Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

– Žinojote, kad ateisiu?

– Žavi moteris mano klube ieško manęs. Man juk reikia žinoti, kas ji. – Jo šypsena buvo nuodėmingai kerinti. Jeigu ji būtų kitokia moteris, o jis – ne nusikaltėlis, – ji būtų pakerėta. – Pažinojau jūsų vyrą...

– Buvusį vyrą.

Jo lūpose sušvito šypsena, bet akys liko abejingos: galingam vyrui nepatiko, kad jį pataisė. Emilė nurijo gumulą.

– Džimis buvo nuolatinis klientas, – toliau kalbėjo jis, traukdamas cigarą. – Nelabai pastovus, bet tinkamas verslui. Gaila, kad mirė.

– Taip.

Jis neatitraukė akių ir vėl patraukė cigarą.

– Džonai, atnešk dar vyno.

– Klausau, pone.

– Gal baltojo. Ko nors iš Margaret River. – Jis ištiesė kojas ir į kelius atrėmė alkūnes. – Išgerk su manim. Ir prisėsk. – Jis parodė į sofą.

Apsupta dviejų abejingų asmens sargybinių, Emilė negalėjo nieko padaryti, tad beliko sutikti. Santosas nusišypsojo, kai ji prisėdo.

– Geras australiškas vynas daug geresnis už pernelyg brangų prancūzišką šampaną, ar ne?

Emilė linktelėjo, liežuvis prilipo prie gomurio. Jis įdėmiai į ją žiūrėjo, kai ji atsilošė ant sofos ir sukryžiavo kojas. Emilė truputį atsipalaidavo, bet ir taip trumpas sijonėlis truputį pakilo, o Santosas dar labiau išsišiepė.

– Noriu paprašyti paslaugos, – prabilo ji.

– Oho. Paslauga žavingai moteriai. Man patinka.

Emilė nurijo nerimo gumulą. Buvo labai svarbu tinkamai sudėlioti žodžius.

– Ar galime pasikalbėti asmeniškai?

Jis kilstelėjo antakį.

– Bet mes tai ir darome.

Emilė žvilgtelėjo į asmens sargybinius, paskui į priešiškai nusiteikusią šviesiaplaukę.

– Ne visai.

Santosas sustingo, jo dantys žibėjo net šešėliuose.

– Įdomu. Helena?

Šviesiaplaukė grakščiai pakilo ir nuėjo, paskui ją nusekė ir asmens sargybiniai, kurie sustojo už kelių pėdų ir nusisuko.

Mintyse pasimeldusi Emilė pradėjo pasakoti:

– Žinau, kad esate galingas žmogus, pone Santosai. Įtakingas. Gerbiu jus už tai. Ir dėkoju už kantrybę, kurios prireikė, kol sumokėjau Džimio skolas.

– Aš irgi noriu padėkoti už tai, kad greitai atsiskaitėt. – Jis atsilošė, alkūnėmis atsirėmė į sofos atlošą.

Emilė linktelėjo, įtampa plazdėjo kaip palaidi kaspinai vėjyje.

– Todėl man įdomu... – Ji lėtai iškvėpė, sumirksėjo ir vėl įkvėpė. – Prašau jūsų atsiimti tą savo reikalavimą.

Jis prisimerkė, nors akis dengė išpūstas dūmų kamuolys.

– Kurį?

Emilė tvirtai atrėmė žvilgsnį.

– Kad aš moku dėl to, jog neprasitartumėte apie mano santykius su Zaku Preskotu.

Jis akimirkai suakmenėjo, nuožmiai ir kritiškai ją nužvelgė.

– Suprantu.

Jis dar kartą lėtai patraukė cigaro, išpūtė ir stebėjo, kaip dūmas plevena sutirštėjusiame ore. Emilė jautė, kad jos širdies plakimas garsėjo kiekvieną sekundę, dundėjo krūtinėje ir susiliejo su trankia muzika.

– O ką atsinešei deryboms?

Jo akys slydo jos veidu, krūtine, kojomis ir trikdė, nors jausmas buvo pažįstamas. Ji stengėsi likti rami, stengėsi atsikratyti pasišlykštėjimo, kai paslaptingas Santoso žvilgsnis nusileido iki jos pėdų. Plėšrūno vypsnis buvo platus ir stingdė kraują. Ką ji dar atsinešė , be savęs?

Santoso akys netikėtai nukrypo į minią.

– Regis, turime lankytoją.

Emilė pasisuko ir įsmeigė akis į tarpą tarp asmens sargybinių, spoksojo į besiartinantį žmogų.

Ką, po šimts, čia veikia Zakas?

– Malonu ir vėl jus pamatyti, pone Preskotai. – Santosas nusišypsojo ir linktelėjo sargybiniams, kad praleistų. – Kam turėčiau dėkoti už tokį malonumą?

