Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

Žinoma, gal ji ir neišmano, kaip bendrauti su vyrais, bet Emilė stengėsi juos laikyti atokiau nuo pinigų čekių. Ji visada žinojo, kokių galių ir laisvės jie suteikia.

Kažin, kas bus, kai jie pristatys Pagrindinį tašką , kai grąžins Zakui skolą ir išvyks studijuoti?

Tu toliau gyvensi savo gyvenimą. Judėsi tolyn, neatsigręždama . Kaip ir Zakas – visada juda tolyn, susiranda kitą energingą merginą.

Pagalvojusi apie kitą moterį, gulinčią jo lovoje ir darančią tą patį, ką darė ji, Emilė vos neužspringo.

Ji atsistojo, sviedė pagalvę per kambarį ir nuėjo į virtuvę. Išsitraukė iš šaldytuvo pusbutelį mineralinio, prisipylė taurę ir išgėrė. Burbuliukai sušnypštė, garmėdami žemyn kartu su netikėtu ir beviltišku troškimu, kad viskas grįžtų į senas vėžes. Jos butas, Eidžė, darbas. Šie trys dalykai yra normalūs, nekintami. Bet tas... tas... nepakeliamas nepasitikėjimas savimi...

Net ir po kiek laiko jos galva net dūzgė nuo minčių: Emilės sapnus apkartino gražuolė, kuri varžėsi dėl Zako dėmesio, abejingas ir griežtas motinos veidas ir tuščia salė, kurioje vyks Pagrindinio taško pristatymo vakarėlis.

Ji nubudo dar prieš aušrą, pilve sūkuriavo keistas jausmas. Patikrinusi čiaupus, užrakintas duris, langus ir šviesas, Emilė parašė žinutę seseriai ir vėl susirangė lovoje.

Nieko gero.

Tai neturi nieko bendra su jos motina: Emilė neįsivaizduoja, ar Šarlenė gyva, o tuo labiau – kur ji.

O Pagrindinio taško projektas?

Ji permąstė smulkmenas. Ne. Viskas klostosi sėkmingai, brošiūros išdalytos, pirkėjai skambina į Pardavimų skyrių, o pakviestieji į atidarymą rinksis šiandien.

Bet kažkas vis tiek ne taip. Emilė apsivertė ant pilvo, pasiėmė akinius, atitraukė žaliuzes, kabančias virš galvūgalio, ir prisimerkusi žiūrėjo, kaip švinta.

Septintame bute loja vokiečių aviganis – kaip visada. Dešimto buto gyventojai ir vėl paliko šviesą prieangyje. Bet daugiau nieko neįprasto.

Tikriausiai dėl to kaltas Zakas, o gal veikiausiai jos jausmai jam. Ji žino, koks jo gyvenimas, kokias moteris jis traukia. Ar yra tokių, kurių nesumenkintų Heilės Kerans ar Trišos Satler pomėgiai?

Emilė atsiduso, sunkiai atsistojo ir apsivilko treningą.

Kol bėgiojo, saulė gerokai pakilo, trys žvejai ir keletas banglentininkų krapštėsi automobilių stovėjimo aikštelėje.

Kai Emilė įėjo į biurą, šis buvo tuščias. Zakas tą rytą apžiūrinėjo sklypą. Įprasti reikalai, bet Emilė juto nepasitenkinimą.

Eidžė galiausiai atsakė į žinutę, Emilė įsijungė kompiuterį, suderino Zako dienotvarkę ir paėmė puodelį kavos. Nuo gardaus aromato net susikaupė seilės, bet ji nespėjo net gurkštelėti, ir atsidarė kabineto durys.

– Sveika, Em. – Vyriausioji Zako buhalterė Megana Hvong priminė Emilei aktorę Liusę Liu. Egzotiška, šaltakraujiška ir pasitikinti savimi. – Štai skaičiukai, kurių prašei. – Ji padėjo aplanką ant stalo ir pritūpė ant kampo, pasipuošusi Armani drabužėliais ir šypsena.

Viltinga, visa išmanančia šypsena.

Emilė sumirkčiojo.

– Kas atsitiko?

Megana pasitaisė žvilgančius trumpai kirptus plaukus.

– Tiesiog norėjau kai ką sužinoti.

– Apie ką?

– Apie tave.

– Ką?

Megana pasilenkė ir išsišiepė.

– Ar praėjusi savaitė buvo tik atsitiktinumas?

Emilės galvoje sušmėžavo daugybė vaizdinių.

– Prašau?

Megana elegantiškai mostelėjo.

– Graži šukuosena, šiek tiek įžūloka. Atsikratei tų baisių švarkelių, – pradėjo vardyti Megana ir įdėmiai apžiūrinėjo Emilės nertinio ir sijonuko derinį. – Mes manome, kad čia įsivėlęs vyras.

– Ką? Ne!

– Oho. – Megana išsišiepusi atšlijo. – Labai karštai neigi.

