Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

Bauginanti tiesa paaiškėjo, kai dangų nudažė ryškiai raudonas saulėtekis.

Ji myli vyrą, su kuriuo gali būti tik laikinai. Juos sieja tik Žzinė trauka.

Emilė stipriai užsimerkė, pasiryžusi mėgautis akimirka, o ne pažvelgti į akis tikrovei.

Bet kaip ji gali negalvoti apie tikrovę, kai tvirtas Zako kūnas prigludęs jai prie nugaros, o rankos savininkiškai dengia krūtis?

– Važiuojam kartu į Kelo vestuves, – Zakas švelniai pertraukė tylą.

Emilė tebebuvo stipriai užsimerkusi.

– Kodėl?

– Nes noriu, kad ten būtum.

Aš irgi noriu ten būti. Labiau už viską . Bet ji prikando lūpą ir neištarė nė žodžio.

Tylėdama atsisuko, suteliūskavo vanduo.

– Juk esi mano padėjėja. Niekas neklausinės, kodėl tu su manimi.

Nuostabu.

– Ne tai svarbiausia.

Zakas, regis, nepatikėjo ja.

– Na?..

Bet kodėl tai atrodo... Ne taip. Lyg ji būtų peržengusi ribą, kurią juodu nusibrėžė. Ji yra jo meilužė, ne mergina. Jie nesidalija niekuo, tik kūnais.

Netiesa, – priminė tylus vidinis Emilės balselis. – Yra pasitikėjimas. Pagarba darbe. Jis žino apie tave daug dalykų, asmeninių problemų ir būna šalia.

Taip. Bet jei žinotų viską – neštų kudašių.

– Juk tai tavo brolio vestuvės, Zakai. Susirinks visa šeima. Jie, žinoma, nenorėtų, kad...

– Aš noriu. – Jis ištiesė rankas ir prisitraukė ją, godžiai prigludo prie lūpų. – Nėra nieko, kuo pasitikėčiau ir kas galėtų būti ten su manimi.

Emilė norėjo paprieštarauti, bet jis lietė jos lūpas, ir norą ginčytis pakeitė geismas. Jos akių vokai nusileido. Kur tavo ilgasis mergelių sąrašas? Ir Emilė pirmąkart pajuto, kad nenori svarstyti jokių už ir prieš , nes jos širdyje buvo tik vienas atsakymas.

Ji jautėsi pavargusi nuo baimių ir dvejonių, kurios ją ilgai valdė. Zakui jos reikia. Todėl ji bus ten.

– Gerai. – Ji atiduso. – Aš važiuosiu.

– Puiku. – Jis pabučiavo ją, bet lyg nuolat didėjantis nuodų debesis jos pilve vis tiek augo nerimas.

Penkioliktas skyrius

– Kodėl? – nerūpestingai tarė Eidžė, kai jos pietavo Medisone, Oasis centre, o kovo karštis svilino gatves. – Nesvarbu, kad santykiuose kyla daugybė sunkumų, poros vis tiek susitinka pasimylėti.

Emilė pažvelgė į tolimą staliuką, kur žiūrėjo sesuo, ten sėdinti porelė pirma atvirai riejosi, o dabar aistringai bučiavosi.

– Tai klausimas ar teiginys?

Sesuo pakėlė ryškiai mėlynas akis į Emilę.

– Kalbu apie judu su Zaku.

– Ir aš nesuprantu, ką tu čia kalbi.

– Nesąmonė. Tu myli jį. Spėju, kad ir jis tau kažką jaučia, nes jau du kartus buvo virtęs tavuoju riteriu žėrinčiais šarvais. Bet tu nesikalbėjai su juo, tiesa?

– Mūsų santykiai kitokie.

– Teisingai. Aptarkime dar kartą, gerai? – Andželina sukryžiavo rankas ir pervėrė Emilę griežtu žvilgsniu. – Pagrindinio taško pristatymas buvo didžiulis, tviskantis, viešai išliaupsintas debiutas. Uždirbai jam krūvas pinigų ir pateikei išsamią ataskaitą už tai, kad jis tau viską patikėjo. Be to, jis dovanoja tau pritrenkiančius Louboutin batelius Kalėdų proga, kurie, beje, kainuoja šimtus. Paskui tu renkiesi mane, o ne Poną Saldainiuką, ir kvieti paatostogauti. Ačiū, aš pamaloninta... – Eidžė papurtė galvą, negalėdama patikėti. – ...bet, dėl Dievo meilės, kodėl?

– Jau sakiau, – sumurmėjo Emilė, prisigrūdusi į burną salotų. – Manau, kad po pristatymo žmonės pradėjo įtarinėti.

– Ak, liaukis. Jūs kartu jau... – ji mintyse paskaičiavo, – ...kokius keturis mėnesius.

– Dvidešimt vieną savaitę.

Andželina patenkinta kilstelėjo antakius.

