Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

Bėgiodama dieną, ji traukdavo pro pripildytą Karambino banglenčių klubo parkelį ir Dramblio uolą, paskui nusileisdavo pro kelis blizgančius į paplūdimį žvelgiančius didžiulius namus, už kurių buvo įsikūrusi Valhala . Pro apžėlusias kopas, bėgdama susmegusiu, vandenyno suneštu smėliu, ji matydavo stogus, kartais langą ar du arba akyse šmėkštelėdavo koks vidinis kiemelis.

Po valandėlės suprakaitavusi, bet energinga, iš nuovargio drebančiomis kojomis, ji lipo per dvi laiptų pakopas.

Iki savaitgalio buvo kilę daugybė klausimų. Dabar Emilė buvo ypatingai jautri. Ji nesusisuko plaukų į įprastą kietą kuodelį, o susirišo į uodegėlę. Vietoj įprasto lūpų pieštuko ir balzamo, kurį naudojo kaip lūpų dažus, ji išsirinko neryškų violetinį Revlon blizgį, kurį Eidžė jai nupirko gimtadienio proga.

Du pasikeitimai, du vos pastebimi dalykai, kurie atrodo nesvarbūs, bet suteikia pasitikėjimo. O pasitikėjimas yra savitvarda.

Viskas susiję su savitvarda.

Vargu, ar kas nors pastebės, – pagalvojo ji, įžengusi į biuro fojė. Bennetti barmenė nepastebėjo. Ir apsauga. Kiti darbuotojai taip pat greičiausiai nepastebėjo, kai ji įsigrūdo į liftą ir pakilo iki Valhalos biurų.

Emilė padėjo rankinę, puoduką kavos pastatė ant stalo ir įsijungė kompiuterį, paskui pamatė Zako mobilųjį telefoną ir lipnų lapelį ant klaviatūros.

Ant jo buvo parašyta: Aš susitikime.

Ji pastūmė telefoną į kitą pusę, suglamžė lapelį ir atsivertė elektroninę planų tvarkyklę, nusišypsojo, kai administratorė atidarė duris ir paskleidė ant stalo pluoštą laiškų.

Kai Zako telefonas pyptelėjo, pranešdamas apie atsiųstą žinutę, ji pakėlė akis nuo klaviatūros.

Nepažįstamas numeris.

Naujas klientas? Emilė suskubo įjungti ekraną ir atidarė žinutę.

Ar vakar gavai mano paveikslėlį?

Emilė atsilošė kėdėje, susimąsčiusi pasūpavo kojas. Klientai Zakui visada iš anksto siųsdavo siūlomų namų nuotraukas. Bet kodėl šio numerio nėra tarp kitų kontaktų? Reikia pagalvoti: keistas žodis paveikslėlis . Kodėl ne nuotrauka ?

Telefonas dar kartą pyptelėjo, ir Emilė vos nepašoko iš išgąsčio.

Šita geresnė. Paskambink man. K.

Paspaudusi prisegtą priedą pajuto, kaip iš nuostabos sustingo pirštai.

Visai kitokia Heilė siunčia bučinį fotoaparatui, įspūdingai pozuoja pusnuogė, tik su raudonomis siaurikėmis ir prisegamomis kojinėmis.

Emilė akimirksniu padėjo telefoną ant stalo, jos širdis daužėsi. Pirštai virpėjo, o nuo kvėpavimo kilnojosi krūtinė.

Negali būti, kad Zakas... Ne, tikrai ne. Bet...

Jis visada savo merginoms duodavo biuro numerį, o ne mobilųjį. Ji lėtai paėmė telefoną, surado įeinančius skambučius ir peržiūrėjo juos. Heilė skambindavo tris–penkis kartus per dieną. Savaitgalį – begalė skambučių. Jeigu siuntė žinutes, Zakas buvo jas ištrynęs.

Kai Emilė vėl padėjo telefoną ant stalo, jos rankos nebedrebėjo. Vadinasi, tėra vienas protingas paaiškinimas: Heilė persekioja Zaką.

Pamiršusi visus darbus, sunėrusi pirštus ant sprando, Emilė užvertusi galvą įsistebeilijo į lubas.

Pagalvok. Tu matei tą merginą. Ir pažįsti Zaką. Kas dar galėtų būti?

Kai po valandėlės jis grįžo, Emilė jau buvo pasiruošusi.

– Kas nors skambino? – šypsodamas paklausė jis, kai ji įdavė jam mobilųjį ir laiškus.

– Dar kartą skambino Kelas.

Jo šypsena apsiblausė.

– O Viktoras?

– Ne. Bet tau parašė Heilė.

Jis susiraukė.

– Ko ji nori?

– Atsiuntė nuotrauką.

Emilės veido išraiška ją išdavė, nes Zako akys apsiniaukė ir jis burbtelėjo po nosimi.

– Atleisk. Maniau, kad susitvarkiau. Palik tai man. – Ir pasisuko į savo kabinetą.