Emilė giliai įkvėpė ir jau ramiau pasakė:

– Nėra jokio vyro. Darosi šilta, ir aš noriu pasikeisti, ir... O kas yra mes ?

– Ak, Kerė ir Bobas. – Megana išdavė buhalterijos skyriaus darbuotojus. – Beje, gražus vėrinys.

Emilė žvilgtelėjo į daugybę sidabro karoliukų gijų, surištų į mazgą.

– Ačiū. Pasidovanojau gimtadienio proga.

– Matai? Įžvelgiau, kad tavyje slypi deivė, kuri trokšta išsiveržti! – Megana šyptelėjo. – Turėtum šeštadienį eiti su merginomis apsipirkti.

Emilė nustebusi tylėjo, kol suprato, kad Megana kalba rimtai.

– Šį šeštadienį?

– Žinoma. Ankstyvasis kalėdinis apsipirkinėjimas. – Ji stodamasi pavartė akis.– Pranešiu tau elektroniniu paštu, gerai?

– Gerai.

Kai durys užsivėrė, biure įsivyravo spengianti tyla. Mandagiai atsisakiusi bet kokių kvietimų – Emilė tyčia vengė užmegzti asmeninius santykius darbe, – ji priėmė vieną – kvietimą apsipirkti su pačia stilingiausia Valhalos moterimi, – kad prabustų jauduliukas, troškimas būti tiesiog moterimi.

Kai Emilė spoksojo į stiklines duris ir pradėjo dvejoti. Nejau aukštakulnius avinti Megana atsitiktinai pasiūlė kartu praleisti laiką ir netyčia pasiteiravo apie kokį nors vyrą?

Emilė paėmė kelis dokumentus, įėjo į Zako kabinetą ir uždariusi duris atsirėmė į stalą, o jos mintyse ėmė suktis daugybė įvairiausių išvadų. Pačių blogiausių.

Paskui ji atsitiesė ir praėjo pro Zako stalą. Ne. Megana nelinkusi gudrauti, ji – kitokia. Megana paklausė, o Emilė atsakė. Viskas.

Jos atspindys įsistebeilijo į ją milžiniškuose tamsintuose languose. Emilė žiūrėjo į dvidešimt šešerių metų šviesiaplaukę, dėvinčią įprastus biuro darbuotojos drabužius: ilgą juodą sijoną, avi patogius batus, mūvi pėdkelnes ir vilki žydrą nertinį trumpomis rankovėmis.

Įdėjusi dokumentus į Zako dėklą Emilė priėjo arčiau atspindžio. Kašmyro nertinis buvo su V raidės formos iškirpte ir atidengė raktikaulius. Emilė pasisuko šonu, paskui – priekiu. Sijonas ant klubų kabojo, plonas juodas dirželis juosė liekną liemenį. Trumpos pūstos rankovės atidengė įdegusias rankas. Emilė susiraukusi palygino nertinį ant pilvo ir sijoną ant užpakaliuko.

Numečiau svorio? Gal...

Staiga atsivėrė durys, ir ji staigiai atsisukusi išraudo.

Zakas.

Jų akys susitiko sekundėlei, o gal dviem. Emilė negalėjo ramiai kvėpuoti, nes užplūdo prisiminimai.

Švelnūs prisilietimai. Goslūs bučiniai. Karšta oda, drėgna nuo aistros...

Ji jautė, kaip karštis atslūgo ir vėl užliejo, kol Zakas stovėjo ir vėrė žvilgsniu ją visą ir vos šypsojosi.

– Tau ši spalva tinka, – galų gale pagyrė jis.

– Ačiū.

– Bet man nepatinka batai.

Emilė iškėlė galvą, buvo pasiruošusi kandžiai atrėžti, bet, pamačiusi jo šypseną, atlyžo.

– Gal kaip tik dėl to juos ir apsiaviau.

Zakas kilstelėjo antakį.

– Pirmiausia sakai, kad pakeitei šukuoseną ne tam , kad padarytum man įspūdį, o dabar avi tokiais batais žinodama, kad jų nekenčiu?

Kai jis skubriai priėjo prie jos, Emilė iš visų jėgų stengėsi nepajudėti ir liko stovėti toje pat vietoje. Gerai, tai yra gerai. Neparodyk jam, kad tave jaudina ir kad negali atsispirti berniokiškai jo šypsenai .

Zakas sustojo – taip arti, kad Emilė net pastebėjo mažučius auksaspalvius taškelius gelsvai žalios spalvos akyse ir raukšleles prie apatinės lūpos, kai jis šypsojosi. Ji užuodė ir jo kvapą – kremo ir skutimosi losjono kvapą, kuris ją varė iš proto.

– Kaip praleidai savaitgalį? – meiliai pasiteiravo Zakas.

Kai jo žvilgsnis nukrypo prie jos lūpų ir neatsiplėšė nuo jų, Emilė mintyse nusikeikė.