Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

Emilė pasekė jos žvilgsnį.

– Melas atsakingas už lažybų duomenis, tiesa?

– Ką?

Emilė paslaptingai tylėjo, todėl Džena pažvelgė į ją nekaltomis rudomis akimis.

– Ką? Neee...

– Džen. – Emilė atsiduso. – Žinai, ką aš apie tai manau.

– Eik jau, mes tik smagiai leidžiame laiką. – Džena pavartė akis. – Zakas neprieštarauja.

– Mintis lažintis dėl seksualinio viršininko gyvenimo visai nejuokinga.

– Na ir kas? – Džena vienu mauku išgėrė likusį vyną. – Jėzau, nejau manai, kad tu esi vienintelė, kuri su juo susitikinėja ir stengiasi jį apsaugoti?

Emilė įsmeigė į Dženą akis ir iš nuostabos prasižiojo.

– Ak.

§

Po valandėlės Emilė grįžo į biurą. Ji pasirinko netinkamiausią variantą. Biuro darbuotojai nesirinko tik vieno iš trijų žirgų ir visi buvo ne mažiau nustebę nei ji, kai Beviltiškas Pralaimėtojas nugalėjo, ir Emilės kišenę papildė trys šimtai dolerių.

Ji kvatodama priėmė sveikinimus ir švelnius juokelius, tada išėjo, palikusi visus baigti vyną ir užkandžius. Likusią dienos dalį darbo našumas būtų buvęs lygus nuliui. Bet tik ne jos. Per daug darbų, kuriais likusį popietės laiką reikėjo pateisinti iššvaistytą laiką.

Beviltiškas Pralaimėtojas . Emilė prunkštelėjo ir atrakino Zako kabinetą. Labai šaunus jos laimės arkliukas. Ir, žinoma, nieko nesako apie tai, kas bus, ypač dabar, kai ji tvirtai apsisprendė dėl Zako, o jis pasitraukė. Bet pergalės nuojauta, kurios Emilė tikėjosi, kol kas jos neaplankė.

Ji nužingsniavo iki tarpdurio, stabtelėjo, iškėlė galvą ir susiraukė.

Kažkas negerai.

Emilė įkvėpė uosdama nepažįstamus kvapus, muskusinius, aštrus, tikrai ne Zako. Turbūt kokio kito darbuotojo?

Be valytojų, raktų daugiau niekas neturi.

Emilė paskubomis patikrino užrakintus stalčius. Viskas gerai. Ji žvilgtelėjo į spintelę. Nieko netrūksta.

Tada nuėjo prie stalo.

Viršutiniame stalčiuje prie segiklio ir rašiklių buvo padėtas raštelis. Jame parašyta: Pažvelk pro langą .

Zakas vis dar vaišinasi, todėl čia ne jo darbas. Emilė dvejodama priėjo prie lango, atitraukė žaliuzes ir įsmeigė akis į ūžiantį Brodbičo prekybos centrą.

Kampe įrengtas biuras leido aprėpti platų vaizdą – nuo vienabėgių takelių Oasis centre, Jupiterio kazino priešais gaudžiantį greitkelį iki kelio žiedo, esančio tiesiai po Banglentininkų paradu . Restoranuose ir užkandinėse apačioje nebuvo matyti nieko keisto. Kažin, ar ji ką nors pamatys iš dvidešimto aukšto. Nebent...

Ji kažką pastebėjo, pažvelgė į priešais esančio Brodbičo Sofitel viešbučio langus. Beveik akių lygyje ant lango buvo prilipdytas lapas.

Tik tu. Kur perki rytinę kavą. Už dešimties minučių.

Emilei nuo panikos pasišiaušė plaukai, kol nerimą netrukus pakeitė pasipiktinimas. Kažkas buvo čia, jos darbo vietoje, kuitėsi jos daiktuose. Ar tie užrašai susiję?

Pasipiktinimas suteikė drąsos, tad ji ištiesė nugarą ir ryžtingai suspaudė lūpas.

Po septynių minučių įžengė į Bennetti . Peržvelgė klientus, du darbuotojus ir jos žvilgsnis sustojo prie pažįstamo žmogaus, kuris sėdėjo prie nuošalaus staliuko ir nerūpestingai gurkšnojo kažkokį gėrimą.

Kai Luiso Mejerio veide sušvito saldi šypsenėlė, Emilė nurijo baimės gumulą.

Jei išsiduodi, kad bijai, vadinasi, leidi kitam kontroliuoti situaciją. Dar viena mažutė jos motinos gyvenimo tiesa. Paniurusi ji susiglostė ir taip tvarkingus plaukus. Dėkui, mamyte. Puikus patarimas, kaip bendrauti su nusikaltėliais.

– Gražiai atrodai, Emile. – Luisas šypsojosi ir atsipalaidavęs atsilošė.

Užgniaužusi drebulį Emilė išdidžiai pažvelgė į jį.

– Kiek atmenu, tavo šefas gavo pinigus. Ko tu nori?

