Нора Робертс - Kerėtoja

— Galėtumėte persikelti į vidurio vakarus.

— Tornadai. — Kadangi abu stovėjo vienas šalia kito, Nešas nematė priežasčių nepasiduoti troškimui paglostyti Morganai nugarą. Jam patiko, kad nuo glamonės Morgana išsirietė tarytum katė.

Ji atkragino galvą. Toliau niršti būtų tikras laiko švaistymas, juolab kad širdis puolė taip džiaugsmingai daužytis. Galbūt neišmintinga jiedviem vienas kitą šitaip bandyti. Bet išmintis dažnai būna prėska.

— Į rytinę pakrantę, — pratarė ji leisdama rankoms pakilti jo krūtine.

— Pūgos. — Nešas prisitraukė Morganą arčiau, trumputę sekundėlę leidęs sau nusistebėti, kad ji taip tobulai priglunda, tarsi jų kūnai būtų sukurti vienas kitam.

— Į pietus. — Morgana rankomis apsivijo Nešo kaklą, ramiai stebėdama jį pro vešlias tamsias blakstienas.

— Uraganai. — Nešas stumtelėjo skrybėlę nuo Morgaños galvos ir jos plaukai nuvilnijo žemyn, pripildydami jo delnus lyg šiltas šilkas. — Visur tyko pavojai, — sumurmėjo jis. — Tad sėkmingai gali likti ten, kur esi, ir susidoroti su savuoju.

— Tau nereikės su manimi dorotis, Nešai. — Morgana erzindama lūpomis brūkštelėjo per jo lūpas. — Bet mielai prašom pamėginti.

Jis su pasitikėjimu įsisiurbė Morganai į lūpas. Nešas nelaikė moters pavojumi.

Gal be reikalo.

Bučinys buvo siautulingesnis už žemės drebėjimą, niokojantis labiau už bet kokią audrą. Nešas nepajuto žemės virpesių, negirdėjo riaumojančio vėjo, bet tą pačią akimirką, kai prasivėrė Morgaños lūpos, suprato, kad yra traukiamas jėgos, kuriai neįmanoma atsispirti, o pavadinimas jai dar nesugalvotas.

Morgana tvirtai prigludo prie jo, švelni ir šilta lyg tirpstantis vaškas. Jei tikėtų tokiais dalykais, pasakytų, kad jos kūnas sukurtas būtent šiam tikslui — tobulai susiporuoti. Nešas pakišo rankas po laisva Morgaños palaidine ir ėmė slysti švelnia nugara, glausdamas ją arčiau, kad įsitikintų, jog moteris tikra, o ne sapnas, ne fantazija.

Juto realybės skonį, bet net ir jis buvo su svajingu pusiaunakčio prieskoniu. Šilkinės Morganos lūpos nesipriešindamos atsidavė glamonėms, o jos rankos lyg aksominės virvės susivijo jam už kaklo.

Ore sklandė žodžiai — Morgana kažką sumurmėjo, bet Nešas nesuprato. Vis dėlto kuždesyje pajuto jos nuostabą, galbūt net krislelį baimės, bet šnabždesį užbaigė atodūsis.

Ji — moteris, mėgstanti vyro skonį ir kūną. Morganos niekas nemokė gėdytis patirti malonumą su tinkamu vyru tinkamu laiku. Ji neišmoko baimintis savo pačios seksualumo, atvirkščiai, išmoko juo džiaugtis, puoselėti ir gerbti.

Vis dėlto tik dabar, pirmą kartą gyvenime, pajuto įsižiebiančią klastingą vyro baimę.

Toks paprastas dalykas kaip bučinys patenkino pagrindinius poreikius. Tačiau šis bučinys anaiptol nebuvo toks jau paprastas. Kaip jis gali būti paprastas, jei kraujas užvirė iš jaudulio ir nerimo?

Morgana norėjo tikėti, kad jėga sklinda iš jos, tūno joje. Ji atsakinga už juos supantį pojūčių sūkurį. Dažnai burtai imdavo veikti taip pat greitai kaip švystelėjęs noras ir buvo tokie pat stiprūs kaip valia.

Tačiau baimės negalėjo nuneigti: Morgana suprato — baimė radosi iš žinojimo, jog tai kažkas, kas peržengia jos galias, jos valdžią, jos apskaičiavimus. Ji žinojo, kad apkerėti galima ir stiprius, ir silpnus žmones. Burtus išsklaidyti reikia atsargiai. Reikia kažko imtis.

Morgana išslydo Nešui iš glėbio, lėtai ir sąmoningai. Nė menkiausią akimirką neleis jam pajusti, kad turi jai galios. Sugniaužusi savo amuletą aprimo.

Nešas jautėsi lyg žmogus, vienintelis likęs gyvas po traukinio katastrofos. Susigrūdo rankas į kišenes, stengdamasis susitvardyti, kad vėl nesugriebtų Morganos. Jis visai mielai pažaistų su ugnimi — tik mėgo žinoti, kad degtukas būtent jo rankoje. Velniškai gerai suprato, kas surengė šį mažą eksperimentą, ir tas kažkas — tikrai ne Nešas Kirklandas.

