Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

Tebūnie prakeiktas Max Factor ir bučiniui sukurtas rožinis lūpų blizgis.

– Puikiai.

– Aišku. – Jis neatrodė patenkintas.

– Kaip susitikimas? – Emilė stengėsi nukreipti temą.

– Atidėtas. – Zakas nusivalė megztinio rankovę, pirštais palietė jos ranką, paskui atitraukė. – Atsiunčiau tau žinutę.

Emilė linktelėjo, ir kabinete įsivyravo tyla.

Jis palinko, o Emilė pašoko, klubu užkliudydama stalą.

Zakas šypsojosi, jo lūpos buvo visai arti jos ausies, o nuo skruosto sklido kone apčiuopiama šiluma.

– Ar tau ko nors reikia?

Gal sudaryti sąrašą?

– Ak, ne.

– Tikrai?

Jo kvėpavimas kuteno jos ausies lezgelį ir kaitino kraują. O kai Zakas prisilietė liežuviu, Emilė prikando lūpą, kad nesuaimanuotų.

– O šito tau nereikia?

Jo lūpos suspaudė Emilės ausį prie pat kaklo ir nuslydo per skruostą.

– Ne... – Ji atsikrenkštė ir pašėlusiai stengėsi ignoruoti savo kūną, kuris kone šaukė: Taip!

– O dabar? – Jis vienu pirštu braukė per raktikaulį, paskui nusileido tarp krūtų, ir atidžiai stebėjo, kaip ji reaguos.

– Zakai, tu negali.

Jo veide švytėjo šelmiška šypsena.

– Galiu. Žinau.

– Mes biure, – išspaudė ji, kai jis pirštu apvedė liemenėlės kaušelį ir galiausiai surado kietą spenelį.

Kitą ranką uždėjo ant stalo ir prigludo prie Emilės šlaunies, apkabino ją, prispaudė, bet paliko galimybę pasprukti, jei panorėtų.

Jo šiluma, alsavimas ir geiduliu spinduliuojančios akys Emilei kėlė nerimą.

Zako pirštai ritmingai glostė jai spenelį, kėlė šiurpą, kurį ji stengėsi nuslopinti. O lūpos, stebuklingos, įgudusios lūpos, šypsojo; šypsena gundė pasiduoti. Emilę bemaž prarijo Zako kūno karštis, susuko galvą ir slopino jos ir taip pernelyg pasyvų pasipriešinimą.

Emilė nurijo gniutulą gerklėje, kai jaudulys ėmė pulsuoti po oda. Kad ir kaip ji stengėsi laikytis jų susitarimo – po darbo, – jos kūnas kaip visada ją išdavė. Nuo penktadienio vakaro ji buvo viena, trys dienos virto trimis mėnesiais, ir dabar ji trokšta jo kaip uždrausto vaisiaus.

Staiga pasidarė nebesvarbu, kad jie – biure, kad ji reikalavo slaptumo. Tik troško, kad jis pabučiuotų, nuplėštų drabužius ir pamylėtų ant minkštos odinės biuro kėdės.

Tylą sudrumstė Zako telefonas: du kartus dusliai skimbtelėjo, ir įsijungė balso paštas.

Emilė aiktelėjo ir pašoko – kad tik toliau nuo svaiginančio Zako geidulio, toliau nuo savo silpnumo.

Rūsčiai žiūrėdama užsidėjo akinius, paskui pasitaisė nertinį.

– Zakai, aš jau sakiau. Ne biure. Kas būtų, jei kas nors būtų įėjęs?

– Kas būtų įėjęs, tas būtų ištraukęs laimingą biuro bilietą.

Jis gūžtelėjo pečiais, tiesiog šelmiškai spoksojo, ir Emilė supyko.

– Ką?

– Emile, žinau viską, kas vyksta mūsų įmonėje. – Jis sukryžiavo rankas. – O dėlto, kad esi dar viena mano pergalė, nesijaudina tik vienas iš trijų šimtų.

– Trijų...

Kadangi Emilė sutriko, Zakas paniuro.

– Nereikia dėl to nerimauti. Niekam nerūpi...

– Man rūpi.

– Kodėl? – Jis vėl sukryžiavo rankas. – Kodėl tau taip rūpi, ką pagalvos žmonės?

Emilė pajuto pažįstamą gėdos karštį, o Zakas stovėjo ir laukė, ką ji atsakys. Bet ji nieko negalėjo atsakyti, nieko, kas išlaikytų atstumą, nes jai beviltiškai jo reikėjo.

– Nes nenoriu, kad apie mane kalbėtų ką nors, kas nesusiję su darbu. Todėl dabar pat prie jo grįžtu. – Ir ji išsmuko pro duris.

§

Jeigu Zakui nebūtų reikėję dalyvauti viename susirinkime po kito, jis būtų išsiaiškinęs, kas Emilei kelia nerimą. Todėl didžiąją dienos dalį jis svarstė, kodėl ji taip nusiminė ir kaip vėl apie tai su ja pasikalbėti.

