.

Emilė tik spoksojo į jį, negalėjo pajudėti, Zakas taip pat perliejo ją žvilgsniu. Bet, nors ir buvo suirzęs, jo akyse spindėjo susižavėjimas. Jos skruostai buvo raudoni, akys patamsėjusios iš pykčio, rankos spaudė klubus, viena koja buvo priekyje. Velnias, ji atrodo nepaprastai žavingai.

– Emile.

– Gerai. – Ji atsiduso prieš apsisukdama ir išeidama iš kabineto.

Kaip ir reikėjo tikėtis, Džošas Keransas buvo nepasiekiamas. Todėl Zakas paskambino savo advokatui Endriu, kuris liepė nebendrauti nei su Džošu, nei su Heile. Kai Emilė įkišo galvą ir paprašė, kad ją išleistų papietauti, Zakas abejingai linktelėjo galva, jis stengėsi sugrįžti prie darbo.

Bet į mintis įsibrovė baimė, kuri kėsinosi į jo verslą. Jis negalėjo sėdėti sudėjęs rankų, bet Endriu jam neleido ko nors imtis.

– Likusią savaitės dalį stenkis mažiau rodytis, – paliepė jis. – Važiuok į brolio vestuves. Aš susitarsiu dėl skubaus teismo posėdžio, ir mes viską išsiaiškinsime teisme.

Bet Zako tai nė kiek nenuramino.

§

Ankstyvą penktadienio rytą jie įsėdo į lėktuvą Sidnėjuje, po valandos persėdo į mažutį lėktuvėlį, kuris nuskraidino juos į vakarus, į Parkesą.

Emilė tylėjo, kol jie važiavo pro Eukaliptų krioklius, paskui – dulkėtu keliu iki Džindalio, retai apgyvendinto kurorto, kur Kelas turėjo vesti savo sužadėtinę. Emilė, žinoma, jautė, kad Zako nuotaika nebus džiaugsminga, bet visiškas užsisklendimas kėlė nerimą.

Ji dukart paklausė: Ar gerai jautiesi? , o jis tik linktelėdavo ir trumpai atsakydavo: Taip .

Ir nė kiek nenuramino.

Galų gale, kai baigėsi dulkėtas kelias, ji pamatė Džindalį.

Sodyba buvo milžiniška; žalias banguotos skardos stogas spindėjo saulėje ir dengė didžiules, storas grublėto cemento sienas. Geležiniai verandos turėklai buvo išpuošti baltais ir sidabriškai melsvais kaspinais, žalios sidabrinių eukaliptų šakelės atrodė lyg puokštelės tarpeliuose. Didžiuliuose moliniuose vazonuose žydėjo gėlės, išdėliotos prie melsvo tako, juosiančio mažutį žole apaugusį kiemelį, ir vedė prie laiptų, iki pat dvivėrių milžiniškų medinių durų.