Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

Keistas elgesys. Zakas pradėjo ieškoti padavėjo. Jis puikiai suvokė, kad laikas senka. Kitą mėnesį ji paliks Valhalą – ne tik įmonę, bet ir jį.

Negrįš atgal, keliaus toliau. Kaip darė visą gyvenimą.

Ką, po velniais, darys jis?

Zakas tylėdamas stebėjo, kaip jo pamotė priėjo prie Emilės. Emilė nusišypsojo, ir jiedvi pradėjo smagiai šnekučiuotis. Zakas netikėtai suspaudė lūpas. Izabelė moka lengvai bendrauti su žmonėmis: šį bruožą ji atsinešė iš darbininkų luomo, kuriame nėra įmantrios turtuolių tuštybės. Zako akys vėrė Emilės veidą – kaip ji susiraukė, kai juokėsi, kaip laikė klubus – vieną atkišusi – ir tiesią nugarą.

Tada prie jų priėjo Viktoras, ir Zakas pajuto nerimą, kuris kėlė įtampą ir vertė prieiti.

– Tu Zako padėjėja ir mergina? – klausė Viktoras, kai Zakas priėjo, nešinas dviem taurėmis šampano.

– Taip. – Ji žvilgtelėjo į Zaką ir šypsodama padėkojo už šampaną.

Jeigu jis nebūtų stebėjęs tėvo veido, gal būtų nepamatęs trumpam jo veide šmėkštelėjusios išraiškos. Bet kai jų akys susitiko – Zakas aiškiai pamatė.

Tu miegi su savo padėjėja.

Paniekinamai kilstelėjo antakį, bet panieką greitai paslėpė abejingumas.

Zakas piktai dėbtelėjo. Beveik trisdešimties ir vis dar kelia nusivylimą – kenkia griežtiems Preskotų vardo autoritetams.

Jo pirštai nejučia suspaudė taurės kojelę, paskui jis išmaukė šampaną iki dugno.

Ei, tėvuk, eik velniop.

– Balandį pradėsiu studijuoti universitete, – pasakė Emilė.

– Ką studijuosi?

– Smulkųjį verslą. Ketinu būti gyvenimo būdo vadybininke.

Tankūs Viktoro antakiai pašoko.

– Kas tokia?

Štai kaip . Zakas susigrūdo rankas į kišenes ir vos susilaikė piktai nesuniurnėjęs.

– Gyvenimo būdo vadybininkė. Na, padėsiu klientams nusistatyti asmeninius tikslus, o paskui ir pasiekti juos.

– Kaip konsultantė karjeros klausimais, mielasis, – patikslino Izabelė. – Tik šiek tiek...

– Daugiau, – šypsodama pritarė Emilė. – Plačiau.

– Aišku. O ši profesija populiari? – paklausė Viktoras.

Zakas susiraukė. Tikėjosi, kad lengvabūdiškas Viktoro susidomėjimas yra persisunkęs užslėptu skeptiškumu. Bet skambėjo taip, lyg vyras būtų iš tikrųjų... susidomėjęs.

– Labai, – atsakė Emilė. – Ir gali būti nukreipta į verslą, į dideles įmones, vyriausybės skyriuose yra gyvenimo būdo patarėjų, pasirašiusių ilgalaikes sutartis, vadinasi, klientai yra pastovūs. – Ji žvilgtelėjo į Zaką. – Dirbdama Valhaloje , gavau naudingos patirties.

– Neabejoju. – Viktoras buvo tikras mandagumo įsikūnijimas, bet vis tiek skaudino Zaką.

Jis neabejojo, kad tėvas apie Emilę žino daugiau, nei ji numano. Zakas buvo visiškai tikras, kad išimčių nebūna, kaip ir jokių nuslėptų staigmenų. Žinojo, nes matė, kaip Viktoras stebi Emilę, kai niekas jo nemato. Viskas apskaičiuota – tėvas svarsto, kaip pasielgti. Jo žvilgsnis Zakui pažįstamas – kaip ir visi šviesoforai, įtaisyti Auksinės pakrantės greitkelyje nuo Banglentininkų iki Brodbičo.

Dieve, juk čia Kelo vestuvės. Turėtų džiaugtis dėl brolio. Po šimts, juk tikrai džiaugiasi. Vyrutis turi viską – mylimą žmoną, mielą kūdikį ir čia, vakarinėje Sidnėjaus dalyje, klestintį verslą. Bet kiekvieną kartą, pamatęs Viktorą ir pagalvojęs, kad reikia sutvarkyti VP Technologijų reikalus, jis susinervina. Kaip ir dabar.

– Jums reikia pasikalbėti, – anksčiau, dar kambaryje, jam pasakė Kelas. – Nesvarbu, ką jis padarė, Viktoras pasikeitė. Po perkūnais, jis net sutiko apsvarstyti mūsų pasiūlymus. Kai suprato, kad galės daugiau laiko skirti naujiems projektams...