— Užsiimi hipnoze? — paklausė Morganos.

Jai viskas gerai, tikino save Morgana. Jaučiasi tiesiog puikiai. Vėl prisėdo ant sofos. Prireikė pastangų, bet sugebėjo išspausti geidulingą šypseną.

— Ar aš tave užbūriau, Nešai?

Sutrikęs Nešas nužingsniavo prie lango ir grįžo atgal.

— Tik noriu žinoti, kai tave bučiuoju, kad pats taip sugalvojau.

Morgana pakėlė galvą. Išdidumas jos kraujuje buvo dar vienas iš amžių glūdumos paveldėtas bruožas.

— Gali manyti, ką tik nori. Man nereikia griebtis burtų, kad sužadinčiau vyro geismą. — Morgana pirštu palietė nuo Nešo bučinio tebekaistančias lūpas. — Ir jei nuspręsčiau tave gauti, tu geistum to labiau nei įsivaizduoji. — Pirštu pridengtas lūpas išlenkė šypsena. — O paskui liktum dėkingas.

Nešas tuo neabejojo, tai grybštelėjo jo išdidumą.

— Jei pasakyčiau panašiai, pareikštum, kad aš — moteris diskriminuojantis savimyla.

Morgana tingiai pakėlė stiklinę.

— Tiesa neturi nieko bendra su lytimi ar savimeilė. — Balta katė be garso užšoko ant sofos atlošo. Nenuleisdama akių nuo Nešo Morgana pakėlė ranką ir paglostė Lunai galvą. — Jei nenori rizikuoti, galime nutraukti mūsų... kūrybinį bendradarbiavimą.

— Manai, aš tavęs išsigandau? — Šios minties absurdiškumas šiek tiek pataisė Nešui nuotaiką. — Mergyte, jau seniai nebeleidžiu antram galui spręsti už mane.

— Iškart palengvėjo. Būtų bjauru laikyti tave suktu moters meilės vergu.

— Svarbiausia, — pro dantis iškošė Nešas, — jei mes ketiname kartu dirbti, verčiau nusistatykime taisykles.

„Tikriausiai iš proto išsikrausčiau”, — tarė sau Nešas. Prieš penkias minutes glėbyje spaudžiau nuostabaus grožio, gundančią, neįtikėtinai patrauklią moterį, o dabar stengiuosi sugalvoti, kaip neleisti jai manęs sugundyti.

— Ne, — nusprendė Morgana ir sučiaupė lūpas. — Man prastai sekasi laikytis taisyklių. Tau teks rizikuoti. Bet galime susitarti. Aš neklampinsiu tavęs į kompromituojančias situacijas, jei liausiesi pasipūtėliškai puldinėjęs raganystę. — Ji pirštais persibraukė plaukus, atmesdama juos atgal. — Mane tai erzina. O susierzinusi kartais padarau tai, ko vėliau gailiuosi.

— Turiu kai ko paklausti.

— Tada išmok išklausyti atsakymus. — Morgana pakilo rami, bet ryžtinga. — Aš nemeluoju... ar bent jau meluoju retai. Nežinau tikrai, kodėl nusprendžiau atskleisti tau savo reikalus. Gal todėl, kad turi žavesio, o labiausiai dėl to, jog labai gerbiu rašančius žmones. Turi stiprią aurą... smalsų, nors ir cinišką protą... taip pat didžiulį talentą. Ir greičiausiai dėl to, kad tiems, kurie man artimiausi, tu patikai.

— Kam tokiems?

— Anastasijai... ir Lunai su Panu. Jie kiaurai permato žmogų.

Taigi perėjo pusseserės, katės ir šuns apžiūrą.

— Ar Anastasija taip pat ragana?

Morganos žvilgsnis nė nevirptelėjo.

— Kalbėsimės apie mane ir galias apskritai. Anos veikla — tik jos pačios reikalas.

— Gerai. Kada pradėsime?

„Jau pradėjome”, — tarė sau Morgana ir vos neatsiduso.

— Sekmadieniais nedirbu. Gali užsukti ryt vakare, apie devintą.

— Ne vidurnaktį? Atsiprašau, — greitai pridūrė jis. — įprotis. Norėčiau pasinaudoti diktofonu, jei tu neprieštarauji.

— Savaime suprantama.

— Ar dar ko nors atsinešti?

— Šikšnosparnio liežuvį ir kurpelę [* Toks augalas.]. — Morgana šyptelėjo. — Atsiprašau. Įprotis.

Nešas nusijuokė ir nekaltai pakštelėjo jai į skruostą.

— Man patinka tavo stilius, Morgana.

— Pažiūrėsime.

Morgana luktelėjo iki saulėlydžio, tada apsivilko plonytę baltą suknelę. „Visada geriausia žinoti, kas tavęs laukia”, — pareiškė sau, kai galiausiai neatsispyrusi pagundai įsmuko į kambarį bokšto viršuje. Nenorėjo prisipažinti, kad Nešas jai pasidarė svarbus ir ji ėmė nerimauti, bet jei jau sunerimo, gali ir pasižiūrėti.