Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

Dėl jos ar dėl savęs?

Koks skirtumas. Kaip tik dabar Emilės oda perbėgo pažįstamas geiduliukas – jis erzino, gundė, kūną užvaldė netikėta aistra.

Muzika kvietė šokti, blykstelėjo lempos, ir sausakimša šokių aikštelė ėmė judėti kaip vientisa masė. Emilė trypčiojo nuo kojos ant kojos, staiga jai kilo noras įsisukti į aikštę, pasileisti plaukus ir pasiduoti muzikai.

Tada Zakas įsmeigė į ją akis, ir viskas ėmė lietis. Vieną sekundę trumpas aksomo sijonas ir žvilganti sidabro palaidinė su juostelėmis, kurią išsitraukė iš spintos, atrodė netinkama apranga. Bet kai jis nusišypsojo, ištiesė ranką ir ištarė: Pašokime, gražuole , Emilės drovumas išgaravo.

Ji sunėrė pirštus su Zako ir jis palydėjo ją į šokių aikštelę: duslus bosas kaitino kraują, oda net tvinkčiojo.

Visur judėjo kūnai, šoko ir juokėsi, o kai pasigirdusią dainą pakeitė Bejoncės hitas, minia suūžė ir įtraukė juos į patį sūkurį.

Zakas rado vietos prie šešėliuose skendinčios scenos ir prisitraukė Emilę, prisispaudė ne tik galva, bet ir šlaunimis. Emilės kūnas akimirksniu atsakė.

– Čia ne toks šokis, – sumurmėjo ji ir įkvėpė, kai jis rankomis apsivijo jos liemenį.

– Nesvarbu.

Ji jautė, kaip jis alsuoja jai prie kaklo, pučia šiltą geidulingą orą, ir juodu pamažu pradėjo judėti.

Emilė priglaudė skruostą jam prie krūtinės ir stipriai užsimerkė, pasidavė muzikos ir karščio bangai. Kai ji su Zaku – taip, kaip dabar, – visa kita netenka prasmės. Lyg uždarytum duris, kurios buvo atvertos į praeitį, už kurių tūno sunkumai ir slepiasi dvejonės.

Su juo ji jautėsi geidžiama. Reikalinga. Tarsi būtų galinga sekso deivė, valdanti savo likimą.

Zako rankos nuslydo jos nugara, per šiurkštų palaidinės audinį, paglostė odą po juostelėmis. O minia visą laiką kaip pašėlusi sukosi aplinkui, muzikos aidas atkartojo širdies ritmą.

– Sveikas, Zakai! Taip ir maniau, kad čia tu! Kaip laikaisi?

Emilė pajuto, kaip nenoriai jis atsitraukė, o kai pasisuko, pamatė, kad priešais stovi aukšta žavi blondinė. Emilė sumirksėjo, pajuto, kaip įsižiebia netikėtas pavydas, nes mergina pakštelėjo Zakui į lūpas.

Kai Zakas jas supažindino, nepastebėjo, kad Emilės šypsena pernelyg šykšti. Ji tik mandagiai linktelėjo, o pilve ėmė suktis nerimas ir susierzinimas, nes įsivaizdavo, kaip ši pritrenkiamai žavinga būtybė aistringai bučiuoja Zaką ir atvirai flirtuoja.

Kai galų gale mergina pasišalino, Emilė buvo nusiteikusi išrauti tuos šviesius žvilgančius plaukus vieną po kito.

– Kas ji manosi esanti? – burbtelėjo vos gaudydama kvapą, įsmeigusi akis į minią.

Aišku, mergina matė, kaip juodu su Zaku šoka, bet vis tiek flirtavo ir pabučiavo jį nesivaržydama.

– Džosė dirba Skandinavijos oro linijose, – pasakė jis. – Sutikau ją, kai skridau į Europą.

– Ar ji buvo... – Emilė prikando lūpą, nenorėdama garsiai ištarti prakeikto klausimo. Ji kalba kaip vargšelė. Vaikiška. Pavydi.

Bet Zakas viską suprato. Jis apkabino ją. Emilės krūtinė kilnojosi, nes nuojauta pamažėle stiprėjo.

– Ar ji mano buvusioji? Ne. – Jis nutilo ir atidžiai ją stebėjo, jo akys atrodė pernelyg įžvalgios net ir žybsinčių lempų perskrostoje tamsoje. – Kodėl klausi?

Emilė negalėjo atsakyti. Negalėjo išduoti, kad ją degina pavydas, kad kitos moters dėmesys it ledas kausto jos skrandį.

– Tavo buvusiosios nežino ribų, – pasakė ji ir aiktelėjo, nes jo ranka nusileido jai ant užpakaliuko.

– Ji nebuvo mano mergina, bet tu teisi, – sumurmėjo Zakas ir pradėjo trauktis, kol juodu pasiekė šokių aikštelės kraštą, – jos tikrai jų nežino.

Sunkios scenos užuolaidos atrodė kaip tamsus debesis, jie paskendo šešėliuose.

