Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

– Sakai, kad tas nutikimas nepadarė jokio poveikio?

– Ką nori pasakyti? Aš nesilioviau eiti į pasimatymus, nors pasirinkdavau apgailėtinus vyrus, jei išvis rinkdavausi. Tas nutikimas neatgrasė manęs nuo vedybų su Džimiu. – Emilė prunkštelėjo. – Ir neatėmė noro gyventi savo gyvenimą.

– Taip. Gyvenimo, kuriame slapčia myliesi su savo viršininku.

Zakas skubiai išlipo iš lovos, basų kojų žingsniai buvo vos girdėti ant šaltų grindų.

– Tu pyksti.

Jo žandikaulis įsitempė, kai atsigręžė ir pažvelgė į sustingusią Emilę.

– Taip, po velniais.

– Ir... kas? Nejau sakai, kad nori pakeisti mūsų susitarimą?

– Sakau, – jis spragtelėjo lempos, esančios prie lovos, jungtuką ir užsitempė trumpikes, paskui – kelnes, jo judesiai buvo greiti ir trūksmingi, – kad būtų malonu kur nors išeiti. Kartu pasirodyti viešai, o ne slapstytis, lyg mūsų seksualinis gyvenimas būtų svarbi slapta misija.

– O kaip šis vakaras?

Jis uždėjo rankas ant klubų.

– Vargu, ar tai galima vadinti išėjimu. Man visai ne gėda dėl mūsų, o tau?

Zakas žinojo, kad pataikė kaip pirštu į akį, nes Emilė sušnypštė. Ji išbalo, Zakas jautėsi kaltas, jam net gerklę užgniaužė.

– Paklausyk, Emile...

– Ne, gali nieko nesakyti. – Ji pasislinko prie kito lovos krašto, kartu tempdamasi ir antklodę. – Aš... Aš manau, kad man reikia eiti.

– Tau nebūtina...

– Būtina. – Ji susirinko drabužius ir pridūrė: – Jau vėlu. – Lyg tuo viską paaiškintų.

– Pasilik.

Zako veidas suakmenėjo, jis negalėjo jos suprasti.

– Negaliu. – Emilė nuskubėjo prie laiptų. – Pasimatysime rytoj biure.

Tryliktas skyrius

Regis, praėjusio pirmadienio naktis buvo visai kitame pasaulyje.

Kiekvieną kitos savaitės dieną Emilė nešė jam priešpiečius, organizavo susitikimus su klientais ir dirbo kaip kruopščiausia padėjėja. Jokių slaptų žvilgčiojimų, jokios įtampos, kuri kildavo, kai Zakas netyčia prisiliesdavo prie jos rankos. Kiekvieną kartą, kai jis prasižiodavo, mėlynos ir abejingos Emilės akys rodė, kad ji laikosi atstumo ir elgiasi kaip tikra profesionalė.

Ji pasilikdavo biure, kai jis išvažiuodavo po darbo, ir visą laiką dirbo. Zakas jos nekvietė, ir Emilė nesisiūlė. Bet po kelių dienų jis paprašė paaiškinti, kas vyksta, nes neišmanė, ką pasakyti ar padaryti, kad kas nors pasikeistų. Emilės šaltumas jį baugino.

Nors nujautė, kad ji atšalo, Emilė vis tiek blaškė Zako dėmesį. Juodus kostiumėlius pakeitė vos kelius siekiantys sijonėliai, aptemptos palaidinukės ir siauri dirželiai, pabrėžiantys kiekvieną dailaus kūno linkį ir iškilumą. Niekas kitas nežiūrėjo į puikius jos darbo drabužius. Bet Zakui, kuris žinojo, kas slepiasi po šilko marškinėliais ir švelniais megztiniais, riba tarp kuklaus ir nepadoraus išsitrynė.

Jis įsivaizdavo daugybę būdų, kaip galėtų ją nurengti.

– O už ką judu statote? – Danielius iš Žmogiškųjų išteklių skyriaus stovėjo prie durų, rankose laikydamas blanką lenktynėms. Zakui pro akis neprasprūdo, kaip skubiai Emilė pasitraukė nuo jo stalo ir it gindamasi prie krūtinės prispaudė aplankus. – Lenktynėse. Dėl Melburno taurės? – paklausė Danielius išsišiepęs. – Mes trečiajame konferencijų kabinete. Ačiū, Em, už užkandžius, gėrimus ir plokščią ekraną. Mums trūksta jūsų balsų.

Emilė dirstelėjo į Zaką, paskui vėl į Danielių, ir jam nusišypsojo.

– Daryk tai, ką reikia, aš pinigų gausiu.

