Паула Роу - Paaukstinta...i zmonas

– Labai juokinga. Klausyk, pasimatysime šįvakar. Pusę devynių Jupiteryje , gerai?

– Aha. Tikiuosi išgirsti daugiau smulkmenų. Laimingo dvidešimt šeštojo gimtadienio, Ema.

Gimtadienis . Emilė išjungė telefoną ir susiraukė, nes beldimas į stiklines duris vis stiprėjo.

– Gerai, ateinu!

Tikriausiai senas piktas paštininkas ir vėl skųsis, kad ji neturi pašto dėžutės. Skubėdama nuo knygų lentynos pagriebė gumutę, susirišo plaukus. Bėda ne tik dėl vyrų, bėda ir ji pati. Dvejus metus organizavusi kiekvieną Zako Preskoto gyvenimo smulkmeną, dirbusi dvylika valandų per dieną ir taupiusi kiekvieną dolerį, Emilė pagaliau turėjo tiek, kad galėjo pradėti savo verslą. Laisva savaitė turėjo būti užuomina apie išėjimą iš darbo ir palengvinimas Zakui. Bet ji virto asmenine patarnautoja.

Bum, bum, bum.

– Po velniais, Džordžai. – Ji truktelėjo durų rankeną. – Ar gali liautis... Ak.

– Kas čia, po galais? – prie jos slenksčio stovėjo Zakas Preskotas, įniršęs kaip šuo, kumštyje spaudė suglamžytą popieriaus lapą.

Emilė atsargiai žengtelėjo atatupsta. Zakas – ne rėksnys. Vieną vienintelį kartą ji girdėjo, kaip jis prarado savitvardą – prieš kokius metus, kai telefonu kalbėjosi su tėvu.

– Prašymas išeiti iš darbo, – tyliai pasakė ji.

Žalių alyvuogių spalvos Zako akys susiaurėjo.

– Kodėl?

Kaip apibūdinti drugelių būrį? Spiečius? Kad ir koks tas žodis, jos pilve suplasnojo begalė drugelių. Zakas Preskotas vilkėjo glamžytomis tamsiai pilkomis kelnėmis, nepriekaištingai baltais ilgarankoviais marškiniais ir mėlynai žaliais sūkuriukais pagražintu šilko kaklaraiščiu, kurį ji pirko jam per praėjusias Kalėdas. Jo Žgūra įspūdinga, bet Emilės dėmesį patraukė veidas: gražus, griežtų bruožų, kuriuos paveldėjo iš tamsaus mąslaus tėvo ir šviesiaplaukės žaliaakės švedės motinos. Elegantiški, aristokratiški bruožai ir įdegusi kruopščiai nuskusta oda išmušė iš vėžių, ir Emilė jautė, kaip jo spinduliuojamas seksualumas atsiliepia tvinkčiojimu jos kraujagyslėse.

Ji sumirksėjo.

– Nes aš išeinu.

– Tu negali išeiti. – Jis žengtelėjo į priekį, ir Emilei neliko nieko kito, tik duoti jam kelią.

Platus kūnas įsiveržė į jos erdvę, jo buvimas – regis, didesnis už patį gyvenimą – susiurbė visą orą iš mažučio vieno kambario butuko. Atrodė pribloškiamai.

Emilė įkvėpė šiek tiek oro, ir savitas, gaivus, bet nuodėmingas jo aromatas suvirpino jos šnerves, apgaubė jusles, ir jos galva pradėjo suktis nuo saldžių prisiminimų. Emilė mintyse suskaičiavo iki trijų ir švelniai uždarė duris.

Zakas stabtelėjo poilsio kambario viduryje: visiška priešingybė kukliam ir dailiai sutvarkytam jos turtui. Emilė sukryžiavo rankas, kai jis nužvelgė ją visą, įsistebeilydamas į jos veidą be makiažo ir drėgnus plaukus.

Aš beveik nuoga.

Ją pylė karštis, kai stipriau susiveržė aptrinto chalato diržą aplink juosmenį. Gilus primerktų akių žvilgsnis susmigo į ją. Jis spoksojo taip, kad atrodė, jog permato visas jos paslaptis. Visai kitaip nei ketvirtadienio vakarą, kai atrodė neatsargus, gal net pažeidžiamas. Parklupdė ją greičiau nei Sautporto žudiko smūgių banga.

– Negali išeiti, – pakartojo jis, o gilios raukšlės tebevagojo nuostabų veidą.

Ji sumirksėjo.

– Kodėl ne?

– Na, pirmiausia, tave pavaduojanti... Amberė... užkniso.

– Ebonė. Ji atėjo iš Rinkodaros skyriaus ir padarė man malonę.

– Ji sujaukė duomenų formavimo sistemą.

– Suprantu. – Emilė atidžiai stebėjo, kaip Zakas masažuojasi kaklą.

Dveji glaudaus bendradarbiavimo metai leido perprasti, kad nuostabią jo galvą kamuoja skausmai. Akimirką ji pajuto gailestį.

