Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

Jis pasisuko į tėvą.

– Negali nebūti savimi, tėtuši?

Viktoras sukryžiavo rankas.

– Jeigu sekundėlei nusiraminsi, viską paaiškinsiu.

– Gal išlįsite iš koridoriaus?

Zakas apsisuko, išgirdęs Kelo balsą. Jis su Eiva, susikibę už rankų, stovėjo tarpduryje – abu buvo susirūpinę. Už jų girdėti tylus svečių šnabždesys: jie sustojo ir spoksojo.

Zakas paskubomis linktelėjo ir nuskubėjo pro juos į svečių priimamąjį.

Kankinosi stengdamasis suvaldyti įtūžį, bet mūšis buvo pralaimėtas. Praeitis užliejo didele banga, net skaudžiai užspaudė gerklę, gniuždė prisiminimai ir beviltiškas noras išsilaisvinti nuo dusinančios Viktoro įtakos.

Jis užvėrė duris.

– Man užtenka paslapčių. Jis, – Zakas dūrė pirštu į Viktorą, – siūlė Emilei pinigų. Daug pinigų.

Emilė žioptelėjo.

– Ką tu manai? – Zakas kilstelėjo antakį, spigino akimis Viktorą. – Kodėl jiems nepapasakoji, tėti?

– Zakai... – Kelo balsas skambėjo perspėjamai.

Zakas nekreipė dėmesio į brolį, akimirksniu pasisuko į Emilę.

– Norėjai juos paimti?

Gal visai netekai proto? Plačios jos akys kone klausė, lūpos sekundėlei prasivėrė, bet ji susičiaupė ir įsirėmė rankomis į klubus.

– O kaip tu manai?

Žinoma, kad ne. Zakas išsitiesė, kovojo su praeities demonais, bet nutylėjo.

– Tu, – Emilė įkvėpė ir pervėrė jį akimis, – esi idiotas, Zakai Preskotai.

Ji oriai pasisuko ir nukulniavo prie durų.

Negalėdamas patikėti, Zakas nurijo kartėlį. Ką aš padariau?

– Emile, palauk.

Kai Kelas atidarė duris, Emilė atsigręžė į Zaką, jos akys atrodė keistai ramios, veido išraiška – šalta.

– Turi pasikalbėti su savo šeima, Zakai.

Ir ji išėjo, o Kelas uždarė duris.

Ne. Negerai. Zakas puolė prie durų, bet jį sulaikė Vik toro balsas.

§

– Žinai, kad ji teisi, – ramiai pasakė Viktoras. – Tu moki būti idiotu.

Zakas jautė, kaip įtūžis degina, ir staiga metėsi prie tėvo.

– Nebandyk...

– Užsičiaupk, Zakai, – įsikišo Kelas. – Leisk jam paaiškinti.

– Ką čia aiškinti? – atkirto Zakas. – Jis davė jai pinigų, kad pasitrauktų, nes Preskotui yra netinkama. Juk tai tiesa, tėtuši?

Visi sutrikę susiraukė, o Zakas nusikvatojo, gerklę degino kartėlis.

– Pinigai viską gali. Ar ne taip sakydavai, tėti? Sumokėjai mamai, kad išeitų, kaip ir daugybei netinkamų mano merginų. Ir nepamirškime, kad nupirkai man vietelę Sidnėjaus universitete, taip?

– Manau, kad, – švelniai įsiterpė Eiva, – aš nueisiu pažiūrėti, kaip laikosi Emilė.

Kai ji paėmė savo vyro ranką ir spustelėjo, Zako pyktis atlėgo.

– Eiva... – Jį supykino nuo pasišlykštėjimo savimi. – Neketinau sugadinti jūsų vestuvių.

Ji numojo ranka.

– Ne sugadinai, tiesiog... pavertei įdomesnėmis. Regis, pradėsime naujas tradicijas, – pašmaikštavusi linktelėjo galva ir nusišypsojo Kelui. – Tik nežudykite vienas kito, gerai? – Šypsodama ji išplaukė pro duris ir uždarė jas paskui save.

Patalpa paskendo sunkioje tyloje. Zakas piktai žiūrėjo į Viktorą, atrodė, kad prisiminimai ir praeities nuoskaudos virto kietu akmeniu jo gerklėje. Išdrįsk, tėtuši, – jis spigino akimis. – Išdrįsk paneigti tikrovę.

– Žinai, dauguma buvusių merginų labiau domėjosi savimi nei tavimi, – prakalbo Viktoras.

– Neblogai, Viktorai, – sumurmėjo Kelas ir susmuko ant fotelio.

Zakas piktai dėbsojo.

– Bet viskas buvo gerai. Neturėjai teisės.

– Dar ir kaip turėjau! Saugojau tave!

– Nuo ko? Nuo savarankiškų sprendimų? Nuo motinos?

– Ji sirgo, Zakai! – pratrūko Viktoras. – Tau nebuvo net metukų, kai grįžau namo ir radau vieną vienutėlį vonioje! Dievas žino, kas būtų nutikę, jei nebūčiau ten buvęs.