Jie, tiesą pasakius, tapo beveik draugais. Ne, ne draugais. Dalykai, kuriuos jis norėjo su ja daryti, buvo visai ne draugiški, netgi, galima sakyti, nešvankūs. Tris ilgas nerimo kupinas naktis Zakas daug laiko praleido svajodamas apie Emilės odą, lūpas, šilumą ir nuostabų kūną. Ryte jis pasidavė: santūrumas išgaravo, ir jis neįstengė atitraukti nuo jos rankų.

Puiku, ji manęs neatstumia.

Kai Emilė parašė paprastą atsakymą – negaliu, – nes Zakas paklausė, ar jie galėtų vakare pasimatyti, – jis norėjo akimirksniu lėkti pas ją ir išsiaiškinti, kas vyksta. Bet žinojo, kad taip tik išbaidys ją, o šito jis nori mažiausiai.

Todėl nusipirko tailandiečių maisto išsinešti, pavalgė vienas namuose, išsiblaškęs mąstė, ką Emilė pasakytų apie tinkamą maistą padoriame restorane. Jis galėtų pasirodyti su ja viešoje vietoje, žvakių šviesoje, paklausyti muzikos ir pašokti.

Puikiai žinai, kad ji greitai tave užčiauptų. Nustok skųstis.

Nepatenkintas jis baigė valgyti, sukrovė indus į plovyklę ir pakėlė telefono ragelį.

Atėjo laikas sutvarkyti VP Technologijų reikalus.

Kalbėjo pusvalandį ir pasijuto labai arti pergalės. Kelas dirbo Viktorui, o kadangi pasiūlymas perleisti įmonę taip ir liko it aidas tyruose, Zakas padarė ėjimą, pasiūlydamas vadovo postą. Jie galėtų išsirinkti iš jaunų ir darbo ištroškusių vadovų ir išlaikyti viską savo vietose. Pažanga, bet – tiesa, – Viktoras nori įtraukti ir Zaką, o šis net atsisakė kalbėtis apie ateities planus. Kol kas siejanti grandis buvo Kelas, ir už tai Zakas jam buvo iš dalies dėkingas, nors ir juto kaltę.

Trokšdamas numalšinti Žzinę įtampą, Zakas pagriebė sportinį krepšį ir išėjo: dvi valandas praleido bėgiodamas, irkluodamas ir šokinėdamas per bangas dvidešimt keturias valandas dirbančiame Banglentininkų sporto klube. Bet palindęs po dušu ir persirengęs, sugrįžęs prie automobilio, jis vis dar virpėjo nuo įtampos, o mintys sukosi apie VP Technologijas .

Jam tikrai reikia atsipalaiduoti, o ne dar labiau išvarginti raumenis. Ir jis gerai žino, ką daryti.

Dvyliktas skyrius

Emilė atlapojo duris, bet vietoj pasiuntinuko, pristatinėjančio picas, pamatė Zaką, nerūpestingai ranka atsirėmusį į durų staktą.

– Einam kur nors.

Ji sumirksėjo.

– Ką?

– Kur nors, kur tamsu ir garsiai groja muzika.

– Aš... Aš... – Jis peržengė slenkstį, ir Emilė nejučia pasitraukė. – Laukiu picos... – užsikirto ji, kai Zakas stabtelėjo svetainėje.

Jis atsigręžė, įsirėmė rankomis į klubus ir kilstelėjo antakį.

– Oho. Tikrai smagiai gyveni.

– Aš dar ir dirbu.

Ji sukryžiavo rankas, nesileido, kad vertinantis jo žvilgsnis, slystantis per jos sportinį kostiumą ir basas kojas, kaip nors paveiktų.

– Ką tik telefonu kalbėjau su Kelu apie VP Technologijas , ir man reikia nuleisti garą. Pamaniau, gal norėtum prisidėti.

Emilė sutriko. Prisipažink. Tave jaudina, kad jis pasirinko tave pirmą ir atėjo paklausti. Tu nori eiti. Ir ... – čia įsiterpė jos abejonių demonai, – ... jis bet kada ras kitą, jei tu nesutiksi.

– O kaip pica? – leptelėjo Emilė.

Zakas prunkštelėjo.

– Aš jos palauksiu, kol tu persirengsi.

– Aš nemanau...

Jis nutildė ją bučiniu – giliu, kraują kaitinančiu bučiniu, nuo kurio jai nutirpo kojos ir apsvaigo galva.

– Emile, – galiausiai sumurmėjo Zakas, vos atsitraukęs nuo nubučiuotų jos lūpų, – aš tikras. Nuvažiuosime ten, kur mūsų niekas neatpažins. Pasitikėk manimi.

Ir ką ji galėtų atsakyti?

§

Jie nuvažiavo į Dangų , vieną populiarų banglentininkų naktinį klubą, garsėjantį puikia šokių muzika, padoriomis gėrimų kainomis ir griežta apsauga, ir, nors buvo savaitės vidurys, klubas buvo sausakimšas. Kaip Zakas ir sakė, niekam nerūpėjo, kas toks esi ir kiek uždirbi. Emilė apsidairė po šviesos blyksniuose skendinčią šokių aikštelę. Vieta, kurioje gali atsipalaiduoti, niekas tavęs nestebi ir neteisia. Zakas galėjo nusivežti ją į bet kurį iš daugybės privačių naktinių klubų, kuriuose dažnai lankosi turtingi ir gražūs, bet jis pasirinko šį.