Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

Jo veidas tikriausiai išdavė jausmus, nes Emilės akys netikėtai išsiplėtė, blykstelėjo geismo kibirkštėlė. Dusliai suniurnėjęs jis bučiniu užspaudė jai lūpas.

Emilės nuostaba greitai virto aistra, ir jos kūnas akimirksniu atsakė – lūpos prasivėrė, kvėpavimas tapo paviršutiniškas, ji suėmė jo pečius ir taip pat pabučiavo.

Pykčio persunktas bučinys, spinduliuojantis nusivylimą, nerimą ir beviltišką geismą. Ir ji prisitaikė prie jo, įtampa išsiveržė dusliais aikčiojimais ir susiliejo karštų lūpų bučinyje.

Kai Zakas pagaliau atsiplėšė, jie abu giliai alsavo.

– Jokia paslaptis to neverta, Emile. Girdi, ką sakau? – Jis panėrė pirštus į savo plaukus ir įsmeigė akis į naktį. – Tai mūsų abiejų reikalas. Ne tik tavo arba mano. Bent jau leisk man žinoti, o ne pulk ir stenkis viską sutvarkyti.

Jis nutilo, kai pamatė triukšmadarius, kurie kvatodami svirduliavo pro šalį. Zakas įsmeigė akis jiems į nugaras ir tarė:

– Kur pastatei automobilį?

– Už kampo.

Jis tylėdamas ją nusivedė.

Kai galų gale pasiekė automobilį, Emilė mažutėje rankinėje ėmė ieškoti raktelių, veidas buvo užkaitęs, po Zako žodžių ji jautėsi kvailai.

Jis teisus. Ką ji sau galvojo? Nužygiavo drąsiai, buvo pasiryžusi derėtis, bet ką būtų dariusi, jei Santosas būtų pareikalavęs ko nors daugiau?

Emilė sumirkčiojo, įnirtingai stengėsi atsikratyti besitvenkiančių ašarų.

– Emile. – Ji net pašoko, kai Zakas uždėjo ranką jai ant peties, bet sukaupė drąsą ir pažvelgė jam į akis. – Ar aš turėčiau ką nors žinoti?

Manau, kad myliu tave ir bijau. Visi santykiai, kuriuos patyriau, žlugo. Nenoriu tavęs prarasti, išeidama iš Valhalos.

Tokie žodžiai sukosi jos galvoje, bet Emilė tik pasakė:

– Turėtum nuvažiuoti į brolio vestuves.

Jis įkvėpė, paskui užvertė akis ir nusikeikė.

– Tik ne tai.

– Turėtum.

– Ne, – atsakė, – aš nevažiuosiu.

Jis atsirėmė į automobilį.

– Matau, kaip reaguoji kiekvieną kartą, kai kalbiesi su tėvu. Būni įsitempęs ir sudirgęs, lyg kas būtų įsmeigęs ietį tau į nugarą ir mirtinai sužeidęs. Jis skambino tau kelis mėnesius, bet tu atsisakai kalbėtis. Paklausyk. – Ji atsiduso ir prispaudė rankas prie klubų. – Pripažįstu, kad šiąnakt pasielgiau kvailai ir neapgalvotai, bet aš bent ką nors dariau. Pažvelgiau į problemą.

Zakas tylėjo, stovėjo blyškioje gatvės lempų šviesoje įtempęs žandikaulius, žvelgė mįslingai, nykščius buvo užkišęs už diržo. Galiausiai pasakė:

– Kai man buvo septyniolika, pasakiau tėčiui, kad noriu studijuoti Švedijoje. O jis patraukė už reikiamų virvelių, sureguliavo taip, kad mokyčiausi Sidnėjaus universitete. Bet aš vis tiek išvažiavau, ir jis išsižadėjo manęs. Štai taip. – Jis spragtelėjo pirštais.

Emilė atmintinai žinojo jo karjeros vingius, žinojo, kad Zakas gavo išskirtinio Lundo universiteto diplomą. Bet niekaip nesuprato, kas privertė jį trenktis į kitą pasaulio kraštą.

– Kodėl sugrįžai?

Jis nedelsdamas atsakė, lyg būtų tikėjęsis tokio klausimo.

– Penkeri metai – ilgas laiko tarpas. Atsiriboji ir daug kas paaiškėja. O Australija visada buvo mano namai. Maniau, sugrįšiu, ir viskas pasikeis. Maniau, kad jis pasikeis.

– Bet...

– Viktoras Preskotas yra... – Zako akys buvo piktos, jis stabtelėjo ir spyrė į šaligatvio kraštą, – puikus verslininkas. Bet nevykęs tėvas. Mano mama išėjo, kai man buvo septyneri. – Zakas įkvėpė, rūpesčio kupinas veidas dar labiau apsiniaukė. – Atmenu, kaip maldavau, kad ji mane pasiimtų. Bet ji paliko mane su vyru, kuris po kelių savaičių su ja išsiskyrė, o paskui sunaikino visas motinos nuotraukas.

Emilei pagailo jo.

– Ak, Zakai.

– Taip.

Jis sukryžiavo rankas. Prakeikimas. Jis buvo susitaikęs, gyveno toliau. Bet skaudi išdavystė kerojo viduje kaip lipnus voratinklis.

