Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

Zakas užmetė medvilninį chalatą Emilei ant pečių ir surišęs priekyje pamerkė akį.

– Pabūk čia.

Ir pasuko laiptų link.

Jie valgė kaip iškyloje, didelės lovos viduryje, kimšo duoną, mirkydami aliejuje ir ragaudami alyvuogių bei keturių rūšių sūrio. Emilė manė, kad bus nepatogu apsinuoginus valgyti Zako lovoje po visko, ką juodu ten darė. Bet jie pasakojo vienas kitam savo istorijas apie būsimus namus ir augintinius...

Galiausiai Emilė atsirėmė į pagalvę ir atsidūsėjo, pajuto malonų pasitenkinimo jausmą.

– Daugiau nebegaliu valgyti.

– Net vyšnių? – Jis šypsodamas kilstelėjo pintinę.

Emilė atsakė šypsena.

– Aha.

Zakas krestelėjo pintinę.

– Tik vieną.

Jo vaikiškas žavesys buvo nepakenčiamas: Emilė liūdnai atsiduso, pavartė akis, atsisėdo ir ištiesė ranką.

– Gerai.

– Nagi. – Jis nupešė kotelį ir pamojo jai. – Arčiau.

Ji šiek tiek pasilenkė.

– Dar arčiau.

Dar truputį, ir ji sėdės įsitempusi, sukryžiavusi kojas.

Zakas sužiuro į jos iškirptę ir garsiai įkvėpė.

Emilė pažiūrėjo žemiau ir pamatė, kad chalatas prasiskyręs ir atidengia daugiau, nei reikėtų. Čepsėdama sudejavo ir truktelėjo vieną chalato skverną prie kito.

Buvo nebe jauku, o geidulinga ir intymu.

Zakas pamojo pirštu.

– Arčiau.

Įsidėjęs ryškiai raudoną uogą laikė tarp lūpų ir šnairavo į ją.

Emilė akimirką, o gal kelias, dvejojo. Bet pagunda buvo stipresnė.

Nuleidusi rankas ant lovos ištiesė kojas, pasimuistė ir atsistojo keturiomis. Zako akys šelmiškai spindėjo, sunokusi vyšnia tebebuvo tarp lūpų ir toliau gundė. Bet kai Emilė palinko į priekį, išdykėliškai šyptelėjo ir pradėjo ropoti link jo, Zako šypsena pamažėle išblėso.

Jis neatitraukė akių nuo jos iškirptės, paskui pažvelgė į veidą. Ak, ji žino, ką daro. Gerai. Svaiginama galia buvo it adrenalino injekcija į veną: Emilė lėtai slinko pirmyn ir galų gale atsidūrė visai šalia. Trūksmingas Zako alsavimas glostė jai skruostus, Emilės lūpos buvo labai arti, bet vyšnios nepalietė. Zakas spinduliavo karštį, lyg kas būtų įskėlęs ugnį. Viską išdavė visaregės akys, kurios skverbėsi į ją, stebėjo, vertino, laukė kito judesio, mėgavosi – buvo matyti iš įtempto jo veido išraiškos, kai Emilė atsargiai įkvėpė ir palinko dar arčiau.

Kai ji palietė vyšnią ir suleido į ją dantis, Zakas vos neužspringo. Ji nusišypsojo ir atsitraukė, kramtė vyšnią, o nepaprasto saldumo sultys nudažė jos lūpas.

Akimirkos įspūdis buvo toks ryškus, kad Zakui teko kovoti su vis didėjančiomis geismo bangomis. Emilė vilkėjo jo chalatu, sutaršytais plaukais, krintančiais ant pečių ir kaklo, tarp jų – putlios krūtys. Žydros Emilės akys šelmiškai blykčiojo.

O dar tas vienas ryškiai raudonas šviečiantis sulčių lašelis ant apatinės lūpos...

Ji buvo bekišanti liežuvį, bet Zakas ją aplenkė – palenkė galvą ir pavogė jį, nulaižė ir įtraukė apatinę lūpytę. Jos dejonė veikė kaip žibalas įkaitusias žarijas.

Juodu sėdėjo ir bučiavosi, rodės, amžinai. Saldūs, lipnūs, goslūs vyšniniai bučiniai, kuriuos pertraukė tai juokas, tai gašlus šypsnis. Ir tada nuotaika pasikeitė, bučiniai tapo gilesni, alsavimas susimaišė, liežuviai – taip pat.

Ji jautė vyšnių, baltojo vyno ir alyvuogių skonį. Zakas giliai alsavo, uosdamas erotišką aromatą, kurį papildė maisto kvapas. Pojūčiai paaštrėjo, kai jo kūnas ėmė reaguoti, reikalavo ko nors imtis.

Reikėjo turėti nežmogiškų galių, kad galėtum atsiplėšti nuo angeliškų Emilės lūpų. Tyli jos aimana ir iš jaudulio išplėstos akys triuškino Zaką.

Jis akimirksniu pakilo ir ištiesė ranką.

– Eikš pas mane.

Emilė suvirpėjo. Ji nedvejodama ištiesė ranką.

