Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

Ji pasimuistė, o jis užgniaužė dejonę.

– Pažiūrėk į mane.

Jis paliepė, nepripažindamas jokio nepaklusimo. Emilė atsiduso ir pamažėle atsimerkė. Akių gelmėse žaižaravo susijaudinimas, o raumenys buvo įtempti nuo aistringo geidulio.

– Rinkis tu, Emile. Pasakyk man, ko nori.

Zakas manė, kad labiau susijaudinti negalėtų, bet Emilė prikando apatinę lūpą, rausvas liežuvėlis lyžtelėjo lūpą.

Nauja ugnies liepsna nudegino odą, širdis išskriejo į padebesius.

– Aš noriu... – Emilės skruostai nukaito, ir ji sumirksėjo. – Noriu, kad mane išbučiuotum. Visą.

Zakas pergalingai suriaumojo, parvertė ją ant lovos ir prispaudė. Keliu praskyrė jai kojas ir giliai įkvėpė, pajutęs karštą drėgmę tarpkojyje.

– Tu sudrėkai.

Emilė atlošė galvą ir užsimerkusi pritariamai sumurkė. Zakas išsišiepė. Matė, kaip Emilė nukaito, kaip nervingai virpa blakstienos – jis jaudina ją, ji ne tokia abejinga kaip apsimeta, būdama darbe.

O taip, jam tikrai nepaprastai malonu.

Jis spustelėjo jos jautrią vietelę, jos garbanėlės kuteno ranką, Emilė giliai įkvėpė.

– Aš tave išbučiuosiu, Emile.

Ji vėl sumurkė ir giliai atsiduso.

– Pirmiausia lūpas. – Jis vienu delnu suėmė jos veidą, kitą savininkiškai tebelaikė tarp kojų.

Kai Zako lūpos prigludo, Emilė negalėjo susilaikyti neaiktelėjusi iš malonumo. Iš visų intymių dalykų, kurių ji ilgėjosi, labiausiai trūko bučinių. Tik bet koks bučinys nublanko prieš Zako bučinius. Iš pradžių jis bučiavo švelniai, vos juntamai, bet netrukus bučiniai tapo goslūs ir užėmė kvapą. Kai jis atsitraukė, Emilė suinkštė – jai nerūpėjo, kaip atrodo, troško tik jo lūpų.

– Atsipalaiduok. – Jo lūpos nuslydo prie skruosto, ji jautė, kad Zakas šypsosi. – Norėjai, kad išbučiuočiau tave visą, tiesa?

– Taip. – Ji jau gailėjos dėl savo prašymo, nes jis tebespaudė delną jos tarpkojyje, ir tai darėsi nepakenčiama.

– Tai leisk tave bučiuoti.

Regis, iki begalybės išsitęsusią akimirką jis sutelkė dėmesį į jos kaklą, paskui į krūtis, tada nusileido prie bambos, nuo karšto jo alsavimo Emilei šiurpo oda.

Ji žinojo, ko jis siekia. Visos nervų galūnės virpėjo iš įtampos. Bet kai jo lūpos apgaubė pačią jautriausią jos vietelę, Emilė net pašoko nuo lovos ir aiktelėjo.

Zakas meiliai sumurmėjo ir pastūmė ją, delnais suėmė užpakaliuką ir ėmėsi vykdyti užduotį – suteikti jai pasitenkinimo.

Emilė vos įstengė kvėpuoti. Negalėjo mąstyti. Negalėjo daryti nieko kito, tik jausti... tvirtas jo rankas, erzinantį aistringą liežuvį, šiltą kvėpavimą. Net jo smakras su šereliais jautriai braižė pabrinkusius paslėpsnius vos pakeliamu ritmu.

Ji stipriai užsimerkė, ekstazės vilnelės raibuliavo vis smarkiau. O Zakas net nestabtelėjo, liežuviu suko aplink pritvinkusį pumpurą, bučiavo, čiulpė, erzino.

Ji pradėjo drebėti: pirmiausia kojos, paskui visas kūnas ir staiga pajuto plūstantį orgazmą, svaigulys banga po bangos privertė Emilę aimanuoti.

Net užsimerkusi ji regėjo vaivorykštės spalvų raibulius. Emilės kūnas sutrūkčiojo lyg suvarpytas kulkų, oda tvinkčiojo iš jaudulio. Euforija virto migla, kuri vis tirštėjo, Emilė suprato, kad Zakas sugrįžo prie jos – jo lūpos virto pribloškiančiu muskusiniu jos aistros ir jo geismo deriniu.

Jos kraujas pulsavo venose, pulso aidas atsiliepė giliai viduje, kai Zakas įėjo į ją, ir juodu suvienijo pažįstamas įsimylėjėlių šokis.

Jis dejavo, maudė Emilę aistros jūroje, paskui atsimerkė, ir geidulio kupinos akys įsmigo į ją.

