Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

Už pagrindinio pastato Emilė pastebėjo priestato karkasą. Kairėje buvo patiestas kitas melsvas kilimas, nutiestas iki vestuvių palapinės, už kurios stoviniavo būrelis svečių.

Kai Emilė atidarė automobilio dureles, pajuto vėlyvo vakaro šilumos bangą, ir jai užėmė kvapą. Ji akimirkai stabtelėjo, paskui nustebo: šiltame vėjelyje pleveno pažįstama klasikinė melodija.

– Mocarto Koncertas dviem fortepijonams, – sumurmėjo ji ir už ausies užsikišo plaukų sruogą.

Zakas, traukdamas iš bagažinės lagaminus, pakėlė į ją akis – pirmą kartą per visą kelionę.

– Tau patinka klasikinė muzika?

– Man patinka Mocartas, – atsakė ji ir ant peties užsidėjo rankinės rankeną. – Milijardą kartų žiūrėjau Amadėjų . Man sakė, kad tai buvo mėgstamiausias mano dėdės Žlmas.

– To, kuris paliko tau butą?

Ji linktelėjo.

– Niekada nežinojau, kad mama turi šeimą, kol su manimi susisiekė dėdės advokatas. – Ji stipriai užtrenkė automobilio dureles. – Kaimynai pasakojo, kad jis buvo geras vyrukas. Jis žiūrėdavo Žlmus su Kite iš One B kiekvieną šeštadienio naktį.

Emilė leido jam apmąstyti tai, ką pasakė, kol lipo laipteliais. Tada atsivėrė durys, ir tarpduryje jie pamatė Kelą su būsimąja žmona.

Emilė stebėjo, kaip Zakas ramiai praėjo pro Eivą ir Kelą, kuris šiltai pasisveikino, ir vestuvių svečius, su kuriais reikėjo neišvengiamai susipažinti. Jeigu Zako šypsena ir buvo nenatūrali, o pečiai per daug įtempti, – Emilė nieko nesakė. Tai, kad jis yra čia – jau didelis pasiekimas.

Jiems parodė jų apartamentus, du dailius kambarėlius, vieną šalia kito, baltos ir aukso spalvos su pačiame viduryje pastatytomis didelėmis lovomis su baldakimais. Kai Zakas padėjo jos lagaminą ant lovos, Emilės žvilgsnis nuslydo prabangiu užtiesalu ir šiugždančiu baldakimu, kuris buvo toks didelis, toks rėžiantis akį, kad atrodė kaip milžiniškas dramblys porceliano parduotuvėje. Ir pašaipiai priminė, kad viskas dabar bus kitaip.

Emilė pakabino savo kostiumėlį, spintos durimis atsitvėrė nuo Zako.

– Kelintą tuoktuvės?

– Septintą. – Jis išsitraukė kaklaraištį ir atsisegė viršutines marškinių sagas, atsivėrė gundantis įdegęs kaklas.

Emilė nurijo seiles.

– Pasikalbėsi su Kelu ir Viktoru?

– Kažin, ar pavyks išsisukti.

– Ne šito klausiu.

Jis nusišypsojo.

– Žinau.

Emilė nesikabinėjo, ji atsegė savo kostiumėlio dėklą. Kodėl, po perkūnais, ji sutiko? Juk čia vestuvės, šventė, sujungianti du įsimylėjusius žmones. Jeigu tai ne pliaukštelėjimas per veidą, tai kaip, po šimts, tai pavadinti?

– Paliksiu tave, išsipakuok daiktus.

Užteko vieno žvilgsnio. Vieno žvilgtelėjimo, kad suprastum, jog jį sukaustė įtampa, nes Zakas pagriebė savo lagaminą ir pasuko link durų, ir Emilei viskas paaiškėjo.

Ji atvažiavo dėl Zako ir visą savaitgalį bus tokia, kokios jam reikia – mergina, palaikomoji komanda, jausmus sugerianti kempinė. Jis pasitiki ja, net kalbėdamas apie šeimos paslaptis, nors toks pasitikėjimas ne tik žemino, bet ir vertė susigėsti. O dėl ko ji pasitiki juo?

Emilė jautėsi pavargusi slapstytis – nuo nutylėtų tiesų ir nuo darbo drabužių. Net nuo galimybės likti sudaužyta širdimi. Ilgus metus ji saugojo save, visi sprendimai buvo pagrįsti baime.

Emilė atsigulė ant lovos ir nieko nematydama spoksojo į uždarytas vonios kambario duris, į nublizgintas auksines rankenėles ir baltą žvilgantį medį, kol akyse pradėjo suktis taškeliai.

Ji pajuto ir baimę, ir jaudulį, net rankos ir kojos pradėjo drebėti. Ji tikrai tai padarys. Po vestuvių, po priėmimo. Pasinaudos akimirka ir...

Tada atskleis savo jausmus. Kad ir kas būtų.

