Нора Робертс - Kerėtoja

Morgana pasirinko kambarį, kurį jos močiutė vadino salonu. Kambario sienos buvo išdažytos šilta rožine spalva, o jų atspalvį atkartojo kilimas iš Bucharos, tysantis ant plačiomis riešutmedžio lentomis išklotų grindų. Virš Viktorijos stiliaus laikų židinio kyšojo daili atbraila, o židinyje prikrauta malkų, kad būtų galima bet kada užkurti, jei Morgana užsimanytų ar naktį atvėstų.

Bet dabar lengvas vėjelis žaismingai pūtė pro atvirus langus, plaikstydamas permatomas užuolaidas ir skleisdamas jos sodo žiedų aromatą.

Kaip ir parduotuvėje, kambaryje šen bei ten stovėjo kristalų, magiškųjų lazdelių, taip pat dalis Morganos skulptūrų kolekcijos. Alaviniai burtininkai, bronzinės fėjos, porcelianiniai drakonai.

— Puikūs daikčiukai. — Nešas pirštais perbraukė nedidelės auksinės arfos stygas. Pasigirdo švelnus, ausiai mielas garsas. — Grojate?

— Kai apima nuotaika. — Morganai buvo smagu stebėti, kaip Nešas vaikštinėja po kambarį, pažaidžia su vienu dalykėliu, apžiūri kitą. Ji vertino nuoširdų svečio smalsumą. Nešas pakėlė išraižytą sidabro taurę ir ją pauostė.

— Kvepia...

— Pragaro liepsnomis? — pasufleravo Morgana. Nešas padėjo taurę, nes jo dėmesį patraukė plonytė ametisto lazdelė, inkrustuota brangakmeniais ir sidabro gijomis. — Burtų lazdelė?

— Be abejo. Atsargiai su norais, — patarė Morgana, atsargiai imdama lazdelę iš Nešo.

Jis gūžtelėjo ir nusisuko nepastebėjęs, kaip lazdelė sušvito Morganos rankose, prieš ją padedant į vietą.

— Ir aš esu sukaupęs daug panašių dalykų. Gal jums būtų įdomu pažiūrėti. — Nešas palinko virš skaidraus krištolo rutulio ir išvydo savo paties atvaizdą. — Aną mėnesį aukcione įsigijau šamano kaukę ir — kaip jūs jį vadinate? — juodąjį veidrodį. Regis, turime šį tą bendro.

— Skonėjimąsi meno kūriniais. — Morgana prisėdo ant sofos porankio.

— Ir knygomis. — Nešas naršė knygų lentyną. — Lovkraftas, Bredberis. Turiu šį „Auksinės aušros” leidimą. Stivenas Kingas, Hanteris Braunas, Makafris. Ei, ar čia?.. — Jis ištraukė tomelį ir pagarbiai atvertė. — Tai pirmasis Bremo Stokerio „Drakulos” leidimas. — Nešas pakėlė akis į Morganą. — Ar mainytumėte į mano dešiniąją ranką?

— Kada nors priminsiu jums šį pasiūlymą.

— Visuomet slapčia tikėjausi, kad jam patiktų „Vidurnakčio kraujas”. — Dedant knygą į vietą Nešo žvilgsnį patraukė kitas viršelis. — „Keturi aukso rutuliai. Fėjų karalius”. — Jo pirštas nuslydo plonų knygelių nugarėlėmis. — „Sukelti vėją”. Turite visą jos kolekciją. — Nuo sukilusio pavydo Nešui gyslomis ėmė sparčiau srūti kraujas. — Ir dar pirmojo leidimo.

— Skaitėte Brynos knygas?

— Gal juokaujate? — Nešas jautėsi, lyg sutikęs seną draugą. Privalėjo paliesti, apžiūrėti, net pauostyti. — Perskaičiau viską, ką ji yra parašiusi, po keletą kartų. Tas, kuriam atrodo, kad jos knygos vaikams — tikras beprotis. Jose susipina poezija, burtai ir moralė. Be abejonės, iliustracijos tiesiog fantastiškos. Kažin ką padaryčiau, kad gaučiau jos originalius piešinius, bet ji neparduoda ir tiek.

Susidomėjusi Morgana pakreipė galvą.

— Prašėte?

— Įkišau keletą graudžių prašymų jos agentui. Nieko neišėjo. Ji gyvena kažkokioje pilyje Airijoje ir greičiausiai savo piešiniais klijuoja sienas. Norėčiau... — Išgirdęs tylų Morganos juoką Nešas atsisuko.

— Tiesą sakant, ji laiko piešinius storuose albumuose ir laukia išsvajotų anūkų.

— Donovan. — Nešas įsigrūdo nykščius į kišenes. — Bryna Donovan. Ji jūsų mama.

— Taip, ir jai bus malonu išgirsti, kad jums patinka jos knygos. — Morgana kilstelėjo stiklinę. — Vienas pasakoja už kitą! Mano tėvai šiame name gyveno kelerius metus su pertraukomis. Šiaip jau mama savo pirmą knygą, kuri buvo išspausdinta, parašė viršuje, tada ji laukėsi manęs. Ir nuolat primena, jog aš užsispyriau, kad ji užrašytų tą pasaką.