Jis pamiršo apie Melburno taurę , svarbiausią Australijos lenktynių dieną, kai visa tauta viską metė, kad galėtų jas stebėti. Svarbiausias visuomenės renginys beveik visose verslo srityse, taip pat ir Valhaloje . O Emilė, – mąstė Zakas, eidamas į konferencijų kabinetą, – turi talentą suorganizuoti žmones. Būdama neoŽcialia Valhalos bendrijos direktore, ji buvo ta, į kurią kreipdavosi norintieji surengti gimtadienius, išleistuves pensijon, kasmetinius Kalėdų vakarėlius. Svarbiausia, kad ji perėmė Pagrindinio taško atidarymą kaip tikra specialistė, ir dabar jau beveik pasiekė tikslą neviršijusi biudžeto.

Ji būtų velniškai puiki gyvenimo būdo vadybininkė.

Zakas prisidėjo prie savo darbuotojų, smagiai šnekučiavosi, bet viena akimi stebėjo Emilę. Keliskart jos žvilgsnis susidūrė su jo akimis, bet ji vis nusukdavo žvilgsnį.

Po pusvalandžio, kol jis visus apėjo ir priartėjo prie jos,

Zakas elgėsi tikslingai ir apgalvotai, lūkuriavo, kol ji baigė kalbėtis ir priėjo prie maistu nukrauto stalo.

– Šįvakar tu laisva?

Nerūpestingas stebėtojas nebūtų pastebėjęs, kaip trumpam sustingo ištiesta jos ranka, bet ji greitai čiupo įdaryto apkepo gabalėlį ir susigrūdo į burną. Zakas žinojo, kad įsibrovė į asmeninę Emilės erdvę, nes ji sumirkčiojo ir suspaudė vyno taurę. Įtampa spinduliavo tarsi nematomas jėgos laukas, bet jis vis tiek panoro nubraukti jai plaukų sruogą, kuri išslydo iš surištos uodegėlės, ir paliesti švelnią odą.

Sveikas protas nugalėjo aistrą, nors Zakas negalėjo pakęsti, kad jam reikia tvardytis. Net maudė iš geismo.

– Tu vakarieniauji su klientu. – Ji pasitaisė plaukus. – Aštuntą valandą Versačių rūmuose.

Zakas susiraukė, mintyse permąstė planus.

– O aš tikriausiai dirbsiu, – pridūrė ji ir gurkštelėjo vyno. – Iki atidarymo – mažiau nei penkios savaitės.

Jis įdėmiai ją nužvelgė.

– Teisingai.

Potekstė buvo pernelyg aiški. Jis peržengė ribą, o ji traukiasi.

Tada suskambėjo Emilės mobilusis – užuomina, kad jam reikia nešdintis.

– Emilė klauso.

Zakas nuėjo prie maisto, paėmė saliero lapą ir susimąstęs sukramtė. Emilė nutilo.

– Klausau.

Ji vėl tylėjo. Paskui susiraukė ir išjungė telefoną.

Zakas nuėjo, nekreipė dėmesio į tai, kad ji vis žvilgčiojo. Jis vis dar tebebuvo per arti ir erzino ją.

Puiku.

Emilė gurkštelėjo dar vyno, tyla tarp jų vis tirštėjo, kol visi dūzgė nuo lenktynių jaudulio. Ar ji ką nors pasakys? Jo veide blykstelėjo šypsenėlė. Tikriausiai ne.

Tada Džena Perkins, viena jaunųjų architekčių, priėjo prie Emilės, ir ši visą dėmesį sutelkė į merginą – linkčiojo ir šypsojosi, kai to reikėjo. O kai kažkas įjungė televizorių, Zakas pasidavė, paliko ją ramybėje, kaip Emilė ir pageidavo.

Ji matė, kad Zakas traukiasi ir stengėsi nepasiduoti apgailestavimams. Turėjo jau seniai nuspausti stabdžius, bet buvo pasinėrusi į sekso malonumus. Nepakartojamo sekso.

Ji buvo apsėsta uždraustų naktų, pakerėta Zako glamonių. Jis buvo nusiteikęs pamaloninti ją, ir nors slapčia Emilė mėgavosi kiekviena sekunde, išlipusi iš lovos pernelyg dažnai jausdavosi įniršusi ir sutrikusi. O po visko, kas nutiko biure, ji privalėjo tvardytis.

– Aš turbūt išprotėjau, – sumurmėjo ji ir įsidėjusi į burną traputį sukramtė.

– Atleisk?

– Nieko. Kalbuosi su savimi. Ką tu sakei?

– Klausiau...

Ir vėl suskambėjo Emilės telefonas. Ir vėl nesusijungė.

Džena petimi švelniai bakstelėjo Emilei.

– Aš tik klausiau apie Zaką... Ar jis su kuo nors susitikinėja?

Emilė vos nepaspringo.

– Kodėl klausi? Jis tave domina?

– Pasimatymai su šefu? Liaukis! – Džena nusikvatojo ir mostelėjo taure. – Būtų keista. Be to, man dvidešimt dveji, o jam kiek... Trisdešimt?

– Dvidešimt septyneri.

– Taip, per senas. Ne, aš tik paklausiau. – Ji linktelėjo vaikinui kitame kabineto gale ir nusišypsojo.