– Kelai, aš atvažiavau ne kalbėtis apie darbą.

– Gerai. – Kelas kilstelėjo antakį ir pasitaisė kostiumą. – Tai ko čia atvažiavai?

– Tu – mano brolis. Čia tavo vestuvės, pamiršai?

– O Viktoras – tavo tėvas. Negali visą gyvenimą jo ignoruoti.

– Ir Emilė taip sako, – sumurmėjo Zakas, nejučia čiupinėdamas vestuvinius kaspinus, kuriuos jam patikėjo Kelas.

Brolis išsilygino rankogalius.

– Vadinasi, ji protinga mergina.

– Taip. – Zakas negalėjo nenusišypsoti. – Tikrai.

Galų gale, kai Kelas ištiesė ranką, Zakas jam ant delno padėjo žiedus.

– Pasiruošęs? – paklausė Kelas.

– Ar tu pasiruošęs?

Zakas pastebėjo, kaip suspindėjo brolio akys, o krūtinė nepastebimai pakilo, ir jis linktelėjo. Kas galėjo pamanyti, kad abejingasis darboholikas taip jaudinsis per savo vestuves?

– Aš jau seniai pasiruošęs, seni. Eime.

Dabar, kai saulė nusileido ir visi buvo pakviesti į vestuvinę palapinę, Zakas liko stoviniuoti verandoje ir stebėti. Atsišliejęs į turėklus, pasislėpęs nykstančios saulės šešėliuose ir suspaudęs delne taurę, jis stebėjo vyrą, kuris buvo jo tėvas ir skynėsi kelią pro minią, žiūrėjo, kaip vietiniai žmonės pagarbiai sveikinasi, kalbina ar nepelnytai apipila milijonieriaus legendos šlovės spinduliais.

Ar Viktoras šypsosi?

Zakas lėtai gurkštelėjo. Gal chirurgai padaro daugiau, ne tik pašalina auglį.

Kai Viktoras galiausiai prasiyrė pro žmones ir pakilęs laiptais dingo namuose, Zakas išgėrė šampaną, užgniaužė jausmus ir atsitraukė nuo turėklų.

Bet kai prisiartino prie durų, išgirdo balsą.

– Oi, atsiprašau!

Emilė. Bet kur atpažintų jos balsą.

– Ne, tai aš kaltas, – atsakė Viktoras. – Tiesą sakant, ieškojau tavęs.

Zakas stabtelėjo, smalsumas nugalėjo.

– Dėl ko?.. – Zakas kone girdėjo, kad Emilė šypsosi.

– Man pasirodė įdomus tavo verslo sumanymas.

– Tikrai?

Oho. Viktoras mėgina pasikalbėti . Zakas stovėjo sustingęs ir laukė, kur tas pokalbis nuves.

– Bet tu meti darbą dėl studijų?

Zakas susiraukė. Viktoras visada užduodavo tokius klausimus, į kuriuos žinodavo atsakymą.

– Taip, – lėtai atsakė Emilė.

– Drąsus žingsnis. Ypač turint omenyje dabartinę ekonomiką.

– Žinau. Universitete mokesčiai taip pat dideli.

– O kaip pradinis kapitalas?

– Turiu pakankamai, – atsargiai atsakė ji.

– Vadinasi, neužteks. Žinai, kad dauguma smulkių verslų žlunga per penkerius metus.

– Taip. Pone Preskotai...

– Emile. Eikime prie reikalo. Nežinau, ką tau Zakas apie mane pasakojo...

– Zakas nekalba apie savo šeimą.

– Tikrai.

Zakas įsivaizdavo, kaip Viktoras kilstelėjo tankius antakius. Nepatikliai.

– Tikrai. Aš dirbu jam. Mūsų santykiai... ne tokie.

– Bet juk jūs bendraujate?

Stojo trumpa tylos akimirka, ir Emilė atsakė:

– Nemanau, kad tai tinkamas klausimas.

Zakas nesusilaikė nešyptelėjęs. Mano šaunuolė.

Viktoras prunkštelėjo iš nuostabos.

– Taip, netinkamas. Bet leisk man pasakyti. Norėčiau tau kai ką pasiūlyti.

Vėl stojo tyla, tada pasigirdo šnaresys ir aiktelėjimas.

– Čia didelė suma, pone Preskotai, – tyliai pasakė Emilė.

Zakas paniuro.

Jis puolė ir vienu stipriu truktelėjimu atlapojo duris. Ilgame koridoriuje abu – Viktoras ir Emilė – atsisuko tą pačią akimirką nepaprastai nustebę. Per vieną sekundę Zakas pastebėjo čekį Emilės rankoje, nuraudusius jos skruostus ir rūstų Viktoro veidą.

– Ką, po perkūnais, čia darai? – Jis pagriebė čekį, žvilgtelėjo į gausybę nuliukų ir grąžino Viktorui, kurio išraiška atrodė neįskaitoma.

– Zakai, – ramiai pasakė Emilė. – Tavo tėvas tik...