— Ar jūsų motina tiki, kad esate ragana?

— Geriau pats jos paklaustumėte, jei turėsite progą.

— Jūs ir vėl bandote išsisukti. — Nešas prisiartino ir patogiai išsidrėbė ant sofos šalia Morganos. Neįmanoma nesijausti patogiai šalia moters, apsuptos jo dievinamų daiktų. — Paklausiu kitaip. Ar jūsų pomėgiai netrikdo šeimos?

Morganai patiko, kad Nešas atsipalaidavo — ištiesė kojas, atsilošė — tarytum jau metų metus būtų ilsėjęsis ant jos sofos.

— Mano šeima supranta poreikį nukreipti energiją individualia linkme. Ar jūsų pomėgis trikdo tėvus?

— Aš jų nepažįstu. Savo tėvų.

— Atsiprašau. — Pašaipias liepsneles Morganos akyse beregint pakeitė užuojauta. Jai šeima buvo gyvenimo šerdis. Vargiai galėjo įsivaizduoti gyvenimą be artimųjų.

— Nieko tokio. — Nešas vėl pakilo, nes pasijuto nesmagiai, kai Morgana užjausdama uždėjo ranką jam ant peties. Senuosius blogus laikus buvo palikęs pernelyg toli praeityje, kad trokštų užuojautos. — Mane domina jūsų šeimos reakcija. Na, suprantate, kaip pasijustų dauguma tėvų, ką jie darytų, jei užkluptų savo vaiką kerintį. Ar raganauti užsimanėte dar vaikystėje?

Užuojauta išgaravo lyg dūmai.

— Užsimaniau? — prisimerkusi pakartojo Morgana.

— Žinote, gali būti, kad istorijai prireiks prologo, atskleidžiančio, kaip pagrindinė veikėja tapo ragana.

Nešas daugiau dėmesio skyrė ne Morganai, o kambariui, atmosferai. Benarpliodamas savo mintis jis ėmė žingsniuoti. Ne nervingai, netgi ne nerimastingai, bet taip, kad buvo aišku, jog dedasi į galvą viską, ką tik aprėpia žvilgsnis.

— Galbūt ją skriaudžia kaimynas, o ji paverčia jį varle, — tęsė Nešas nepastebėdamas, kad Morgana tvirčiau sukando dantis. — Arba susitinka kažkokią paslaptingą moterį ir ši perduoda jai savo galią. Man visai patinka. — Be tikslo vaikštinėdamas Nešas žaidė mintimis, plonytėmis gijomis, iš kurių galima išausti pasakojimą. — Tik dar nežinau, kokį kampą pasirinkti, todėl nusprendžiau, kad pradėsime be užuolankų. Papasakokite, kas paskatino jus — perskaitytos knygos ar dar kažkas. Tada galėsiu pagražinti ir panaudoti rašydamas.

Morgana suprato, kad teks valdytis, ir net labai. Kai prabilo, kalbėjo tyliai, bet balso skambesys privertė Nešą sustoti vidury kilimo.

— Nuo pat gimimo mano gyslomis teka fėjų kraujas. Aš esu iš raganų giminės, o mūsų šaknys siekia keltų Finą [* Finn MacCumhail - legendinis Airijos didvyris.]. Mano galios — tai dovana, perduodama iš kartos į kartą. Kai sutiksiu stiprų vyrą, mes užmegsime gyvybę ir mūsų vaikai paveldės galią iš manęs.

Nešas linktelėjo, jos žodžiai padarė jam įspūdį.

— Puiku. — Vadinasi, ji nenori kalbėti be užuolankų, nusprendė. Pasigerins jai. Tose kalbose apie fėjų kraują slypi didžiulės galimybės. — Na, o kada pirmą kartą suvokėte esanti ragana?

Nešo tonas pakurstė Morganos susierzinimą.

Bandant jį užgniaužti, sudrebėjo kambarys. Nešas taip staigiai nutempė ją nuo sofos, kad Morgana nespėjo pasipriešinti. Tada nusivedė ją į tarpdurį, bet drebėjimas jau buvo pasibaigęs.

— Tik kartelį sudrebėjo, — pasakė Nešas, bet nepaleido Morganos iš glėbio. — Per paskutinį stiprų žemės drebėjimą buvau San Fransiske. — Jis pasijuto it koks bukagalvis, todėl kreivai šyptelėjo Morganai. — Nuo to karto nebegaliu ramiai reaguoti į žemės drebėjimus.

Vadinasi, jam atrodo, kad tai buvo žemės drebėjimas. „Tuo geriau”, — nusprendė Morgana. Neturėjo jokios priežasties prarasti savitvardą arba tikėtis, kad Nešas priims ją tokią, kokia yra. Šiaip ar taip, miela, kad jis taip neriasi iš kailio, norėdamas ją apsaugoti.