Zakas giliai ir paskubomis įkvėpė, širdį raižė ledo šukės.

– Ne.

– Taip. Ji negalėjo susidoroti... su kūdikiu, su žmonos vaidmeniu, su nuolatiniu rūpinimusi ir atidumu, ir lūkesčiais. – Sekundei Viktoras susiraukė, bet greitai susigriebė ir kalbėjo toliau: – Ji norėjo išeiti, ir aš ją paleidau. Gyvenimas buvo maloningas.

– Bet ji dingo.

– Taip.

– Žinai, – tarė Zakas, – man prireikė daug laiko, kol susitaikiau su tuo, ką padarei. – Ir persibraukė ranka plaukus. Melagis. Nesusitaikei, visada jutai graužatį.

– Slėpiau nuo tavęs tiesą apie motiną, atleisk. – Viktoras suraukė antakius ir atsitraukė atbulas, jis gailėjosi. – Nenorėjau, kad galvotum, jog ji išėjo dėl tavęs.

– Bet niekada nieko nepaaiškinai. Klausinėjau, bet tu arba ignoruodavai sakydamas, kad ji negrįš, arba pakeisdavai temą. Jėzau, tėti, tu ne tik išmetei jos daiktus, bet ir sunaikinai visas nuotraukas!

– Aš supykau, – paaiškino Viktoras, – ir, pripažįstu, turėjau viską apgalvoti geriau. Tu buvai užsisklendęs atsiskyręs vaikas, o motina nebuvo pati geriausia.

– Todėl ją paleidai?

– Ne! – užkriokė Viktoras. – Tavo motina pageidavo privatumo. Paleidau ją su sąlyga, kad jai bus suteikta pagalba, o tu liksi su manimi. Taip, buvau supykęs. Taip, ilgai ją kaltinau. Bet nieko negalėjau padaryti. Ji nenorėjo, kad jos ieškotume, – nei tu, nei kas kitas. O mano rūpestis buvo užtikrinti, kad tu būtum saugus ir aprūpintas.

– Man reikėjo tėvo , tėti. – Kai Zakas, pajuto, kad balsas trūkčioja, nutilo ir nurijo seiles. – Bet tu visada dirbai. Man nereikėjo naujausio PlayStation , man reikėjo tavęs . Reikėjo, kad pasakytum tiesą, kad leistum pačiam klysti. Reikėjo...

Zakas užspringo, prisiminimai sukosi galvoje, skandino ir dusino. Vieną ranką jis panėrė į savo plaukus ir nuleido galvą. Po perkūnais, vyruti. Su-si-kaupk.

Sukandęs dantis galų gale pakėlė galvą.

– Ar žinai, kad niekada iš tavęs neišgirdau: Šaunuolis, sūnau ? Nė karto.

Viktoras susiraukė.

– Esu įsitikinęs, kad aš...

– Nė kartelio.

Viktoras paraudo.

– Atleisk, Zakai, – sukuždėjo jis.

Zako akys išsiplėtė, kai jis pažvalgė į Kelą, taip pat priblokštą iš nuostabos.

– Ir aš nenoriu VP Technologijų, – įsismarkavęs pridūrė Zakas. – Aš projektuoju namus, tėti. Mėgstu savo darbą, ir man puikiai sekasi. Nesuprantu, kodėl jūs žūtbūt stengiatės mane įtraukti į įmonę, kuri manęs visai nedomina.

Jis nutilo. Oras vėso, kol abu broliai laukė Viktoro atsakymo. Kadangi visi tylėjo, Zakas pažvelgė į Kelą. Šis tik gūžtelėjo pečiais.

– Nes tai vienintelis būdas tave prakalbinti, – galų gale pasakė Viktoras.

– Kodėl negalime pasikalbėti telefonu?

Viktoro antakiai pašoko.

– Tu neatsakinėjai į skambučius. Prireikė grasinimų, kad tave čia pasikviesčiau.

Prakeikimas. Zakas delnu pasitrynė veidą. Tėvas kalba tiesą.

Jie abu tylėjo, kol Viktoras pasakė:

– Žinai, kai man surado auglį, pradėjau galvoti apie dalykus... daugiausia apie tai, ko gailiuosi. Kaip viską padaryčiau kitaip. Ir pirmoje sąrašo vietoje esi tu, sūnau. – Jis nusišypsojo – šykščia, savigraužos persmelkta šypsena, paskui sunkiai atsiduso. – Tai, kaip elgiausi su tavimi, nedovanotina. To gailiuosi labiausiai.

Kai teisybė buvo atskleista, Zakas pasijuto sukrėstas. Kažkokia kvailystė. Viktoras neatsiprašinėja, tuo labiau nekalba apie jausmus. Kada Viktoras Preskotas suprato, kad yra neteisus?

Tikriausiai tada, kai Kelas atsisakė Preskotų palikimo. Tikriausiai. Ir kai jis pamatė Emilę.