Šaltas Zako žvilgsnis perliejo Emilę, tylėdamas įdėmiai apžiūrėjo siaurus drabužėlius ir ilgas kojas, paskui pasisuko į Santosą.

– Atėjau Emilės.

Emilė sumirksėjo.

– Tu mane sekei?

– Sulaukiau anonimo skambučio.

Ji susiraukė, atsisuko į Santosą, kuris tylėjo ir tyrinėjo cigaro galiuką. Kai galiausiai pakėlė akis, jo veidas buvo abejingas. Emilė nusisuko pirma.

– Emile, – griežtas Zako balsas nepripažino neklusnumo, bet ji ir toliau sėdėjo ir spoksojo į jį.

Santosas atsiduso.

– Jeigu judu ketinate muštis, gal galite tai padaryti kur nors kitur?

– Ne, – atšovė Emilė, beviltiškai stengdamasi neišsiduoti, kad ji nerimauja dėl Zako. – Atėjau pasikalbėti su jumis apie... tai, ką pasakiau, – numykė ji ir pakėlė akis į Zaką. – Zakai, prašau, eik namo.

– Jei ir tu eisi su manimi.

– Tu čia niekuo dėtas.

– Manau, kad labai dėtas.

– Iš kur gali žinoti?

– Jis teisus, – lėtai nutęsė Santosas. – Jeigu aš šantažuoju jus, kad neprasitartumėte apie meilės romaną, vadinasi, ir jis turi teisę žinoti.

– Kas, po gal?.. – urgztelėjęs Zakas puolė į priekį, bet jo pečius suspaudė raumeningos rankos.

Kai jis apsisuko, Emilė pašoko nuo sofos pasirengusi kovai, bet nuo šaižaus Santoso riktelėjimo sustingo visi.

– Panele Reinolds, judu su ponu Preskotu galite eiti.

– O kaip dėl...

Vyro veidas atrodė abejingas, tamsios akys – šaltos, ir Emilės pulsas šoktelėjo iš nerimo.

– Man nerūpi, kaip jūs sumokėsite savo skolas, panele Reinolds, tik aišku, kad jos turi būti apmokėtos. Šantažu aš nesinaudoju. Tai labai nešvarus reikalas ir nėra jokių garantijų, kad atneš kokios naudos, ką jau kalbėti apie pavojų mano sveikatai. Man labai patinka mano gyvenimas. – Jis linktelėjo. – Dėkoju, kad priminėte man šią problemą. Galite būti rami, ponas Mejeris jūsų daugiau neaplankys. Supratote?

Emilė lėtai linktelėjo.

– Taip.

– Eime, – burbtelėjo Zakas ir stipriai suspaudė jai riešą.

Ji drebėdama atsistojo, palengvėjimas užliejo ne tik rankas, bet ir kojas, bet ji nespėjo išsilaisvinti, pajuto, kaip Santosas paėmė jos ranką.

Emilė skubiai atsigręžė, pažvelgė į jį išplėstomis akimis.

– Jeigu kada nors jums nusibos būti saugiai... – Jis glostė jos krumplius ir nusišypsojo dar plačiau, kai Emilė nukaito.

Zakas stipriai ją apkabino ir dusliai burbtelėjo. Santosas žvilgtelėjo į jį, gūžtelėjo pečiais ir paleido Emilę. Jo kikenimą nustelbė muzika.

– Ką, po velniais, tu galvojai? – sušnypštė Zakas ir paėmė ją už alkūnės, kai juodu išsmuko į šiltą naktį.

Emilė trūktelėjo atgal ir sustojo kaip įbesta.

– Maniau, kad galiu priversti jį persigalvoti.

– Šitaip apsirengusi? – Zakas susilaikė nenusikeikęs, pirštais persibraukė plaukus. – Emile, tai pavojinga ir kvaila. Kas, jei tau būtų kas nors nutikę? Kas, jei?..

– Nieko nenutiko.

– O jei būtų nutikę? Tave šantažavo. Kodėl neatėjai ir nepapasakojai?

– Nes aš turėjau viską sutvarkyti. Džimis buvo mano klaida, aišku? Kenčiu, nes priėmiau kvailą sprendimą.

– Ir velniškai laiminga, kad viskas taip susiklostė. Po perkūnais, Emile, ką ketinai daryti?

Jie spigino vienas kitą akimis, atrodė, kad svirduliuoja ant plono, įtempto lyno. Bjauri tiesa buvo aiškiai matyti įniršio ir nerimo kupinose Zako akyse. Emilei praėjo noras priešintis.

Ji žengė atatupsta.

– Aš... Aš nežinau... Aš tik pamaniau...

– Daugiau taip nedaryk. – Jis stipriai suspaudė jai rankas. – Niekada nesivelk į pavojus ir ne... – Zakas ką tik suvokė, kokia rimta buvo situacija, tik dabar pajuto jos svarbą: Emilė buvo sutrikusi, ir jis susipainiojo. Ką, po šimts, jis norėjo pasakyti?

Tu mano.