Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

– Aš atidėjau studijas, – išrėžė ji. – Šiandien popiet pasiimsiu grąžintų pinigų čekį... Aš net susitariau dėl mokėjimo termino pratęsimo...

O Mejeris žinojo, bet vis tiek ketino pasiglemžti mano pinigus. Emilei atrodė, kad jos galva tuoj sprogs. Ne dėl to, kad ji būtų dešimtmetė, o dėl to, kad jautėsi tokia menka ir bejėgė. Pirmiausia prasiskolinę tėvai, paskui – Džimis, dabar – Zakas...

Jis stebėjo kukliai apsirengusią padėjėją ir vis labiau nerimavo. Matė, kaip ji įsitempė, kaip atlošė pečius, kaip įtampa skausmingai nusileido ištiesta nugara iki baltų krumplių, gniaužiančių bloknotą.

Galiausiai Emilė prabilo – kalbėjo abejingai ir trumpai, jis gerai pažinojo tokį jos balso toną.

– Tau nereikėjo taip elgtis.

– Nieko tokio...

– Nedrįsk. – Jos akys skrodė jį pro apsauginius akinius. – Nedrįsk sakyti nieko tokio . Žinau, kiek Džimis buvo skolingas. – Ji įkvėpė ir kalbėjo toliau: – Vadinasi, tu turi mane, kaip garantą, kol tau viską sumokėsiu.

Zakas susiraukė.

– Taip pasielgiau ne todėl.

Ji žvelgė nepasitikėdama.

– Suprantu. Tai kodėl taip padarei?

– Nes tave ištiko bėda. O aš galėjau padėti.

– Ir tau tai labai pravers, tiesa?

Zakas įdėmiai stebeilijo.

– Emile, tu keistai elgiesi.

– Tu irgi! – šūktelėjo ji ir sučiaupė lūpas, bet jis spėjo pastebėti sunkiai slepiamą pasišlykštėjimą.

Pasišlykštėjimą. Juo. Zakas suirzo ir pervėrė ją piktu žvilgsniu.

Išdidumas. Tokios paskutinės minties vedinas pirmadienio rytą jis susistabdė Luisą Mejerį. Reikia pripažinti, kad ketino tą vyrutį sumušti; velnias, jis ir dabar norėtų tai padaryti. Bet vėliau tą patį vakarą triukšmingame naktiniame klube pakišo krūvą šlamančiųjų geriausiam Auksinės pakrantės lošėjui. Emilės išdidumas nebuvo pamintas. Jam net netoptelėjo, kad ji galėtų netinkamai suprasti tokį jo poelgį.

Bet Emilė kaip tik taip ir padarė – bent jau sprendžiant iš jį gręžiančio paniekinamo žvilgsnio.

Štai kas liko iš netikėto žygdarbio. Jis negali pakviesti jos kur nors išeiti, ypač dabar, kai ji tokia įniršusi. Išvados, klaidingas supratimas... Tai jau kvepia nelaime.

Velniop viską.

Zakas nurijo kartėlį.

– Paklausyk, viskas kur kas paprasčiau. Čia ne pavergimas ar šantažas, nieko panašaus. Tu neturi pinigų. Aš turėjau. Buvai išsigandusi... Nepaneigsi, – pridūrė jis, kai ji išsižiojo. – O gal tu geriau būtum skolinga kažkokiam nusikaltėliui nei man?

Emilė suspaudė lūpas, ir Zakas matė, kaip jos virpa, kaip ji dvejoja. Nepajudinamas jos šaltakraujiškumas pradėjo tirpti.

– Ne...

– Štai kaip. Aš bent jau negąsdinsiu tavo šeimos, jei nesumokėsi.

Emilė iškėlė smakrą, jos įžūlumas būtų jį prajuokinęs, jei Zakas nebūtų supykęs ant savęs.

– Ak, aš ketinu sumokėti.

– Žinau, kad sumokėsi. – Jis linktelėjo galva. – Juk tu – Emilė Reinolds.

– Ką tai turėtų reikšti?

Zakas nusišypsojo. Nagi, nagi. Galų gale jam pavyko prasibrauti pro profesionalius Emilės šarvus. Jis vis dar turi vilties.

– Per pastaruosius dvejus metus įrodei, kad esi nepaprastai darbšti, patikima ir puikios kvaliŽkacijos.

Jis nutilo, nes ji susidrovėjusi sutriko. Zakas visada kilniaširdiškai žiūri į jos pareigas? Pagiria, kai reikia? Vis dėlto jis pasijuto nesmagiai.

– Todėl, – atsargiai kalbėjo toliau, – būsi mano reikalų tvarkytoja Pagrindinio taško komplekse.

– Naujas projektas Sidnėjuje?

– Taip. Persikraustyti nereikia, gali viską tvarkyti iš biuro, naudodamasi vaizdo konferencija. Ir didesnis atlyginimas, didesnis iššūkis, – priminė jis.

– Bet...

– Tu tam nepasiruošusi?

