Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

Pusę aštuonių ji pastatė automobilį už kampo, šalia gatvės, kurioje gyvena Zakas, išjungė variklį ir sėdėjo spengiančioje tyloje. Dirbdama jo padėjėja, ji galėjo lengvai įeiti į dailų jo namelį paplūdimyje, nes žinojo saugos kodus. Bet nenaudojo jų kitokiems nei darbas tikslams.

Emilė priėjo laiptelį, kurį peržengus kelio atgal nebus. Jeigu tai padarys...

Ne. Eidžė išspardys man užpakalį, jeigu dar kartą sudvejosiu.

Ji pirštais barbeno vairą, o besileidžiančios saulės šešėliai vis ilgėjo.

Pats laikas.

Kai tik ištiesė ranką prie durelių, lempų šviesos apakino ją pro užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Emilė dvejojo, ir po sekundėlės pro šalį nuriedėjo tamsus blizgantis automobiliukas.

Emilė stebėjo, kaip jis lėtai rieda Zako gatve, pro jo namus, paskui staiga paspaudė, palikdamas dyzelio dūmų pėdsaką.

Emilė papurtė galvą ir giliai įkvėpė. Paskui čiupo rankinę ir išlipo.

§

Jei Zakas galėtų spausti šimtą dvidešimt, važiuodamas Ramiojo vandenyno greitkeliu, taip ir padarytų. Per lėtai, per lėtai, – tuksėjo jo širdis, kai automobiliai vangiai stūmėsi pirmyn ir vėl stojo prie šviesoforo.

Danguje telkėsi pilki debesys, apsunkę nuo netrukus pasipilsiančio lietaus. Jis kiek įmanydamas spaudė vairą. Kaip būtų gera liesti Emilę. Pajusti jos lūpas, šiltą alsavimą, švelnią odą.

Norėtų, kad ji apsivytų jį kojomis.

Paskutines kelias valandas galvoje sukosi gundanti mintis. Dėl to jis vos neatšaukė paskutinio susitikimo.

Dabar spoksojo į laikrodį – septynios keturiasdešimt – ir tyliai keikėsi.

– Nagi, greičiauuu... Pagaliau!

Per penkias minutes pasiekė namus, prieangyje įsižiebė lempa su judesio davikliu, atsivėrė garažo durys ir pradėjo kristi pirmi dideli lietaus lašai.

Pačiupęs krepšius nuo priekinės sėdynės, Zakas užrakino automobilį ir įėjo pro vidines duris, įėjęs numetė raktelius ant staliuko prie durų ir nuėjo koridoriumi.

Stabtelėjo svetainėje ir ant stalo pastatė maišelį išsinešti skirto maisto.

– Emile?

Jo balsas nuaidėjo didelės erdvės tyloje ir pranyko tirštėjančioje tamsoje.

– Ką?

Zakas atsigręžė. Ji stovėjo nusisukusi nuo lango, pro kurį atsivėrė vandenynas, švininiai debesys, neramus vanduo ir papsintys lietaus lašai; visa tai sukūrė dramatišką foną šešėliuose stoviniuojančiai Žgūrai.

– Buvai parduotuvėje? – paklausė ji, kai Zakas uždegė šviesą.

– Maisto. – Jis pastebėjo, kaip ji įsikibusi į savo rankinę, kurią laiko it skydą. Vienu pirštu jis kilstelėjo kitą maišelį su plonytėmis rankenomis. – O šie – tau.

Emilė susiraukė.

– Neprivalai pirkinėti man...

– Aš norėjau. O tai kas kita.

– Zakai...

– Tiesiog pasimatuok. Jeigu nepatiks, aš juos grąžinsiu. Prašau, – pasakė ir nusišypsojo.

Ji sumirkčiojo ir dar stipriau suspaudė rankinę, sugirgždindama rankinės odą. Paskui atsiduso.

– Gerai.

Paėmė jo ištiestą krepšelį, vengdama prisiliesti.

– Lipk į viršų. – Jis linktelėjo į blizgančius geležies ir raudonmedžio laiptus. – Atnešiu maisto ir gėrimų.

Emilė lėtai kilo laiptais, jautė ją sekantį įdėmų Zako žvilgsnį.

Viršuje stabtelėjo, siauras praėjimas platėjo ir vedė į pastogėje įrengtą Zako miegamąjį. Ji nelabai įsidėmėjo tamsius baldus, nuotraukas, kurios puošė sienas, nuostabų stoglangį, pro kurį buvo galima pamatyti Ramųjį vandenyną. Emilės širdis daužėsi itin smarkiai, kad ji galėtų pastebėti dar ką nors, be sukuistos lovos, įtaisytos į sieną.

Lova buvo didžiulė, užklota raudonojo vyno spalvos apklotu su žalios samanų spalvos apvadais, juodos pagalvės buvo atsainiai sumestos galvūgalyje. Kraštai nutraukti į vieną pusę, o tai galėjo reikšti du dalykus. Pirma – kad jis neturi namų šeimininkės, antra – kad jis miega kairėje.