Šešioliktas skyrius

– Kelumai Stivenai Preskotai, ar imi Eivą Mišelę Reilę... Emilė sužiuro į nuotaką, kvapą užgniaužė nuostabus vaizdas – tviskanti, nuostabi balto atlaso suknutė, apnuoginanti pečius, ir mažutė diadema, prilaikanti garbanotus juodus plaukus. Na, juk nuotakos išties švyti.

Paskui ji žvilgtelėjo į Kelą. Tamsus ir gražus, ryškiu prašmatniu kostiumu ir dangaus mėlio kaklaskare. Emilės dėmesį patraukė jo veidas, kupinas susižavėjimo ir laimės, ir pasididžiavimo, kai žiūrėjo į Eivą.

Emilė sunkiai rijo seiles ir stengėsi neapsiašaroti.

– Gerai jautiesi? – pašnibždomis paklausė sunerimęs Zakas.

Ji linktelėjo, bet negalėjo kalbėti.

Kai tylėdamas atkišo jai servetėlę, ji paėmė ją ir atsargiai prispaudė prie akių.

– Truputėlį... – Emilė pasivėdavo ranka ir sukikeno. – Niekada nesu buvusi vestuvėse.

– Tikrai?

– Ššš! – Šalia jų kairėje sėdinti įspūdingai pasipuošusi moteris susiraukė.

Emilė abejingai šyptelėjo ir be garso krutindama lūpas atsiprašė.

Zakas pasilenkė, jo lūpos buvo visai prie pat jos ausies.

– O kaip tavosios?

Emilė atsiduso ir įsmeigė akis į nuostabų reginį – Kelas ir Eiva davė įžadus.

– Miesto rotušėje pasirašėme dokumentus. Nebuvo jokių džiaugsmo ašarų.

Kai jaunieji pasibučiavo, jų džiaugsmas buvo kone apčiuopiamas, visi pratrūko juoktis ir sveikinti, o jie tebesibučiavo.

Ji papurtė galvą.

– Nemanau, kad buvo... na...

– Jausminga?

– Taigi. – Ji atkišo jam nosinaitę, Zakas paėmė ją, bet neatitraukė nuo Emilės akių. Ji nervingai nusišypsojo. – Kas?

– Man patinka tavo batai.

Ji vos nepaspringo juoku.

– Ačiū už juos. Pripažįstu, esu beviltiška, kai reikia nusipirkti apavą.

Jis nuleido akis į jos pėdas, žvilgtelėjo į leopardo raštų aukštakulnius, į kulkšnis, apjuostas perlamutro juostelėmis.

– Ar sakiau, kad gražiai atrodai?

Ji nuraudo.

– Nereikia.

– Bet aš noriu.

Šypsodamas pamerkė jai akį ir sužiuro į jaunuosius,

Emilei beliko nuryti dar vieną gniužulą. Širdyje užgimė viltis, krūtinėje pradėjo skleistis kuklus pumpurėlis.

– Zakai...

Jų pokalbį nutraukė jaunieji. Kelas ir Eiva priiminėjo sveikinimus, fotografavosi ir šypsojosi susirinkusiesiems. O Zakas negalėjo atplėšti akių nuo Emilės. Ji buvo ne toji griežta ir darbšti padėjėja. Su trumpučiu laisvai krintančiu gelsvu sijonėliu, balta šilko palaidine ir oranžiniu megztiniu pūstomis rankovėmis – drabužiai paryškino jos apvalumus, – Emilė atrodė elegantiškai ir žadino geismą.

Ji net nusiėmė akinius. Plaukai buvo paleisti, šviesios sruogos krito ant nugaros. Negalėdamas susilaikyti, Zakas paglostė jai nugarą, švelniai paglostė pirštais.

Ji pažvelgė į jį, nusišypsojo, o akyse vis dar žibėjo ašaros.

Štai tiesos akimirka.

Vestuvių garsai, žydinčios rožės, baigiamieji maisto tiekėjų ruošos darbai, įrankių skimbčiojimas – viskas neteko prasmės. Zako širdis suspurdėjo, kai pajuto užplūdusius jausmus, kurie atrodė labai galingi, net kvapą užėmė.

Jis beviltiškai, beprotiškai įsimylėjęs Emilę. Savo pedantiškąją padėjėją. Kuri slepia susižavėjimą sūrio pyragais ir kava su pienu. Kuri apkrauna savo stalą ryškiai rožiniais ir tamsiai mėlynais niekučiais. Kuri šoka tamsoje. Kurios skonis batams – apgailėtinas, bet apatiniai verčia iš kojų. Kuri laiko savo praeitį užrakintą ir nieko neįsileidžia.

Dar niekada nebuvo žūtbūt pasiryžęs sužinoti, kas būdinga moteriai. Emilė yra tikras iššūkis: mažos smulkmenėlės, apie kurias prasitarė, kėlė Zakui dar didesnį troškulį. Jam net pavyko susidaryti bendrą vaizdą, bet ji nepasakė nieko daugiau, nei jis paklausė.