– Ne. Taip! – Emilė skubiai atsikvėpė. – Bet mes paprastai vadovaujamės svarbiausiais įvykiais.

– Aš tikiuosi įkurti naują vidinį skyrių, o tu pažįsti mūsų darbuotojus ir esi susipažinusi su sutartimis. Turėtum apie biudžetą pasikalbėti su Džena iš buhalterijos ir sudaryti savo komandai tinkamų žmonių sąrašą. Kai nusileisime Sidnėjuje...

Ant Zako stalo sučirškė telefonas. Jis žvilgtelėjo į ekraną, susiraukė ir pakėlė ragelį.

Emilei buvo aišku, kad skambina kažkas iš šeimos narių, nes jis kalbėjo greitai. Niekas kitas taip neištiesina Zako pečių, neverčia įtempti lūpų ir nepripildo žvilgsnio budrumo. Bet kai ji stojosi eiti, jis skubiai mostelėdamas sustabdė.

Emilė liko stovėti ir nenorom klausytis pokalbio, kol jis pagaliau baigė kalbėti – kai akis pakėlė į ją, jose vis dar spindėjo susierzinimas.

– Jau sakiau, kad išnagrinėsime Pagrindinio taško vietą ir susitiksime su žmonėmis, su kuriais reikės bendrauti. Susikrauk savaitgaliui daiktus.

Pagaliau paleido. Ji linktelėjo, paskui pasisuko ant kulnų ir išėjo. Savaitgalis su Zaku Preskotu. Ji paskubomis nurijo netikėtą jaudulio gumulą.

Kaip mąstyti apie neįtikėtiną galimybę, kurią jis suteikė, kai širdis daužosi lyg plaktukas? Žinoma, ars kaip jautis, bus ir pertraukėlių, bet ne tai svarbiausia. Pašėlęs, kvapą gniaužiantis jaudulys susijęs ne tik su paaukštinimu.

Ji nenori geisti Zako... Ji, po galais, atsisakė geisti vyro, kuris nerūpestingai daro išvadas apie jos gyvenimą, jos pačios neatsiklausęs. Vyro, kuris negeidžia jos taip, kaip ji norėtų.

Ir vis dėlto jis pabučiavo ją. Netgi flirtavo. Nejau tai nieko nereiškia?

Ji švystelėjo užrašų knygelę ant stalo. Zakas peržengė ribą, įsibrovė į asmeninį jos gyvenimą – į slaptą ir gėdingą jo dalį – be kvietimo. Pyktis ir sąmyšis užliejo trumpam sukilusį geidulį. Ji pernelyg anksti buvo priversta suaugti ir prisiimti atsakomybę už sugriuvusią šeimą, kol, sulaukusi dešimties, tapo globotine. Ji gyveno pasitikėdama tik savimi. Emilės nereikia gelbėti.

Net ir tada, kai jos riteris ant balto žirgo yra Zakas Preskotas.

Trečias skyrius

Kaip ir pridera dideles pajamas gaunančiam mokesčių mokėtojui, Zakas keliavo stilingai, įskaitant skrydžius ir oro uosto automobilių aptarnavimą bei apgyvendinimą. Paprastai Emilė slapčia žavėdavosi jų verslo kelionėmis, nepažįstama prabanga, kuria, nors ir trumpai, galėjo pasimėgauti. Ji atrodė nepaprastai rami, bet viduje džiūgavo tarsi vaikas, pirmąkart keliaujantis lėktuvu.

Tačiau šįkart viskas buvo kitaip: ji buvo kitokia. Per skrydį ji jautriai reagavo į kiekvieną juos skiriantį centimetrą, kiekvieną menkiausią judesį, vos Zakas pakreipdavo ranką ant ranktūrio ar kai pasilenkęs pasitaisė plaukų sruogą, nors mąstė tik apie darbą. Ir kaip šypsodamas paėmė jos lagaminėlį, kaip užsimetė ant peties, kai juodu traukė prie laukiančio automobilio. Net gretimi kambariai penkių žvaigždučių Park Hyatt viešbutyje Sidnėjuje, prie Krantinės žiedo, įgavo kitokią reikšmę.

Kai jie įėjo į liftą ir Zakas paspaudė viršutinio aukšto mygtuką, Emilė pajuto jo susidomėjimą; jo akys pernelyg ilgai buvo įsmeigtos į ją.

– Naujas kostiumėlis?

Ji apstulbusi pervėrė jį žvilgsniu.

– Ne.

– Bateliai?

– Ne.

Jis kiek patylėjo, paskui tarė:

– Atrodai kitokia.

– Gal dėl to, kad neužsidėjau rožinių akinių.

Ji nesitikėjo jo prajuokinti. Bet prabangiame pakrantės viešbutyje, kai virš jų galvų kybo rimti darbo reikalų debesys, tikra atgaiva regėti įprastą, gyvą Zako veidą, juoko raukšleles apie akis.

– Ar tai reiškia, kad, – jis pakreipė antakį, – atleidai man už tai, kad įkišau nosį į tavo gyvenimą ir sumokėjau skolą?