Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

Kaip tik tada, kai jis manė, jog jau negalėtų labiau įkaisti.

Jos krimstelėjimas nutvilkė nuo prakaito ir glamonių blizgančią odą. Emilė pakėlė klubus, atsidavė jam, apsivijo kojomis jo liemenį.

– Zakai...

Ji įdėmiai žiūrėjo į jį, jos skruostai raudo, o sodrios lūpos buvo erotiškai pravertos.

– Aš... Tai yra...

– Laikykis, – sumurmėjo Zakas ir ėmė judėti greičiau. Ji stipriau suspaudė kojas ir priglaudė veidą jam prie peties.

Jis pajuto, kaip gilumoje susitraukė jos raumenys, artėdami prie orgazmo. Zakas sudejavo ir ėmė bučiuoti Emilę, begėdiškai gėrė jos dejones, įtraukė jas ir iškvėpė.

Ir tada tai įvyko. Kimiai šūktelėjusi ji atlošė galvą, šnopavo garsiai ir giliai. Juos užliejo nežemiškas malonumas, ir Zakas negalėjo ilgiau tvardytis. Suleido pirštus į jos plaukus ir pasidavė – jį prarijo deginanti aistra, viena visagalė banga, kai skynėsi kelią į liepsnojančią gilumą.

Pasitenkinimas supurtė Emilės kūną, užklupęs nesuvaldoma jėga. Jis malonumo banga užpildė kiekvieną tamsiausią kampelį, ir ji sudrebėjo visu kūnu.

Ji suriko, kūnas tebevirpėjo. Emilė dar niekada nebuvo taip arti... palaimos. Taip, tai tikra palaima. Ji jautėsi labai gyvybinga ir tuo pat metu visiškai išsekusi.

– Oho, – ji sunkiai suvokė, kad ištarė tai garsiai.

Zakas atsitraukė, pasirėmė alkūnėmis ir patenkintas įsistebeilijo į ją.

– Ačiū. – Jis švelniai nubraukė drėgnus jos plaukus nuo kaktos.

Jie vis dar buvo prigludę vienas prie kito ir intymiai susilieję. Giliai viduje Emilė tebejautė erotiškai pulsuojančią jo varpą ir besidaužančią širdį, kuri atliepė neramią Emilės širdį. Paprastas prisilietimas prie plaukų vėl sujaudino Emilę, jos oda tvinkčiojo, ji geidė daugiau.

Per ilgai gyveno be sekso, todėl dabar jautėsi nepasotinama.

Atrodė, kad Zakas pajuto, kaip ji pasikeitė, ir nuslinko nuo jos, atsigulė ant pagalvių, rankas pridėjo sau prie kaktos. Ir po kelių minučių Emilė pajuto muskusinį aromatą, išgirdo lėtą, gilų ir ritmingą Zako alsavimą.

Ji nudžiugo, kad jis užmigo. Bus lengviau pasprukti.

Atsargiai išsiropštė iš šiltos lovos, apgraibomis susirado ant žemės išmėtytus drabužius, paskubomis apsirengė, vis stebėdama Zaką.

Kaip lengva būtų vėl susirangyti tarp antklodžių, sugrįžti į jo glėbį. Ji jautė, kaip maudžia daugybę intymių kūno vietelių – malonus, svaiginantis skausmas vos neprivertė persigalvoti.

Jokių nakvojimų. Jokių savaitgalių. Jokių atvirų pasišnekučiavimų.

Taisykles kuria ji, todėl pats laikas jų laikytis.

Susirinkusi krepšius, Emilė nusliūkino laiptais, perėjo šaltą svetainę ir neatsigręždama išėjo pro paradines duris.

Dešimtas skyrius

Gali daug sužinoti apie moterį iš to, kaip, jai šnekant, juda jos rankos. Kai kurios rankas judina gyvai, kitos – nesąmoningai arba tyčia prisiliečia. O dar kitos laikosi atstumo. Zakas įsivaizdavo, kad tokia yra ir Emilė. Ji aiškiai parodė, kad vengia bet kokio sąlyčio. Jokių brūkštelėjimų pirštais, net kai perduoda aplanką. Jokių atsitiktinių rankų prisilietimų lifte ar koridoriuje.

Iš pradžių Zakas manė, kad Emilė nepalenkiama ir laikosi nusibrėžtų ribų, bet ji taip pat elgėsi net tada, kai juodu kabinete likdavo vieni.

Zakas įsmeigė akis į užvertas duris, paskui nuleido žvilgsnį į mėsainio likučius, kol dar nesugrūdo jų į šiukšliadėžę.

Jam neturėtų rūpėti. Ir nerūpi. Emilės atsakas buvo aiški užuomina: jis – šefas, ji – pavaldinė. Nors praėjusią naktį tarp jų buvo šis tas daugiau. Jis giliai skendėjo šiltoje jos drėgmėje, ji buvo apsivijusi jį kojomis, kol jie lingavo senu kaip pasaulis ritmu.

Taigi, buvo daug, tikrai daug daugiau.

