Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

Ne.

Ji akimirksniu ištiesė rankas ir tvirtai suėmė vairą. Aš auka nebūsiu. Nenusileisiu tam banditui . Emilę užliejo ryžto banga, ji pajuto, kaip vėl grįžta energija.

Jis davė jai savaitę. Ar per tą laiką ji galėtų ką nors sugalvoti?

Tiesiog privalo tai padaryti.

Staiga supypsėjo telefonas ir išblaškė Emilės dėmesį.

Tu vėliau laisva? Pas mane 11, ar per vėlu?

Zakas. Vienintelis sąžiningai pripažįstantis, ko iš jos nori – nemeluoja ir nemanipuliuoja. Vyras, kuris nepasiduoda ir vienu bučiniu išveda ją iš pusiausvyros, priverčia pamiršti viską pasaulyje, kai ji guli jo lovoje. Slaptas Emilės vaistas pabėgti nuo tikrovės.

Dabar jai kaip tik to ir reikia.

Ji atrašė jam žinutę, nuo pažįstamo jaudulio tvinkčiojo oda.

Būsiu.

Zakas atėjo į svetainę ir išgirdo, kaip rakinamos durys, kaip atšoko užrakto sklendė.

Šviesos užgeso, Zaką apgaubė tamsa.

Jis atsigręžė.

– Emile?

Figūra nuo durų kaipmat pasuko prie lango, tamsų siluetą apšvietė mėnulis, jis žinojo, kad tai ji.

Apsirengusi kažkokiu ilgu paltu...

– Ką čia apsirengei?

Ji nieko neatsakė, tik spragtelėjo ir įjungė skaitymo lemputę. Blanki šviesa užliejo kambarį, ir ji visa, nuo galvos iki kojų, paskendo auksinėje šviesoje.

Zakui džiūvo burna.

Jos plaukai buvo sukelti ir pašiaušti, kelios sruogos lietė kaklą, viena buvo gundomai susisukusi prie akies. Emilė buvo žaviai pasidažiusi, plačios akys atrodė paslaptingos, pakelti antakiai kvietė prieiti. O lūpos...

Jis nurijo gumulą, jautė, kad veria ją žvilgsniu, bet negali atplėšti akių. Sultingos angeliškos lūpos paryškintos raudonai, putli apatinė lūpa atrodė papūsta ir žadino įvairius erotinius vaizdus.

Jis vos įstengė kvėpuoti.

Emilė lėtai žengė pirmyn, paskui – dar vieną žingsnį, klubai siūbavo, o kulniukai kaukšėjo ant blizgančių grindų. Zakas žvilgtelėjo žemyn. Raudoni aukštakulniai ir kyšantys kojų pirštukai. Ilgi raudoni ir juodi kaspinėliai juosė kulkšnis, o šonuose surištos kokardos. Štai ką jis nupirko praėjusią savaitę.

Emilė stabtelėjo už kelių pėdų, ir Zakas sužiuro į jos rankas, kurios lėtai atsegė diržą.

– Ką tu?..

– Nekalbėk.

Kai ji truktelėjo dideles palto sagas, akys buvo įsmeigtos į jį, Zakas pajuto augantį jaudulį, kuris kaitino kraują ir gniaužė kvapą.

Ji šoka striptizą. Jam.

Jis negalėjo pajudėti, o tuo labiau mąstyti, stebėjo, kaip ji atverčia vieną atlapą, po kuriuo buvo matyti juodo atlaso raištelis ant nuogo peties.

Kai galų gale atplėšė žvilgsnį ir sutiko jos akis – tai, ką pamatė, atėmė žadą. Po visko, ką juodu darė, kaip lietė vienas kitą, ragavo, Emilė vis dar abejojo.

Kaip ji gali nežinoti, kad yra geidžiama?

Vargeli, ji gali jį parklupdyti vienu savo skvarbių akių žvilgsniu. Ji nukovė jį, Zakui atrodė, kad jo nebelaiko keliai.

Šaižiai įkvėpusi Emilė, regis, sukaupė drąsą, suspaudė atlapus ir nusivilko paltą.

Zakas šaižiai suaimanavo.

Juoda liemenėlė buvo tvirtai prispaudusi krūtis, net griovelis tarp jų atrodė gilesnis ir erotiškas. Zakas jame pastebėjo šviesoje spindinčią deimantinę gėlytę. Paskui jo žvilgsnis nusileido žemiau, prie juodų seksualių kelnaičių, išpuoštų stilingais kaspinais. Plona sidabro grandinėlė juosė liemenį ir buvo surišta juostele, prie kurios, po pat bamba, kybojo mažytės žvaigždutės.

Zaką pervėrė aistros strėlė.

Jos kūnas – tobulas. Visi iškilumai sukurti lytėti, o įdubimai – kaip tik jo liežuviui. Nuo šilkinių šlaunų glotnumo iki pašiurpusių rausvų spenelių nebuvo tokios vietos, kurios jis būtų neragavęs. Jei kokių trūkumų ir esama, jis dar jų nepastebėjo.

