Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

Zakas atsiduso.

– Heile...

– Žinau, kad galiu įrodyti, jog mes galime pabandyti dar kartą. Aš noriu tavęs, Zakai. Čia ir dabar.

Kai ji žengė vidun ir prilipo jam prie krūtinės, įsiūtis Emilę perskrodė pusiau ir ėmė dusinti. Jos nagai susmigo į delnus, bet ji nekrutėjo, stovėjo it ant peilio ašmenų.

Zakas laikė Heilę už riešų ir piktai stūmė nuo savęs.

– Bet aš tavęs nenoriu. Ne tik dabar, bet ir amžiams. Nustok priekabiauti. Nustok skambinėti į biurą. Liaukis.

Tada jis šaltai ją nužvelgė. Emilė pajuto bemaž gailestį. Jai buvo pažįstamas žvilgsnis, kuris sakė: Praradau kantrybę ir neketinu būti mandagi . Taip atrodė ir Heilė – sukrėsta, – bent jau veidas tai bylojo.

– Tu mane meti? – kone išspjovė ji ir sumosavo rankomis. – Kaip drįsti? Kuo, po šimts, save laikai? Pažįstu daugybę vaikinų, kurie mielai, ne, su susižavėjimu , priimtų tai, ką siūlau.

Zakas sukryžiavo rankas.

– Tai ir pasinaudok jais.

Ji prisimerkė, žvilgtelėjo per petį.

– Čia kažkas įsivėlė, tiesa? Pas tave namuose yra kita.

– Ne tavo reikalas.

Kai ji puolė vidun, Zakas ištiesė rankas, kad užtvertų jai kelią.

– Ei. Ei! – šūktelėjo Heilė, stengdamasi nusikratyti Zako rankų. – Ar žinai, kad esi dar viena paleistuvė ilgoje eilėje? Kai nusibosi Zakui, jis išmes tave dėl kitos, kuri greitai atsiguls į jo lovą! Ei! – Ji suspigo, kai Zakas čiupo ją už pečių, pasuko ir papurtė.

Susvirduliavusi Heilė apsisuko, jos veidas persikreipė iš pykčio.

– Neliesk manęs.

– Išeik. Dabar pat.

Nešvankiai nusikeikusi ir parodžiusi gestą Heilė išdūmė lauk.

Oho. Emilė atsitraukė nuo lango ir grįžo į svetainę. Zakas stovėjo nugara atsirėmęs į užtrenktas duris, buvo susikaupęs, suraukęs kaktą.

– Tai buvo... – prabilo Emilė.

– Tikra nelaimė, – atsiduso jis ir pasitraukęs nuo durų rankas uždėjo ant klubų.

– Manai, ji pridarys tau bėdų?

– Su klientais? Abejoju. – Zakas gūžtelėjo pečiais. – Tik Džošas...

– Tau nereikia Džošo Keranso verslo.

– Nereikia, bet jis labai įtakingas žmogus.

– Kaip ir tu.

– Taip, bet...

Jie abu žinojo, ką jis nori pasakyti. Turtingas darboholikas tėvas išlepino dukrelę. Aišku kaip du kart du.

– Na, – Emilė įkvėpė, – jeigu kils kokių problemų, su įvykį mačiusiais liudininkais nepasiginčysi.

Jis stabtelėjo ir keistai pasižiūrėjo.

– Tu pagelbėtum?

– Taip.

Buvo matyti, kad jis nurimo. Kai Zakas nusišypsojo, Emilė pajuto, kad tuoj sutirps.

– Eikš.

Ji nekantriai paniro į jo glėbį ir giliai atsidususi iš pasitenkinimo sutiko jo lūpas – tegul jos nuplauna viską. Emilė nenorėjo galvoti apie tai, ką pasakė ar padarė per pastarąsias dvidešimt keturias valandas. Zakas atsakė į visus jos jausmus, užvaldė mintis ir visą kūną. Ir dabar jai daugiau nieko nereikėjo.

Keturioliktas skyrius

Emilė nebūtų pamaniusi, kad seni Džimio lošimų ryšiai kada nors pravers. Bet po kelių skambučių, po kelių taiklių timptelėjimų už virvelių ji žinojo visas tikėtinas Rafo Santoso, dar žinomo kaip Džo, lankymosi vietas.

Buvo vėlyva penktadienio naktis – linksmybių, šokių ir slaptų pasimatymų naktis. Patikrinusi penkis skirtingus naktinius klubus ir du striptizo, Emilė pamatė daugiau, nei tikėjosi.