Tyliai nusikeikęs Zakas mintimis grįžo į tikrovę. O sustandėjusi varpa darbe yra ne tai, ko jam dabar reikia: tik ne tada, kai turi atlikti daugybę darbų, vienas kurių – artėjantis Pagrindinio taško pristatymas. Be to, dar Kelas, Viktoras ir nelemtas VP Technologijų žlugimas.

Zakas atstūmė kėdę, nuėjo prie durų ir jas atlapojo.

– Pakeisk pirmos valandos planus, – pasakė jis, puikiai žinodamas, kad jo balsas kiek per griežtas. – Aš išeinu.

Emilė linktelėjo ir pakėlė ragelį.

– Ar sugrįši iki pusės keturių?

Jokių klausimų, tik pritarimas. Jos šaltakraujiškumas skaudino, kadaise ypatingai vertintas jos kruopštumas dabar varė iš proto.

– Taip.

Jis negalės greitai dingti iš pastato, net jeigu dėl netikėtai apėmusios aistros norisi rūkt kuo toliau ir greičiau.

Bet Zakas išvažiavo. Pasuko į šiaurę, Auksinės pakrantės greitkeliu, paskui – į dešinę, tiesiai į Votervėjaus kelią ir vadovaudamasis kelio ženklais traukė prie Syvorldo. Pravažiavo pro Versačių rūmus, viešbutį Sheraton Mirage ir ne vieną išsinešti skirto maisto užkandinę.

Važiuodamas keliskart pakalbėjo telefonu, susitarė dėl kitų susitikimų. Zakui neblogai sekėsi negalvoti apie Emilę ar praėjusią naktį, kol pravažiavo Syvorldą, kol kelias susiaurėjo, o aplinkos augmenija tapo vešlesnė.

Kairėje pasirodė vakarinė Auksinės pakrantės iškyšulio dalis: smėlėtas pusiasalis ir įlanka, kurioje spietėsi jachtos ir poilsiaujantys žvejai. Kelias vedė tolyn, tarp medžių, kurie augo Meinbičo parke, iki pat automobilių stovėjimo aikštelės.

Zakas įsuko į aikštelę, žvyras girgždėjo po padangomis. Jis išjungė variklį. Nutilo klasikinė AC/DC daina, ir pasigirdo pažįstami bangų mūšos garsai, sklindantys iš už medžių ir smėlio kopų.

Išlipęs iš automobilio, Zakas giliai įkvėpė. Praėjusios nakties lietus orui suteikė sūraus audros prieskonio. Jam patiko šis kampelis – daug labiau nei siaurutis privataus paplūdimio ruoželis, prisišliejęs prie jo namų.

Išėmęs iš bagažinės lagaminą, ištraukė naro kostiumą ir patraukė prie nedidelės banglenčių nuomos punkto stoginės. Po dešimties minučių Zakas risnojo paplūdimiu prie vėliavėlių, po pažastimi nešėsi banglentę.

Netrukus jis galės pasakyti, kad dieną praleido neblogai. Į kurią pusę atsisuksi, ten pamatysi Sautporto aukštumas, pietinės Stretbruko salos tyrus arba Ramiojo vandenyno platybes. Ilgus metus Zakas čia plaukiojo banglente, stebėjo banginius, buvo patekęs į audros sūkurius, kurie negailestingai primindavo gamtos galybę ir gyvenimo trapumą.

Kaip jis gali tvardytis ir negalvoti apie Emilę po darbo, jei jo galvoje sukasi vien mintys apie ją nuogą? Velnias, jis geidžia jos net su įprastais darbo drabužiais ir bjauriais griozdiškais batais. Bet jeigu nori išsaugoti ją savo lovoje, jų meilės romaną po darbo turi laikyti paslaptyje.

Zakas nemėgsta paslapčių. Paslaptys verčia meluoti, bet jam patinka meluoti ne mažiau, nei turėti paslapčių.

Suniurnėjęs jis galų gale atsistojo ir kol žingsniavo iki automobilio, pirštai smigo į rupų smėlį.

§

Švelnus stiklo durų šnaresys privertė Emilę pakelti akis nuo kompiuterio ekrano. Pasirodė Zakas, įdegęs ir nugairintas vėjo. Kai jis persibraukė ranka plaukus, susišiaušė, Emilės širdis suspurdėjo.

– Skambino tavo tėvas.

Jis stabtelėjo, suraukė kaktą, nuleido rankas.

– Gerai. Dėkui.

– Tu jam nedavei savo mobiliojo telefono numerio?

– Ne.

Emilė kiek patylėjo.

– Jis sakė, kad tu neperskambini.

– Žinau. – Zakas nudrožė į savo kabinetą. Jo lūpos buvo suspaustos, pečiai – įtempti.

Emilė pagriebė kelis lapus ir nusekė iš paskos.

Zakas sustojo už didelio stalo, vienu kumščiu gniaužė geltoną stresą mažinantį kamuoliuką, akis įsmeigė į Brodbičo prekybos centrą.