Kodėl Emilė sužadina jame urvinį žmogų?

– Emile...

Jos lūpos suvirpėjo, kumščiai vis dar gniaužė atlapus ir labai kaitino Zaką.

– Zakai?

Taip sunku tvardytis.

Zakas puolė prie jos, garsiai suurzgė, įsikibo į atlapus ir godžiai užspaudė bučiniu.

Bučiavo Emilę šiurkščiai ir godžiai, aistringai, beprotiškai, iš beviltiško geismo. Norėjo, kad ji žinotų, kaip jį jaudina, kaip jis geidžia jos.

Tylų aiktelėjimą nuslopino Zako lūpos, Emilė prigludo prie jo, krūtys buvo karštos ir jautrios. Jis žinojo, kad ji jaučia jo varpą, kietas vyriškumas atsirėmė į jos pilvuką. Jiems kažkaip pavyko pereiti kambarį, bet laiptai pasirodė neįveikiami, jis susverdėjo ir parkrito, Emilė – ant jo.

– Po velniais, – burbtelėjo Zakas ir ėmė vilkti jai paltą, sukryžiavęs Emilės rankas jai už nugaros.

Emilė nusišypsojo, šelmiškai, lyg pasileidėlė, jos plaukai krito ant pečių.

Jis kilstelėjo, kad pasiektų ją pabučiuoti, ir jie susiliejo jautriai akimirkai – dūsavo, net kraujas pulsavo.

Tada pasigirdo telefonspynės signalas.

– Zakai... – suvapėjo Emilė.

Jis krimstelėjo švelnų ausies spenelį, nusišypsojo, kai ji aiktelėjo.

Kai prigludo bučiuoti vėl, vėl pasigirdo šaižus skambutis.

Zakas sudejavo.

– Nekreipčiau dėmesio, net jei kas nors sunkiai sužeistas.

Emilė pratrūko kvatoti ir virpėdama nuslydo nuo jo. Zakas šaižiai ir skausmingai įkvėpė.

– Paskubėk ir pasakyk jiems, kad nešdintųsi, – pasakė ji ir pakilo.

– Nejudėk.

Jis atsistojo ir nužingsniavo prie durų, akis įsmeigė į pusnuogę Emilę, atsirėmusią į laiptus, kumščiu trinktelėjo į telefonspynę ir tarė:

– Kas?

– Sveikutis, Zakai.

Jau girdėtas moters murkimas perskrodė tylą, sugadindamas gražią akimirką, tarsi šiaurės vėjas. Vienu staigiu judesiu Emilė apsivilko paltą ir atsistojo.

Zakas tyliai nusikeikė.

– Ko nori, Heile?

– Tu neatsakei į mano elektroninius laiškus.

Emilės antakiai pašoko, ji į šonus įrėmė rankas. Jos išdidumas būtų atrodęs juokingai, jei ji nebūtų suirzusi.

– Mes išsiskyrėme, prisimeni? – atrėmė Zakas.

Jos atodūsis ataidėjo pro garsiakalbį.

– Paklausyk, ar galime sekundėlę šnektelėti? Tai svarbu.

Zakas grįžtelėjo į Emilę, bet ji tik mostelėjo ranka, susijuosė diržą ir pasuko į virtuvę.

Spręsti jam.

Pro virtuvės langą Emilė matė, kaip Heilė priėjo prie priekinių durų. Matė ją visą – su žvilgančiu odiniu mini sijonuku, aukštakulniais ir permatoma palaidinuke, po kuria ji buvo nuoga – viskas matyti, kai ji stovėjo apšviestame prieangyje. Heilės plaukai žvilgėjo, kleopatriški kirpčiukai įspūdingam veidui ryškiu makiažu suteikė paslaptingo seksualumo.

Patraukli, pasitikinti ir seksualiai agresyvi.

Emilės skrandį sutraukė mėšlungis, ir ji nusisuko.

Girdėjo, kaip atsivėrė durys, kaip Zakas trumpai ir atžariai išrėžė:

– Ko nori, Heile?

Paskui stojo ilga tylos akimirka, pernelyg ilga. Emilė kandžiojo lūpą. Negerai slapta klausytis. Negerai, negerai. Bet dvejodama Emilė greitai sugrįžo prie lango ir smalsiai praskyrė žaliuzes.

Heilė stovėjo įrėmusi rankas į šonus, atkišusi vieną šlaunį, ištiesinusi nugarą, jos veidas neslėpė pykčio ir kone sakė: Ateik čia . Emilė nurijo gumulą. Moteris žino, kaip naudotis aplinkybėmis, ir daro įspūdį. O Zakas... na, jis sukryžiavęs rankas beveik spinduliuoja įniršiu ir spokso į Heilę.

– Turėjau tave pamatyti.

Zakas susiraukė.

– Dėl ko?

– Nejau reikia priežasties? Zakai, mums buvo gera kartu.

– Aš tau sakiau. Turi liautis.

Heilė nutaisė rūškaną miną.

– Tikrai nori, kad pasakyčiau, mielasis? Nes aš noriu.