Vyriškis buvo tikrai milžiniškas – Emilė tai suprato, kai jis atsistojo ir atitraukė jai kėdę. Kai ji papurtė galvą, jis susiraukė ir liko stovėti sukryžiavęs rankas, juodais aptemptais marškinėliais trumpomis rankovėmis.

– Atrodo, tau sekasi darbe?

Emilė susiraukė.

– Ką?

– Liaukis, tu juk mėgaujiesi asmeniniu Zako Preskoto dėmesiu po darbo.

Jis kvailai šyptelėjo, ir Emilė panoro jam trinktelėti. Jos pirštai krustelėjo, bet ji stengėsi juos atpalaiduoti.

– Ne tavo reikalas.

Jis šypsojosi dar plačiau, šviesoje žybtelėjo auksinis priekinis dantis.

– Bet juk man rūpi. Labai. – Jis palinko, ir Emilė užuodė šlykštų losjono po skutimosi kvapą. – Turtingasis tavo draugužis sumokėjo Džimio skolą greičiau nei studentas išmaukia alų per atostogas. O tai man daug pasako. – Jis nutilo, įsmeigė akis į dvi šviesiaplaukes, artėjančias prie baro. Jo žvilgsnis slystelėjo jų užpakaliukais. – Pirmiausia judu esate ne tik bendradarbiai, ypač kai pamačiau jus kartu. Antra, jis turi atliekamų pinigėlių.

Nerimas užveržė Emilei gerklę.

– Tu mane šantažuoji?

– Nepasakyčiau. – Jis tiesė ranką, kad paglostytų jai plaukus, bet ji laiku atšlijo. Jis paniuro. – Vadink tai investavimu. Tu moki kiekvieną mėnesį, ir laikraščiai nesužinos apie Zako Preskoto asmeninį gyvenimą, pradedant nuo sekretorės ir baigiant neįveikiama lošimo aistra.

– Bet tu gviešiesi paskutinių mano pinigų! Aš neturiu...

– Mąstyk, blondine. – Jis žvelgė įžūliai. – Dulkiniesi su multimilijonieriumi. Ir ne už dyką.

Jos širdies plakimas kurtinamai aidėjo ausyse. Vieną sekundę Emilė įsivaizdavo, kaip galėtų Žziškai pakenkti kitam žmogui.

Dar įsivaizdavo, kaip staiga pasileidžia bėgti. Išbėga iš kavinės, kuo toliau nuo šio vyro. Toli nuo visko.

Ji ir anksčiau turėjo viską pradėti iš naujo, galės tai padaryti dar kartą.

Tu negali bėgti. Tik ne šįkart . Emilė giliai įkvėpė – vieną, antrą kartą – ir stengėsi atpalaiduoti ne tik rankas bei kojas, bet ir galvą.

Ji turi sustabdyti jį.

– Man reikia laiko, – galiausiai pasakė ji.

Mejeris patraukė pečiais ir žvilgtelėjo į savo laikrodį.

– Turi savaitę. Aš būsiu netoliese.

Jis mirktelėjo, patapšnojo per petį ir išėjo.

§

Zakas buvo išvykęs apžiūrėti vietos ir neketino šiandien grįžti. Visi kiti ramiai tūnojo konferencijų kabinete arba apsimetė dirbantys. Koridorius dūzgė nuo čiauškėjimo ir juoko, todėl niekas nepastebėjo, kaip be dvidešimt penkios Emilė išėjo iš biuro.

Ji negalėjo čia likti, tik ne dabar, kai į jį galima lengvai įsmukti. Priekabūs klausimai apsaugos darbuotojui ir Žlmuotos medžiagos peržiūra neteikė džiaugsmo, todėl Emilė sėdo į savo tojotą, kuri stovėjo automobilių aikštelėje rūsyje, ir apsvarstė galimybes.

Ji virpėjo nuo pasipiktinimo, jį keitė nerimas, oda buvo įsitempusi ir jautri. Ji judino koją ant sankabos pedalo, o pirštais junginėjo avarinio signalo mygtuką, kai galų gale suvokė, ką daranti, ir pasikišo rankas po šlaunimis.

Emilė nenorėjo važiuoti namo. Tenorėjo paspausti Atgal ir šiandieną pradėti iš naujo. Ji neturi pinigų sumokėti tam nusikaltėliui, nors suma jos atlyginimo lapelyje padidėjo. Paprašyti Zako? Verčiau jau užsidirbs, dainuodama Brodbičo prekybos centre.

Ji suvirpėjo, prisiminė, kaip Mejerio pirštai palietė jos ranką, kaip jo akys gašliai ją nužvelgė, kaip jis bjauriai išsiviepė.

Emilė patrynė rankas, paskui sukryžiavo. Tebeužuodė šleikštų losjono kvapą, kuris ją erzino ir dusino. Priminė, kad ji įkliuvo į spąstus, tapo įkaite, kuria galima manipuliuoti.