– Ji tave persekioja.

Jis stabtelėjo tarpduryje ir lėtai atsigręžė, papurtė galvą.

– Ne. Heilė yra truputį...

– Išprotėjusi?

– Prilipusi, – pataisė Zakas ir kreivai šyptelėjo. – Aš šiek tiek ją nuvyliau, o ji, akivaizdu, tai suprato kaip paskatinimą būti atkaklesnei.

Zakas niekada nebuvo šiurkštus; juk Emilė visada pirko išsiskyrimo gėles, kurias jis siųsdavo asmeniškai pasirašęs. Ji spėjo, kad kaip tik todėl merginos jo nenori paleisti. Emilė atsiduso.

– Gal tau parūpinti naują mobiliojo numerį?

– Gera mintis. – Jis linktelėjo ir numetė telefoną, o Emilė jį sugavo. – Tu pasiruošusi atnaujinti Pagrindinio taško projektą?

– Žinoma. – Ji pačiupo segtuvą ir atsistojo.

§

Ji puikiai pristatė glaustą pranešimą, varnelėmis pažymėjo dalykus, kurie įtraukti į Zako darbų sąrašą. Paskui priminė jam, kad gavo kvietimą į konferenciją antrai valandai ir pasiteiravo, ko jis norėtų pietums, ir dar tuo pat metu pastatė garuojančios kavos puodelį prie jo alkūnės.

Kai jis siekė paimti, netyčia atsitrenkė į ją.

Emilė aiktelėjo. O kai įsmeigė į Zaką akis, laukimo nuojauta įsiliepsnojo, mėlynų akių gelmėje plykstelėjo geidulys.

Emilė nusuko akis.

– Atleisk.

Zakas įkvėpė – giliai ir trūksmingai. Koks jis šunsnukis, kad verčia šią moterį atsiprašinėti dėl savo jausmų.

Emilė linktelėjo į atidarytas duris.

– Megana iš buhalterijos yra čia.

– Nauja šukuosena? – paklausė jis.

Ji sužėrė visus likučius ant padėklo ir žengtelėjo atbulomis, prie krūtinės spausdama dokumentus.

– Taip, – atsakė.

– Man patinka.

Ji susiraukė, suspaudė blizgančias lūpas.

– Ne dėl to ją pakeičiau.

Jo šypsena kone sakė, kad Zakas nepatikėjo, nors nepratarė nė žodžio.

Emilė atsikrenkštė.

– Ar galiu įleisti Meganą?

– Žinoma. Po pietų turiu atlikti patikrinimą, bet pusę aštuonių būsiu namuose.

Jo žodžiai pakibo tyloje, buvo aišku, kas už jų slypi. Jaudulys dirgino Zako nervus, kai Emilė neramiai nusigręžė į duris, lūkuriuodama, kol įeis Valhalos darbuotoja.

Tada ji nežymiai linktelėjo Zakui ir išėjo.

Pro praviras duris jis išgirdo, kad Megana pagyrė naują Emilės šukuoseną, ši padėkojo, ir Megana šypsodama sustojo tarpduryje.

– Turite minutėlę? Pasirašysite dėl piniginių Kalėdų premijų? Zakas pakvietė ją vidun. Laikas sugrįžti prie darbo.

§

Emilė lėtai atsisėdo, greitai spragtelėjo ir atvertė aplanką. Nervingai vertė lapus, kol nuplėšė vieną kampelį.

Jos rankos sustingo. Savitvarda. Giliai įkvėpė, užmerkė akis, iškvėpė. Aš kontroliuoju viską, ką darau ir ką sakau. Viskas paprasta. Galiu bet kada pasitraukti.

Raminama mantra ne tik kad nenuramino, bet ėmė erzinti kaip nepaliaujama motinos rauda.

Emilė atsimerkė. Kompiuteryje buvo atversta planų tvarkyklė, kurioje sužymėti svarbiausi Pagrindinio taško darbai, kuriuos reikia atlikti šiandien.

Gerai. Gali ir toliau svajoti apie Zaką, pasiduoti artėjančio vakaro jauduliui ir susigadinti dieną. Arba gali truputėlį padirbėti.

Kas atsitiko, Emile?

Ji išsitiesė, paėmė telefoną ir pradėjo rinkti numerį.

Devintas skyrius

Ryžtingai susitelkusi tik į darbą, Emilė sugebėjo išverti dieną ir neprarasti blaivaus proto. Į naudą išėjo ir tai, kad Zakas išvažiavo antrą valandą ir negrįžo.

Neskaitant kelių pastabų, sulauktų iš moterų apie jos plaukus, ir Kelo bei Viktoro skambučių, diena buvo įtempta, bet neįdomi. Septintą valandą Emilė išjungė kompiuterį ir užrakino biurą – tyčia išėjo vėlai, kad neliktų laiko persigalvoti ir išvažiuoti namo.