– Ir tik dėl sekso, taip? Teisingai. Manau, tu griebiesi šiaudo. Gal nenori, kad viskas baigtųsi laimingai. – Ji nusišypsojo, kai padavėjas pripylė į taures vandens, jis atsakė šypsena ir nuraudęs nuėjo.

Emilė papurtė galvą.

– Kaip tau pavyksta? – paklausė ji keisdama temą.

– Kas? – Andželina krestelėjo raudoną plaukų sruogą ant pečių ir kibo į dvisluoksnį sumuštinį.

– Priversti vyrus klauptis ant kelių.

– Spėju, tai geri genai, – ji kalbėjo pilna burna, bet šypsojosi. – Mūsų mama buvo žavi, bet narkotikai ir alkoholis sunaikino grožį. Grįžkime prie tavęs. Kodėl Zakui nieko nepasakei per Pagrindinio taško pristatymą?

– Gal juokauji? Neturėjau laiko net kvėpuoti, o tuo labiau likti viena ir spręsti asmenines problemas.

– Gerai, o... Naujųjų metų vakarėlis? Tinkamas laikas, kai išgeri, atsipalaiduoji... – Andželina pakrutino antakius. – O dar tas bučinys vidurnaktį?..

Emilė papurtė galvą.

– Mes buvome prabangiame Pagrindinio taško bute...

– Puikiai skamba.

– Aplink buvo minia darbuotojų iš Valhalos, – pabrėžtinai išdėstė Emilė. – Mes visi valgėme, gėrėme ir grožėjomės fejerverkais virš Sidnėjaus uosto. Vengiau Zako... – O gal jis jos vengė? – Sekmadienį po renginio su Megana ir jos draugėmis vaikštinėjome po parduotuves ir po kelių dienų grįžome namo.

Andželina prunkštelėjo ir atsilošė.

– Kaip nuobodu. Kodėl jis nieko nesakė?

– Tikriausiai dėl to, kad jam gerai taip kaip yra.

– Nejau taip gali būti? Kas jam nepatinka? – nuoširdus sesers pasipiktinimas prajuokino Emilę. – Ir kodėl tu nepaklausei jo?

– Žinai kodėl. Aš šiuo klausimu esu silpnavalė. Nenoriu sugadinti laiko, kuris mums dar liko. Beje, aš pažįstu jį. Zakas myli moteris. Tik niekada neįsimyli .

Eidžė kone numetė savo sumuštinį ir paėmė servetėlę.

– Na, dabar tu juo ne tik tiki.

– Mes sutarėme, kad tai bus tik seksas.

– Iki kada tai bus tik seksas ? Tu pražydai, Em. Pasižiūrėk į save. – Ji įsispitrėjo į gėlėtą sesers suknelę. – Visa tai ir dar padori pora batų. Tau dar yra vilties.

Emilė pavartė akis.

– Ačiū.

– Prašom. – Andželina švelniai petimi niuktelėjo Emilei. – Ir mudvi žinome, kad tai yra daugiau nei tik drabužiai ir išvaizda. Žmonės keičiasi, pažvelk į mane.

Emilė vangiai šyptelėjo.

Andželina pakėlė jos taurę su vandeniu ir nusišypsojo.

– Jei pabėgęs nepilnametis nusikaltėlis gali pasikeisti po šlovingos nusikaltėlio karjeros, – ji teatrališkai mostelėjo taure, – tai sesutė gali susirasti vaikiną, kuris tikrai ją myli. Teisingai?

Emilė gūžtelėjo pečiais ir stumtelėjo pomidoro gabalėlį prie lėkštės kraštelio.

Andželina atsiduso ir uždėjo delną Emilei ant rankos.

– Em, tau nereikia svarstyti privalumų ir trūkumų, supranti? Kartais reikia klausyti širdies ir vadovautis ja, nesvarbu, kokios bus pasekmės. – ji kilstelėjo antakį ir šakute persmeigė Emilės pomidoro gabalėlį, – O kvailos biuro darbuotojų lažybos yra grynas niekniekis, nes tu išeisi greičiau nei po mėnesio.

Po pusvalandžio Emilė kilo liftu iki biuro. Andželina kalbėjo protingai. Na, ji visada kalba protingai. Bet kažin, ar ir šįkart sesuo teisi.

Emilė atsisėdo prie stalo ir į stalčių įgrūdo rankinę.

Mėnesiai iki Pagrindinio taško pristatymo prabėgo kaip vanduo. Likus dviem savaitėms, ji persikėlė į Sidnėjų, kad galėtų prižiūrėti, kaip ruošiamasi, bet net ir per tą trumpą laiką pajuto praradimo kartėlį. Žinoma, keturiolika dienų praleido gyvendama ir kvėpuodama vien darbu, bet švintant, kiekvieną sekundėlę, busdama iš gilaus miego, ji suvokė, jautė tai dideliame viešbutyje ir šaltuose pataluose. Tuštumą.