Iškalbingiausias intymus aktas: jis juda giliai jos viduje ir neatitraukia nuo jos akių. Zakas matė, kaip keičiasi jos veidas, stebėjo kiekvieną judesėlį, kai išslydo iš jos ir šelmiškai šypsodamas vėl įsiskverbė. Klausėsi jos aikčiojimų ir kuždesių. Netrukus jis buvo pasirengęs išsiveržti, nepaprastai jautriai reagavo į seksualius Emilės aikčiojimus. Kai Zakas patyrė orgazmą, Emilė jį pajuto akimirka vėliau – pasitenkinimo kupina dejonė sudrebino miegamojo sienas.

Ji stengėsi atgauti kvapą, bet Zakas buvo ją prispaudęs.

– Sunkoka? – sukuždėjo jai į ausį.

– Truputį.

Jis apsivertė kartu su Emile, taip, kad ji būtų viršuje, jam ant krūtinės. Ji jautė, kaip tvinkčioja skruostai, trumpi Zako plaukeliai dirgino odą.

Taip. Štai kaip. Dabar Emilė nesijaudintų, net jei viskas virstų dulkėmis.

Po kurio laiko Zakas krustelėjo – užklojo vėstančius kūnus.

– Gavau žinią iš priėmimo komisijos, – pagaliau pasakė ji.

– Priėmė į universitetą?

– Taip.

– Gerai.

Šypsodama ji lėtai nuslydo nuo jo ir atsigulė ant nugaros. Bet kodėl aš jaučiuosi tokia... rami?

– Geriau nei gerai. – Emilė sumirksėjo. – Tai vadinama pažanga. Tikslas pasiektas. Labai seniai šito laukiau.

Kambaryje stojo tyla. Zakas pasisuko, ir paklodės sušiugždėjo.

– Ar tau patiko gyventi Perte? – švelniai paklausė Zakas.

– Nelabai. – Ji pasivertė ant šono, kad matytų jį, ir šypsena sušvelnino atžarų atsakymą. – Gražus miestas, puikūs paplūdimiai. Bet Kvinslande man patiko labiau.

Mėnulio šviesoje buvo matyti, koks rimtas Zako žvilgsnis.

– O kaip tavo draugai? Šeima?

– O ką jie?

Jis tylėjo, kol Emilė atsiduso.

– Mamos brolis mirė ir paliko man savo namus beveik prieš trejus metus. Todėl ir persikėliau. – Emilė kilstelėjo nuo lovos ir tvirtai apsisuko paklodę aplink save. – Mano sesuo Eidžė gyvena Robinoje. Visi kiti... mirę.

Tylėdamas Zakas atidžiai ją stebėjo. Žvilgsnis buvo atviras ir rimtas. Jis sakė, kad ir ką Emilė atskleistų, – tai liks tik tarp jųdviejų. Ir dar daugiau – Zakas jos neteis.

Todėl ji nesigynė, tik gulėjo ir spoksodama į lubas kalbėjo.

– Kai buvau septyniolikos, mane sugundė viena agentūra Perte. – Tamsoje buvo lengviau kalbėti: įžvalgios Zako akys negalėjo ištraukti daugiau, nei ji norėjo pasakyti. – Atlyginimas buvo geras ir darbas įdomus, bet galų gale užsimaniau ko nors pastovaus. Todėl parašiau prašymą dirbti Hardžio, Makso ir Teiloro biuro vadybininke.

– Buhalterijos įmonėje? Ji nebuvo įrašyta į tavo gyvenimo aprašymą.

– Tiesa. Po šešių mėnesių išėjau.

– Kodėl?

Ji gera melagė, bet ne tokia kaip Andželina. Išgyventi vaikystėje ir išlikti Reinoldsų mergaitėms padėjo melas. Bet reikėti ir norėti yra du skirtingi dalykai.

– Vienas generalinių direktorių įspeitė mane į kampą balkone ir bandė pamylėti. Anaiptol nebuvau gardus kąsnelis su didelėmis krūtimis . Seksualinis priekabiavimas Australijoje apskritai vešėjo.

Zakas sudejavo – gal nusikeikė ar urgztelėjo. Kai Emilė atsisuko, jai suspaudė širdį. Jis buvo piktas – ne, įtūžęs, – bet stengėsi valdytis.

– Tu pasiskundei?

– Ne. – Ji atsiduso pamačiusi, kad Zakas suraukė antakius. – Man buvo dvidešimt dveji. Neturėjau pinigų ir jėgų skųsti vienos svarbiausių privačių Australijos įmonių. Kas nors galėjo sužinoti apie mano skundą, ir visos televizijos būtų ėmęsi šio reikalo. Nenorėjau tokios reklamos. Beje, tai nebuvo didelė bėda. Jis beveik nieko nepadarė .

– Nesąmonė, ir pati puikiai tai žinai.

Emilė paskubomis atsisėdo, kartu su savimi truktelėjo ir antklodę.

– Nemanyk, kad tai labai užgavo mano jausmus, Zakai. Aš įspyriau jam į gerą vietą, jis pagąsdino, kad negražiai pasielgs, todėl aš lioviausi. Viskas, istorijos pabaiga.