Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

Emilė . Zakas sustingo, alsavo paviršutiniškai trūksmingai. Ką, po galais, jis padarė?

– Tai kam reikėjo to čekio?

Viktoras sukryžiavo rankas.

– Mano naujam projektui. Ieškau smulkių verslininkų, kad galėčiau jiems padėti. Pasiūlau Žnansinę paramą, jie dirba darbą, naudingą mums abiem.

Zakas žvilgtelėjo į Kelą, šis linktelėjo.

– Jis nemeluoja.

– Ir jeigu nebūtum įsiveržęs, – paaiškino Viktoras, – būčiau jai paaiškinęs.

Zakas kritiškai žiūrėjo į tėvą. Jo plaukai atrodė plonesni, žilesni. Po akimis – tamsūs ratilai. Akys, kurios paprastai būdavo griežtos ir rimtos, dabar atrodė paprastos –– akys žmogaus, kuris gyvenime patyrė ir pakilimų, ir nuopuolių, kuris beprotiškai ir aistringai dirbo dėl to, kuo tikėjo.

Dabar, žiūrėdamas į žmogų, su kuriuo atkakliai kovojo, Zakas viską suprato, ir jam buvo labiau liūdna nei pikta. Liūdna, kad viskas pasisuko taip, kaip ir turėjo būti, ir gaila metų, kuriuos prarado.

Nebuvo itin skaudu. Pirmąkart jo galvoje sukosi aiškus tikslas.

Zakas papurtė galvą.

– Ji nebūtų paėmusi.

– Hm. Na, – Viktoras atlaisvino kaklaraištį ir atsiduso, – aš bent jau pamėginau padaryti ką nors gero.

Zakas prisimerkė. Praeitis jį išmokė atmesti. Prieštarauti. Neigti. Bet tiesa kone kybojo ore, ir jos nebuvo galima paneigti ar ignoruoti.

Pirmąkart po šitiek laiko Zakas tikėjo. Ir tai pradžia, nors ir labai menka.

Jis atgailaudamas pažvelgė į Kelą.

– Atleisk, kad priviriau košės per tavo vestuves, brolau.

– Niekis. Ne tik manęs turėtum atsiprašyti, – atsakė Kelas.

Zakas linktelėjo. Kažin, ar galėtų dar labiau apsikvailinti?

Jis puolė prie durų, griebė už rankenos ir atlapojo jas.

– Turiu būti kitur.

Septynioliktas skyrius

Kai sučirškė Zako telefonas, jis žingsniavo takeliu, vedančiu iki svečių apartamentų. Norėjo nekelti ragelio, bet žvilgtelėjo į ekraną. Advokatas. Endriu.

– Parašiau tau žinutę, bet nepaskambinai.

– Atleisk. Buvau pokylyje. Kas nutiko?

– Geros naujienos, – tarė Endriu. – Panaikintas orderis suimti už smurtavimą.

Zakas sustojo ir pasitrynė smilkinį, pajuto palengvėjimą.

– Ačiū, drauguži. Aš tau skolingas.

– Ak, ne man. Kai atvykau į komisariatą, viskas buvo nutraukta.

Sumišęs Zakas dar kartą jam padėkojo ir padėjo ragelį. Gali būti, kad Heilė atsiėmė kaltinimus. Vadinasi...

Jis pabeldė į Emilės kambario duris. Palengvėjimas susimaišė su nerimu, kuris kas akimirką didėjo.

Galų gale durys atsivėrė, prie jų stovėjo Eiva. Ji nieko nepasakiusi nusišypsojo, paplekšnojo Zakui per ranką ir nuėjo.

Emilė atitraukė kostiumėlio dėklo užtrauktuką ir atvertė. Pamatęs ją nukaitusią, basą, į šalį nuspirtus batelius pajuto, kaip ima daužytis širdis ir tuštėja galva.

Ji net nepakėlė akių, kai jis švelniai uždarė duris.

– Išvažiuoji? – meiliai paklausė Zakas.

– Na, aš nemanau, kad būtų padoru čia likti. Ar ne?

Jis tylėdamas stebėjo, kaip ji pakėlė tvarkingai sulankstytus drabužius ir sudėjo juos į lagaminą.

– Emile. – Jis nutilo ir atsikrenkštė, tada pabandė dar kartą: – Paklausyk, aš...

– Neprivalai teisintis, Zakai. – Ji ir toliau pakavosi daiktus, nepakeldama akių. – Viskas gerai.

– Ne. Negerai. Ar gali... – Jis susiraukė, nes Emilė nuėjo į vonios kambarį.

Praėjo kelios sekundės, tad jis nekantraudamas priėjo prie durų ir vos išvengė susidūrimo, nes Emilė dumte išdūmė.

Kai jis sugavo ją už rankos, ji aiktelėjo.

Zakas nuleido rankas.

– Ar gali minutėlei sustoti ir pasikalbėti su manim?

Emilė žengtelėjo atbula, prie krūtinės prispaudė kosmetinę ir įsmeigė į jį abejingas akis.