Paskutinis. Ji pakėlė akis į neoninį rožinės spalvos užrašą Romeo ir atsiduso. Čia kadaise grojo Džimio grupė. Tas pats abejingas tipelis prie įėjimo, renkantis įėjimo mokestį, tos pačios veidrodinės sienos ir lubos. Tas pats milžiniškas tvarkdarys prie laiptų. Bet šįkart, kai ji ėjo pro šalį, vyriškio akys kone prilipo prie atviros krūtinės, suspaustos didelėje odinėje liemenėlėje, ir spoksojo, kol ji pasiekė laiptus. Emilė žinojo, kad dabar jis žiūri į jos užpakaliuką, kurį dengia aptemptas trumpas džinsinis sijonukas. Ji užgniaužė pasišlykštėjimą ir ėmė kilti neoninės šviesos apšviestais stikliniais laiptais; avėjo juodos ir raudonos spalvos aukštakulnius, perrištus kaspinėliu. Kuo aukščiau ji kilo, tuo trankiau skambėjo pašėlusi šokių muzika – ji net pulsavo jos gerklėje ir pilve. Galva pradėjo ūžti nuo beprasidedančio galvos skausmo. Susikaupk. Esi čia dėl to, kad suderintum su lošėju pinigų sumą ir tikiesi, kad jis atsisakys noro tave šantažuoti.

Šviesos blyksniai, garsi muzika ir šokėjų prakaito tvaikas pribloškė, kai ji stabtelėjo, užlipusi laiptais. Vieta panėšėjo į urvą, kiek ji atminė, šokių aikštelė buvo atskirta, scena ir didžiulis baras driekėsi beveik per visą patalpą. O prie baro, šešėliuose, dalis vietų buvo atskirtos juosmens aukščio matiniu stiklu – vieta ypatingiems asmenims, iš kurios galima viską stebėti ir likti nepastebėtiems.

Štai čia ir yra Rafas Santosas.

Emilė atlošė pečius ir giliai įkvėpė, kai prie jos prisigretino išsičiustijęs vaikinas, apsivilkęs brangiu kostiumu.

– Ei, mažute, ką manai, jei mudu...

Ji neatsigręžė ir neišklausė pasiūlymo iki galo. Įsmeigusi akis į savo grobį, Emilė pradėjo žingsniuoti per salę, ignoravo žvilgsnius ir kratėsi pasiūlymų. Ji spoksojo tiesiai į grupelę, įsitaisiusią atskirai, į vaikiną, atsilošusį patogiame meilės soste ir rankomis apsivijusį įspūdingą šviesiaplaukę.

Kai Emilė priėjo, Santosas nužvelgė ją, paskui – vaikiną, trypčiojantį jai už nugaros. Iškėlęs pirštą nutildė asmens sargybinį ir vėl sužiuro: akys slydo jos kūnu, aukštyn, žemyn ir gėrėjosi.

Asmens sargybinis susiraukė ir pasisuko.

– Čia privatus kampelis, – tarė jis ir žengė į priekį. – Tu turi...

– Džonai.

Vienas boso ištartas žodis, ir vyras sustingo, lyg mostelėjus burtų lazdele. Santosas ramiai pasakė:

– Išsiųsi gražutę, net nepasiteiravęs, kodėl mes patraukėme jos dėmesį?

Apsaugininkas dar kartą perliejo Emilę abejingu žvilgsniu.

– Pone Santosai, jūs visada traukiate moteris. Su ja neverta...

– Manau, kad puikiai galiu pats nuspręsti, su kuo man verta leisti laiką, Džonai.

Dabar, kai ji pateko čia, kai už kelių pėdų sėdi pats svarbiausias miesto lošėjas, Emilė pajuto paniką. Šis vyras – nusikaltėlis. Ką aš darysiu? Kas manausi esanti?

Matyti, kad apsaugininkas įžvelgė jos dvejones ir baimę, bet jis pasitraukė nuo įėjimo, nors praeiti paliko tik siaurą tarpelį. Jo ranka brūkštelėjo jai per ranką, ir Emilė vos susivaldė neatšokusi.

Pasitikėjimas. Sukaupk pasitikėjimą. Čia tik dar vienas vaidmuo, kurį turi atlikti . Emilė nekreipė į nieką dėmesio, ji galvojo tik apie vyrą, su kuriuo atėjo derėtis.

Jis ne ką už mane vyresnis, – pirmiausia toptelėjo jai. Paskui pagalvojo, kad Santosas – nepaprastai gražus vyras. Tvarkingai nuskusta barzda, platūs tamsios kavos spalvos skruostikauliai: Rafas Santosas yra egzotiškų Australijos kultūrų mišinys. Filipinietis iš Ramiojo vandenyno salų... gal nuoširdžiose dėmesį prikaustančiose akyse atsispindi ir itališki bruožai. Nepriekaištingai apsirengęs – tamsiai mėlynu kostiumu ir šilko kaklaraiščiu, kulkšnį buvo nerūpestingai užsikėlęs ant kelio ir atsilošęs ant sofos žiūrėjo į ją vertindamas.

– Kuo galiu padėti, ponia Katalano? – ramiai paklausė jis, ir sodrus ramus balsas sujaudino Emilę.

Charizmatiškas, gundantis tonas, – įvertino Emilė. O vieną ranką jam ant pečių savininkiškai uždėjusi šviesiaplaukė Emilę vėrė išdidžiu, paniekos kupinu žvilgsniu. Bet ji nekreipė dėmesio.