Zako lova. Kurioje jis miega. Kur jis su kitomis...

Ne. Emilė apsisuko ir akis į akį susidūrė su savo atspindžiu veidrodyje per visą sieną. Štai ir ji . Čia ir dabar. Zakas yra puikus vaikinas. Žinoma, jis myli moteris – daugybę moterų, – bet jis gerbia jas. Nesukčiauja ir nemeluoja, kad įsiviliotų į lovą.

Jai susvaigo galva, kai rankinę numetė ant žemės, o dizainerių parduotuvės ženklu pažymėtą pirkinių krepšelį padėjo ant lovos.

Drebančiais pirštais ištraukė iš sijono marškinėlius, prasisegė taip, kad jie neveržtų pečių. Įsivaizdavo, kaip išpakuos dantų šepetėlį, dezodorantą ir prezervatyvus, įgrūstus tarp liemenėlių ir moteriškų kelnaičių komplektų – regėjo gundančius daikčiukus, nes Emilę erzino buvusių Zako gražuolių vaizdai. Bet dabar ji pati pusnuogė stovi priešais negailestingą veidrodį ir dvejoja.

Jis nupirko jai dovaną... tikriausiai apatinius. Vyrai nuspėjami.

Emilė įsmeigė akis į savo atvaizdą. Šįryt susirado raudoną nėrinių liemenėlę, bet nuo jos labai niežėjo, todėl pakeitė ją į mėgstamiausią baltą, medvilninę, su mažomis mėlynomis gėlytėmis.

Nusivilko marškinėlius, įrėmė rankas į klubus ir apžiūrinėjo liemenėlę veidrodyje. Švari, miela. Bet vis tiek – baltos medvilnės.

Skubiai pagriebė pirkinių maišelį ir susiraukė, kai ištraukė paprastą baltą batų dėžę, ant kurios romėniškomis raidėmis buvo užrašyta: Martinez Valero .

Batai. Tai... ne apatiniai?

Atidengė, tikėdamasi išvysti raudonus akį rėžiančius striptizo batus su aukštais kulnais.

Bet ant juodo aksomo gulėjo grakščios basutės su juostelėmis, kurias pamačius, Emilės širdis suvirpėjo. Ji aiktelėjo, paėmė ir vieną atsargiai išėmė.

Tai buvo ne dirbtiniais briliantais inkrustuotos sagtelės, kokias turėjo ji, ir ne keturių colių baltu atlasu traukti aukštakulniai. Tai buvo puikiai priderinti sidabro spalvos vainiklapiai iš šilko..

– Vaje...

Žavios basutės. Emilė greitai nusiavė juodus darbo batelius ir lėtai įkišo pėdas į basutes.

Užsisegusi sagteles, išsitiesė.

Nuo vaizdo net kvapą užgniaužė. Oho. Per kažkokį stebuklą jos kojos atrodo ilgesnės. Ji kilstelėjo pilką sijoną iki pusės šlaunų ir pasisuko. Taigi. Kojos tikrai ilgesnės. Ir lieknesnės.

– Stebuklingos basutės, – atsiduso ji ir išplėtusi akis stebeilijo į savo atvaizdą, kol akys užkliuvo už liemenėlės.

Ji kaipmat puolė rankinėje ieškoti liemenėlės, kurios atsisakė iš ryto, suradusi greitai pasikeitė, paėjo atatupsta ir kritiškai nužvelgė savo atvaizdą.

Per maža. Kaušeliai vos išlaiko krūtis. Emilė spustelėjo, paskui pirštais pabandė pataisyti jų padėtį. Ne. Vis tiek išlenda. Pasidavusi atsiduso, sužiuro į plaukus, pasileido juos, purendama nuleido galvą ir papurtė.

Vaizdas, kurį Zakas pamatė tyliai užlipęs laiptais, jį apstulbino.

Emilė nusisukusi purtė galvą, sijonas buvo pakeltas ir matyti standžios šlaunys, dailūs keliai ir užpakaliuko apvalumai. Kojos išties atrodė ilgesnės dėl puikiai parinktų basučių.

Bet kai ji atsitiesė ir įsirėmė rankomis į klubus, Zakas vos neišmetė vyno.

Laibas liemuo, delnai – ant tviskančių šlaunų tik dar labiau pabrėžia smėlio laikrodžio Žgūrą... ir pačios nuostabiausios krūtys, kokias tik kada nors matė. Putlias kalveles gaubė liepsningai raudona liemenėlė, kaušeliai buvo žemai ir vos slėpė spenelius.

Zako kvėpavimas virto dusliu gargaliavimu, ir Emilė kaip viesulas apsisuko, išplėtusi akis.

Kol Zakas įdėmiai nužiūrinėjo, jos skruostus užliejo raudonis, ji sumosavo rankomis, lyg dvejotų – prisidengti ar ne. Viltingai sutvinkčiojo pulsas.