Jo lūpos surado jos kaklą. Emilė suvirpėjo, kai jo alsavimas keliavo jautriomis jos kūno vietomis, jo lūpos net degino, kai jis pradėjo linguoti geidulingu populiaraus atlikėjo dainos ritmu.

Skambėjo duslus bosas, Emilės krūtinę pripildė tvinkčiojantis pulsavimas, jis kilo iki pat gerklės. Jautė, kaip virpa kiekvienas raumuo, aidi kartu su Zako širdies plakimu, kai jis prigludo prie jos visa krūtine.

– Gal nekoks sumanymas čia ateiti, – sušnabždėjo jis.

Emilės širdis vos nesustojo.

– Kodėl?

– Štai kodėl. – Ir jis prigludo prie jos sustandėjęs.

Emilė sudejavo ir tą akimirką norėjo, kad niekas nepasikeistų – kad būtų šilta ir saugu. Bet tada blykstelėjo lempos, ne daugiau nei penkioms sekundėms apšvietė minią, ir juos vėl apgaubė tamsa. Bet per tas kelias sekundes Emilė minioje pamatė žmogų, kuris spoksojo tiesiai į juos.

Ji susvirduliavo, bet Zakas ją laikė. Kai dar kartą žvilgtelėjo į tą pačią pusę, Luisas Mejeris buvo dingęs.

Vakaro džiaugsmas ištirpo. Ji negalėjo susikaupti ir klausytis muzikos, džiaugtis prigludusiu šiltu Zako kūnu – tik ne dabar.

– Gal galim iš čia dingti? – tyliai paklausė Emilė.

Zako akys aptemo, paskui jis skubiai linktelėjo, paėmė ją už rankos ir juodu ėmė skintis kelią tarp šokančiųjų.

§

Emilė gulėjo švelniuose Zako pataluose ir spoksojo į lubas: žinojo, kad jos veidą puošia kvailoka šypsenėlė. Nejau gulėtum susiraukusi, jei būtum aistringai ir švelniai pasimylėjusi su Zaku Preskotu?

– Gerai jautiesi? – mėnulio šviesoje sukuždėjo Zakas.

– Puikiai. – Ji atsisuko į jį ir alkūne atsirėmė į čiužinį, ranka prilaikė galvą. – Bet tavo laiptai buvo kieti mano nugarai. Ir dar manau, kad mano sėdynėje yra rakštis.

Zako veidą nušvietė šypsena, ir Emilei užkaito kraujas.

– Tai kitą kartą tu galėsi būti viršuje. Tiesą pasakius...

Jis apkabino ją ir apvertė, o ji noriai pasidavė. Emilės kūnas tebedžiūgavo po ankstesnio pasimylėjimo, bet širdis vėl daužėsi, tikėdamasi dar.

Jie gulėjo susiglaudę krūtinėmis ir keliais, Zakas lengvai ją išlaikė. Švelniai nubraukė jai plaukus, ilgas sruogas užkišo už ausų, paskui truktelėjo arčiau ir pabučiavo. Švelnus ir jausmingas bučinys suspaudė Emilei krūtinę staigiai ir stipriai – taip, kad, regis, ji visa prisipildė džiaugsmo.

Tą akimirką ji puikiausiai suprato, kodėl visos moterys nepriėmė neigiamo atsakymo. Zakas Preskotas yra kaip narkotikas. Emilės kūnas degė iš geidulio – ji norėjo būti liečiama, troško įgudusių rankų ir nuodėmingų lūpų. O kai juodu būdavo atskirai, ji galėjo galvoti tik apie jį.

– Ką nori, kad padaryčiau? – Jo šiltas kvėpavimas kuteno jai ausį, lūpos kandžiojo ausies lezgelį.

Emilė dusliai sudejavo ir atsisėdo – geismas temdė mintis.

Jos širdis ir vėl smarkiai daužėsi, kai ji žvelgė į jį iš viršaus. Keliais buvo apglėbusi jo liemenį, sėdėjo jam ant pilvo. Ir viskas yra tikra. Jis yra tikras.

Bet kodėl ją kamuoja bloga nuojauta, kad viskas gali subyrėti į šipulius?

– Emile.

Zakas čiupo ją už liemens. Ji buvo panaši į kokią nors antikinę vaisingumo deivę: moteriška smėlio laikrodžio Žgūra, lieknas liemuo ir nedidelis pilvuko kalnelis. O jos krūtys...

Jis kilstelėjo rankas ir suėmė jas delnais – į delną po sultingą, sunkų vaisių.

Zako paslėpsniai ir vėl pabudo, bet jis nekreipė dėmesio, nykščiu vedžiojo rožinius spenelių pumpurėlius, nusišypsojo, kai jos alsavimas sutrūkčiojo, o vokai nusileido nuo saldaus malonumo.

– Ko norėtum? – dar kartą dusliai paklausė Zakas. Kadangi jis nenutraukė ritmingų pirštų glamonių, Emilė pradėjo virpėti.

– Tik... tik...

– Ką?

– Aš ne...