– Apie ką?

– Apie tai, kad esu kvailys.

Jo lūpos viltingai suvirpėjo, bet Emilės liko suspaustos.

– Gerai. – Šįkart jis švelniau spustelėjo jai rankas ir pajuto drebuliuką, kurį Emilė stengėsi suvaldyti.

Zakas lėtai vedėsi ją iš tarpdurio, per kambarį, ir pasodino ant kietos pušinės kėdės, paskui pats prisėdo šalia, ant lovos krašto.

– Aš suabejojau, prisipažįstu. Ir vienintelis mano pasiteisinimas yra... Na... – Jis atsiduso ir gūžtelėjo pečiais. – Gerai, neturiu pasiteisinimo. Aš atsiprašau.

Galų gale ji pakėlė į jį akis ir atidžiai pažvelgė.

– Tu tikrai manei, kad paimsiu pinigus? Po visko, kas įvyko?

– Netikėjau nė akimirką, – tvirtai atsakė jis. – Tik buvau priblokštas, kad Viktoras gali šitaip pokštauti. Netekau žado, atleisk. Jis visą gyvenimą naudojosi pinigais kaip derybų įrankiu, o aš, stebėdamas jus, smagiai besišnekučiuojančius...

– Dariau tai dėl tavęs.

– Dėl manęs?

Ji numetė kosmetinę ant lovos ir atsipalaidavo.

– Stengiausi nekelti triukšmo. Norėjau, kad tavo tėtis būtų gerai nusiteikęs. Dėl tavęs.

Zakas krūptelėjo.

– Nepagalvojau.

– Na, taip. – Ji ryžtingai sukryžiavo rankas ir kojas – jos kūno kalba išdavė, kad dar ne viskas. Ne taip paprasta.

– Ar tu dėl manęs buvai susitikusi su Heile?

Ji trumpam suraukė antakius.

– Ne. Buvau susitikusi su Džošu.

Pamačiusi jo žvilgsnį, Emilė iškėlė galvą.

– Siūliau pagalbą, bet tu atsisakei. Todėl paskambinau Džošo padėjėjai ir sužinojau, kur jis pietauja.

– Ką jam pasakei?

– Tiesą. Mes pasikalbėjome. Aišku, kad Heilė apsimetinėja nuo tėvų skyrybų praėjusiais metais. Ji turi sunkumų, kai reikia išsiskirti su vaikinais.

– Ji...

Emilė vėrė jį žvilgsniu, leido jam pačiam prieiti prie išvados. Velnias, juk jis turėtų džiūgauti, kad viskas paaiškėjo, bet Zakas negalėjo galvoti apie nieką kita, tik apie tai, kad ji dėl jo paaukojo savo privatumą.

Šįkart ji ėmėsi iniciatyvos ir išgelbėjo jį.

O po tokio poelgio ji galėtų parašyti traktatą apie jų santykius. Ir tai turėtų kažką reikšti.

– Žinai, kad išties esi ypatinga? – šypsodamas sumurmėjo Zakas. – Ką, po šimts, be tavęs daryčiau?

Emilė sustingo, mėlynos jos akys ilgai ir kankinamai žiūrėjo jam į akis, kol sekundės pradėjo tirpti.

– Esu tikra, kad į mano vietą atėjusi darbuotoja bus puiki, – švelniai pasakė Emilė.

– Ne tai norėjau pasakyti.

Jie spigino vienas kitą akimis, kol oras apsunko nuo neištartų žodžių. Bet kai Zakas įkvėpė ir išsižiojo, Emilė prabilo pirma.

– Mano motina vartojo kokainą, gėrė ir sukčiavo dėl pašalpų, – išpoškino ji. – Nežinau, kas buvo mano tėvas... Motina buvo užmezgusi meilės romaną su vienu vaikinu, paskui grįžo pas Piterį, mano patėvį. Andželina, arba Eidžė, yra mano įseserė, vyresnė šešeriais metais. Kai man buvo penkeri, motina mus mokė vagiliauti parduotuvėse. Kai mus pričiupo, Šarlenė su Piteriu pabėgo, o mus išsiuntė į Viešųjų darbų skyrių, paskui – į globos namus, nes Globos rūpybos darbuotojai negalėjo surasti mano giminaičių. Man buvo dešimt metų. – Ji nutilo, pastebėjo, kad jis priblokštas klausosi, ir tęsė: – Eidžė pabėgo ir aš jos nemačiau, kol man suėjo dvidešimt treji, tada ji mane susirado pagal dėdės nekrologą. Taip, man teko patirti daugiau nei kam kitam, bet aš niekada nebūčiau paėmusi pinigų iš tavo tėvo. Niekada.

Galiausia ji nutilo, įkvėpė ir susičiaupė. Bet šviesiose jos akyse Zakas pastebėjo nerimą. Nerimą, kuris buvo giliai paslėptas ir pridengtas uolumu ir kruopštumu.

Emilę mirtinai gąsdino chaosas, nežinomybė ir netvarka.