– Ir deda cukraus man į kavą.

Vargeli. Aš jį išpaikinau.

– Ir spėju... neprimena, kada laikas pavalgyti?

Zako žvilgsnis buvo rūstus, jis vis dar trynėsi sprandą.

– O prakeikti jos kvepalai man sukelia galvos skausmą. Nejuokinga. Šią savaitę viskas virto tikru košmaru. Man reikia, kad sugrįžtum.

O vargeli. Emilė tirpo kaip ledai vasarą, ji laikėsi tik sukaupusi visą valią. Ji norėjo atsidusti, bet tik tyliai nurijo seiles.

– Tau manęs reikia? – tyliai paklausė ji.

Zakas skubiai linktelėjo.

– Dėl kažkokios nesuvokiamos priežasties Viktoras Preskotas ketina paskelbti mane savo įpėdiniu.

– Tavo tėvas? Viceprezidentu?

– Aha.

Oho. Apstulbusi Emilė išsižiojo. Zakas niekada nekalbėjo apie savo praeitį nė apie šeimą: atrodė, kad Auksinėje pakrantėje jis išdygo suaugęs ir ėmė vadovauti milijono ar panašios vertės metinei apyvartai. Aišku, Emilė žinojo, kad jo tėvas yra griežtas milijardo dolerių programinės įrangos įmonės generalinis direktorius, bet nieko daugiau. Zakas mokėjo jai ne už tai, kad liežuvautų su kitais darbuotojais.

– Štai dėl ko tu... – ji mandagiai nutilo, bet jis valdingu mostu išsklaidė jos dvejojimą.

– Prisigėriau biure. Taip. Nelabai gražiai pasirodžiau valytojams.

Jos šefas darbe niekada negerdavo. Štai dėl ko jis paskambino jai, ištikimajai padėjėjai, kad parvežtų jį namo. Puikumėlis.

– Zakai. – Emilė atsiduso. – Praleidau dvejus metus, stengdamasi būti pačia geriausia asistente, kokią tau teko turėti. Derinau tavo darbą ir asmeninį gyvenimą, neaiškinau ir nesiskundžiau. Raminau klientus ir organizavau paskutinės minutės susitikimus, verslo keliones ir pasimatymus. Dirbau viršvalandžius ir savaitgaliais daugiau kartų nei galėčiau suskaičiuoti...

– Net nepagalvojau, kad tu taip nekenti savo darbo, – įsiterpė jis.

– Visai ne! Man patiko . Tiesiog... tiesiog pats laikas keistis.

– O padėti man susitvarkyti su painiava ir su viceprezidento pareigomis – netinkamas pasikeitimas?

– Ne... taip. Aš tik... Aš išeinu, aišku?

Akimirką stojo tyla – nejauki ir beveik juntama, kol Zakas lėtai ištarė:

– Tai pasakyk man, kas nuviliojo mano padėjėją, pačią geriausią, kokią tik kada nors turėjau... – Jis kiek patylėjo. – ...kai man jos labiausiai reikia?

Ir vėl tas žodis. Reikia.

Užplūdo kvailos fantazijos: jose Emilė regėjo daugiau nei pavogtą bučinį. Na, ją visą glamonėjo neįtikėtinai raumeningos ilgapirštės rankos...

Ji sumirksėjo ir pasitaisė įsivaizduojamą plaukų sruogą, laukė, kol jis prisimins Tą Naktį. Bet laikrodis tiksėjo, o jis tik spoksojo. Tai ją pribloškė.

Jis neprisimena.

Emilė pajuto kylantį karštį, lėtai užliejantį jos sprandą. Galiausiai – skruostus, du liepsnojančius jos kvailumo išdavikus. Kol jos viso savaitgalio mintys, kaip pakartoti nustatytas kompaktinis diskas, sukosi apie bučinį, Zakas nesugaišo nė sekundės, jį prisimindamas.

Na, kažin, ko tu tikiesi, kai jam ant lėkštutės buvo patiektos technologijų viceprezidento pareigos?

– Ką nors pasakysi? – dabar prabilo jis ir sukryžiavo rankas.

Emilė atsiduso.

– Galiu išmokyti kitą žmogų.

– Aš nenoriu nieko kito. – Jis perkėlė kūno svorį nuo vienos kojos ant kitos, vieną ranką vėl pakėlė prie sprando. Emilė susižavėjusi stebėjo, kaip jis išsiblaškęs masažuoja, kaip po įtemptais marškiniais atsipalaiduoja raumenys. – Aš, žinoma, pakelsiu tau atlyginimą.

– Bet aš nesuprantu, kodėl tu gausi... norėjau pasakyti... – Ji nutilo.

– Kodėl staiga gausiu programinės įrangos įmonę? Ar kas atsitiko mano įbroliui, kuris buvo akivaizdus ir neginčijamas paveldėtojas? – Jis gudriai žiūrėjo į nuraudusią Emilę. – Sužadinau smalsumą?