Jis vedėsi ją į vonios kambarį, blanki miegamojo šviesa prasibrovė į tamsą ir nušvietė didžiulį fantastišką chromo ir baltų plytelių kūrinį su stoglangiu ir kampe įrengta vonia.

Kai jis norėjo įjungti šviesą, Emilė jį sulaikė.

– Ar kas nors gali pamatyti?

Jis vyptelėjo.

– O kaip tu manai?

– Manau, kad... ne.

– Na jau, tu puikiai žinai. – Jis įgudusiomis rankomis nuvilko jai chalatą, prispaudė ją prie kriauklės, ir nuogas Emilės užpakaliukas prigludo prie šaltų plytelių.

Jos nuostabą nustelbė dejonė, nes Zako rankos suėmė jos rankas, įkalino ir lūpomis palietė jos lūpas. Tyliai spragtelėjęs jis įjungė šviesas, kurios užliejo juodu auksiniais spinduliais.

– Nejau tau rūpi, Emile? – paklausė bučiuodamas. – Kad kas nors eis paplūdimiu ir mus pamatys? Arba kokie mes... – Ji aiktelėjo, kai jo ranka atsirado tarp jų, kai palietė pačią jautriausią jos vietelę. – Tokie aistringi? Susijaudinę?

– Taip.

Zakas jau pažinojo jos kūną, žinojo, kada ji geidžia jo. Šiurkščiu smakru perbraukė kaklą, palenkęs galvą surado pabrinkusį spenelį.

Emilė inkštė, jos klubai krustelėjo, kai pajuto aistringą sprogimą, kai pulsas patankėjo nuo stiprių pojūčių.

– Palauk, mieloji, – sušnabždėjo Zakas, suėmė jos pečius ir atsuko į veidrodį.

Ji pamatė šešėliuose skendintį savo atspindį, plačias akis, išsidraikiusius plaukus ir nuogą kūną, palinkusį virš kriauklės. O už jos stovėjo Zakas, ranka glostė jai užpakaliuką, paskui nugarą, o jo akys buvo apsunkusios nuo geismo.

– Koks grožis, – sumurmėjo jis ir pakėlęs akis pamatė, kad ji stebi jį veidrodyje. Jo žvilgsnis smigo į jos akis, žiūrėjo ilgai, ir tada Emilė suprato, ko jis laukia.

– Taip... – iškvėpė ji.

Jo lūpose sužibėjo geidulinga šypsena.

Ji sulaikė kvapą, kai jis suėmė jos šlaunis, keliu praskyrė kojas ir skubiai įsiskverbęs iš už nugaros pratrūko.

Ach... Nuostabus pasitenkinimas, kurį jis suteikė, veidrodyje susitikusių akių žvilgsnis, šešėlis ir blanki auksinė šviesa, žaidžianti jo veide, kuris akimirkai sustingo, pajutęs ekstazę.

Buvo pernelyg karšta, per jautru, bet Zakas negalėjo atsitraukti. Emilė jį visiškai apsvaigino – aistra ir jo rankų glamonėms lengvai pasiduodančiu kūnu. Gilyn, atgal.

Zakas susiūbavo ir išėjo, Emilė sušnypštė:

– Zakai...

Jos lūpos kuždėjo jo vardą, maldavo, geidė jo, kone vertė pajusti orgazmą. Bet jis sugriežė dantimis, suspaudė jos šlaunis ir vėl skverbėsi vidun.

Emilė buvo atvira ir pažeidžiama, bet veidrodyje neatitraukė nuo jo akių, – tamsių, apsiblaususių akių, stebinčių jį aistros įkarštyje.

O Zaką tai dar labiau jaudino. Kai jis išėjo ir ketino įsibrauti giliau, Emilė vos gaudė kvapą, buvo užsimerkusi, užvertusi galvą, alkūnes įrėmusi į kriauklę ir ritmingai siūbavo. Judėjo kartu su juo, darniai, o jis negalėjo galvoti apie nieką kita, tik apie judesį, kad ištvertų dar nors kiek. Zakas pasilenkė ir apkabino jos liemenį, ilgai ir aistringai bučiavo jai sprandą ir judėjo vis greičiau. Pajuto, kaip Emilė suvirpėjo ir aiktelėjo. Ji netikėtai šūktelėjo ir plačiai atsimerkė.

Kai pajuto, kad ją supurtė orgazmas ir ėmė kankinamai pulsuoti, Zakas galiausiai pasidavė, jų aimana sklido ir aidėjo didelėje erdvėje.

Galų gale jie išsimaudė didžiulėje vonioje, lėtai nutrynė vienas kitą, apdovanodami šlapiais bučiniais. Paskui Zakas apkabino Emilę ir prisitraukė, pasisodino sau tarp kojų. Jie mirko burbuliukuose, jis nuleido smakrą jai ant peties, o rankos nejučia glostė jos rankas.

Emilė įtraukė karštos drėgmės, garai kvepėjo sandalmedžiu ir vanile: ji stebėjosi, ar galėtų būti nuostabesnių akimirkų nei gulėti šlapiai ir nuogai mylimo vyro glėbyje.