– Ar tu kada nors jos ieškojai? – atsargiai paklausė Emilė.

Jis kovojo su prisiminimais, ir dvejonės niekur nedingo. Bet Emilės veidas ir plačiai atmerktos akys blyškioje šviesoje suteikė ramybės. Pasitikėjo ja, kai reikėjo sutvarkyti pačius slapčiausius verslo sandorius, tai kodėl turėtų nepasitikėti dabar?

– Studijuodamas, tarp paskaitų, ieškojau kiekvieną laisvą valandą. Bet ji dingo, aš neturėjau pinigų ir negalėjau gyventi vienas, neturėjau priežasties aukotis. Paskui, kai grįžau į Sidnėjų, gavau laišką iš advokato, kuriame buvo parašyta, kad ji mirė ir man paliko visus savo pinigus. – Jis nutilo, pastebėjo, kaip Emilės veidu nuslinko širdį gniaužiantis liūdesys ir užuojauta, paskui jos veidas prašviesėjo.

Jis kalbėjo toliau.

– Žinai, kas buvo blogiausia? Kol studijavau, motina buvo gyva ir gerai gyveno nedideliame ūkyje, gretimame mieste. – Zakas stipriai suspaudė kumštį ir vėl atleido. – O mes su Viktoru pykomės, ir aš jam vos neužvožiau. Ne pats geriausias prisiminimas. – Jis šaltai šyptelėjo. – Išnaršiau Australiją, gyvenau iš tų pinigų, kuriuos man paliko motina, ir stengiausi pamiršti, kas esu ir kas yra mano tėvas. Tada įkūriau Valhalą .

Emilė kurį laiką tylėjo, bandė suprasti tai, ką išgirdo, ir susidėlioti į vietas. Zako išpažintis daug ką paaiškino, leido geriau suprasti padėtį.

– Užjaučiu tave, Zakai, – pasakė ji, – bet manau, kad turi tai padaryti. Nėra nieko blogiau, kaip gailėtis, kad galėjai pasielgti kitaip. Patikėk manim, aš žinau.

Jis, regis, suprato ją.

– Ko tu gailiesi?

– Daugybės dalykų. – Ji sužvangino rakteliais. – Nesvarbu.

Jis paėmė ją už rankos, suspaudė šiltais pirštais.

– Svarbu, kitaip tu nebūtum tu. – Jis kilstelėjo jos smakrą, kad pažvelgtų į akis. – Todėl man tai svarbu.

– Aš ne...

Viešpatie, kaip ji pavargo ramstyti tylos sienas. Mylėdamasi su Zaku pamiršo, kas ji ir iš kur kilusi. Bent kelias valandas gali būti geidžiama, trokštama.

Mylima.

Bet kaip viskas gali pasikeisti, jei tik jis sužinotų, kas ji ir ką jam jaučia?

Todėl neatsakiusi palinko, apsivijo jo kaklą ir pabučiavo. Zakas susiraukė, priešinosi, bet kai ji švelniai praskyrė jo lūpas ir jos liežuvis įslinko vidun, jis nugalėtas suniurnėjo ir pasidavė.

Jie bučiavosi. Lauke. Tamsioje gatvėje, kur juos galėjo bet kas pamatyti. Emilei nerūpėjo. Buvo svarbu, kad čia ir dabar – tvirtas ir šiltas Zako kūnas, o ne tamsios praeities šmėklos, spaudė ją prie šaltų automobilio durų.

– Eime, – galų gale sumurmėjo ji. – Susitiksime pas tave.

– Emile...

– Prašau. – Ji pakėlė į jį dideles akis ir gundė.

Zakas sudejavo ir atsitraukė, tada įkišo ranką į kišenę, ieškodamas raktelių.

– Greičiau.

§

Jie pašėlusiai pasimylėjo: pusnuogiai; pirmiausia jis prispaudė ją prie lovos, paskui įsiskverbė. Emilė šūktelėjo, kilstelėjo klubus – norėjo mylėtis, geidė jo.

Orgazmas juos sukrėtė kaip stiprus sprogimas, jie buvo susipynę rankomis ir kojomis, paskubomis alsavo, o širdys plakė it pašėlusios.

Paskui pasitenkinę gulėjo jo lovoje, Zakas prisiglaudė jai prie kaklo, kai jų kūnai nurimo.

– Alkana? – sumurmėjo jis.

Emilė krūptelėjo.

– Mirštu iš bado.

– Tai užkąskim.

Kai jis išlipo iš lovos ir šalto oro gūsis paglostė drėgną odą, ji vos susilaikė nesuvaitojusi.

Zakas tikriausiai pajuto, kad ji dreba, nes švelniai pastatė ją ant kojų ir prisiglaudė prie krūtinės. Vis dar sušilusi Emilė delnais perbraukė tvirtus raumenis, apaugusius tamsiais plaukeliais. Tada jis apkabino ją, priglaudė galvą prie kaklo ir giliai įkvėpė – lyg norėtų sugerti ir uždaryti jos kvapą. Lyg nuoširdžiai jos geistų ir negalėtų pasisotinti.